Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Tai vienintelis darbas, kurio aš noriu, — ištarė Rėjus, ir tai buvo teisybė. Rėjus negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be „Laikraščio“, be draugų, be nusistovėjusios rokenrolo fabulos ir ritualų (albumas, koncertinis turnė, singlų apžvalgos), be nuolatinių išvykų, per kurias pasijusdavo visai kitu žmogumi nei tame name, kuriame gyveno kartu su tėvais. Jis mylėjo „Laikraštį“ kaip skaitytojas, mylėjo jį ir kaip rašytojas. Kad ir kaip žiūrėsi, „Laikraštis“ buvo jo kraujyje.

— Tokiu atveju turėsi nedelsiant parašyti ką nors tokio... — nutęsė Vaitas, pasijutęs nepatogiai dėl to, kad yra priverstas elgtis lyg koks IBM bosas, — ką nors tokio , kas man galėtų tikrai praversti.

Tą pat akimirką į redaktoriaus kabinetą įpuolė Leonas Pekas.

— Privalau jums tai perskaityti, — išdrožė jis sukaitęs. — Aš, žinoma, atsiprašau, kad pertraukiau, ir taip toliau, bet tai ilgai neužtruks.

Vaitas su Rėjumi spoksojo į Leoną.

— Ar nemoki pasibelsti? — dėbtelėjo į jį Vaitas. — Ir kas čia per klouno skrybėlė?

— Naciai sugrįžta, — pralemeno Leonas susigėdęs ir pasitaisė skrybėlę. — Todėl pamaniau, kad mums galbūt derėtų skirti truputėlį mažiau dėmesio savo buržuaziniams siekiams ir susirūpinti, kaip sustabdyti tuos išgamas. — Jis kostelėjo ir perskaitė žinutę iš „Sunday Telegraph“, kurį laikė rankose. — Susirūpinimą kelia faktas, ir tai pripažįsta visos didžiosios politinės partijos , jog vis daugiau žmonių išreiškia savo paramą grupuotėms, atvirai pasisakančioms už politikos formavimą gatvėje.

— Na, ir? — nepatenkintas burbtelėjo Vaitas.

Leono akys degė iš susijaudinimo.

— Bose, aš ten buvau, šeštadienį. Žiūrėkite, žiūrėkite, — sušuko jis, rodydamas mėlynę paakyje. — Žiūrėkite, ką jie man padarė.

— Išgyvensi, — burbtelėjo Vaitas. Rėjus pastebėjo, kad su Leonu jis elgėsi kur kas atžariau nei su juo. Tačiau kai Leonas pirmą kartą įkėlė koją „Laikraščio“ redakcijon, jis jau nebuvo mažvaikis.

— Duokite man kokį straipsnį, — maldaute maldavo Leonas. — Skirkite man vietos pirmame puslapyje. Net pats Hitleris yra pripažinęs, jog jeigu tik būtų buvęs sutraiškytas iš pat pradžių, jam niekados nebūtų pasisekę.

— Šitie plikiai tėra saujelė juokdarių, — pareiškė Vaitas, paėmęs laikraštį iš Leono ir užmetęs akį į gaujos su vėliava nuotrauką. — Jie nė savo užpakalio negalėtų susirasti be žemėlapio, o ką jau kalbėti apie Lenkiją. — Jis grąžino Leonui laikraštį. — Be to, kitos savaitės pirmam puslapiui jau numatytas Elvis Kostelo. — Vaitas truputėlį pamąstė. — Na, bet tiek to — jeigu nori, gali atnešti man 500 žodžių apie Luišamą. Kas nors buvo toje demonstracijoje?

Leonas nusišypsojo.

— Spėju, jūs turite omenyje ne tuos tūkstančius antifašistų protestantų, bose. Kiek suprantu, turite galvoje roko žvaigždes. Susirūpinusias roko žvaigždes.

Vaitas tik pavartė akis.

— Turiu galvoje bet ką, apie ką mūsų skaitytojai yra nors kartą girdėję.

— Tokių, deja, nemačiau. Matyt, jie visi buvo pernelyg užsiėmę fotosesijomis ir dantų galandimu kovai su fašizmu. Užtat girdėjau, kad Džonas Lenonas — Londone.

Rėjaus žandikaulis atvėpo. Jis įsistebeilijo į Leoną, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.

— Lenonas Niujorke, — pasakė jis. — „Dakotoje“, su Joko ir mažyliu Šonu.

Leonas papurtė galvą.

— Lenonas Londone, — pakartojo jis. — Vos vienai nakčiai. Kai kas iš EMI ką tik man paskambino. Ką gi, nebloga proga padaryti dėmesio vertą įrašą savo dienoraštyje. Stabtelėti namų šalelėje pakeliui į Japoniją. — Leonas sukikeno. — Duokite man Makartnį bet kurią savaitės dieną. Jis bent jau suvokia, kad yra sukriošęs senis, kuris jau seniai niekam nebeįdomus. Nejaugi manote, kad bitlas Džonas norės įsisegti Sekretoriaus Mao ženklelį ir ateiti pasižiūrėti riaušių? Įdomu, ar jis dar tebeturi savo beretę? Ar vis dėlto mums teks pradėti revoliuciją be jo?

— Gali būti ramus, jis jau pradėjo ją be tavęs, — nuramino jį Kevinas Vaitas. — Klausyk, Leonai, kuo tu užsiimi?

Leono veidas ištįso. Tai buvo mėgstama redaktoriaus frazė, kai reikėdavo padėti ką nors į vietą. Klausyk , kuo tu užsiimi?

— Na, šiuo metu aš dirbu prie šio reportažo apie riaušes, — atsakė Leonas. — Pamaniau, kad galima būtų jį pavadinti „Fašizmo garbintojai“. Ir galbūt...

Vaitas užmetė akį į popieriaus skiautę ant savo stalo.

— Šiąnakt „Raudonojoje telyčioje“ groja „Leni and the Riefenstahls“. Gali man įteikti savo įspūdžius iš jų pasirodymo, vėliausiai rytoj rytą — 800 žodžių.

Leonas linktelėjo.

— Vadinasi, 500 žodžių apie antifašizmą ir 800 žodžių apie Leni, kuri mažiau kaip prieš metus marširavo priešais „100 klubą“, ryšėdama svastikos raištį. Nuostabu.

— Mes — viso labo muzikos laikraštis.

Leonas nusijuokė:

— Žinoma. Ir mes plojame katučių, kai Roma liepsnoja.

— Geras žurnalistas privalo mokėti rašyti apie viską. Paimk kad ir savo tėvo šiandienos straipsnį. Skaitei? — paklausė Vaitas, pasisukęs į Rėjų. — Tas gabaliukas apie menkių karą — kas gali būti nuobodžiau už menkių karą?

— Neskaičiau, — atsakė Rėjus, kuris tebegalvojo apie Džoną Lenoną. Jis žinojo, kad Leono tėvas turėjo savo skiltį viename liberalų dienraštyje. Tai buvo vienas iš nedaugelio oficialiosios spaudos žurnalistų, kurie buvo skaitomi ir vertinami už „Laikraščio“ sienų.

— Jis rašo apie Didžiosios Britanijos imperijos žlugimą, — tarė Vaitas Rėjui. — Apie tai, kaip mes kadaise stodavome į karą kovoti dėl savo laisvės. Ir kaip dabar stojame į karą kovoti dėl žuvies. Genialu. — Vaitas palingavo galva. — Genialu. Perduok jam, kad man tai patiko, gerai?

— Ne taip paprasta, — atsakė Leonas, slinkdamas link durų.

— Kodėl? — susidomėjo Vaitas.

— Mes nesikalbame.

Jie visi kurį laiką patylėjo. Leonas pagavo Rėjaus žvilgsnį ir nusuko akis į šalį.

— O, — tepasakė Vaitas. — Ką gi.

Leonas išėjo. Rėjus pastebėjo, kad „Laikraščio“ redaktorius žvilgsniu tyrinėja jo veidą.

— Na, tai kaip? — prabilo pagaliau Vaitas. — Ar sugebėtum pagauti man Džoną Lenoną?

Rėjus sustingo. Jis juto, kaip prakaitas pamažu išpila veidą.

— Pagauti jums Džoną Lenoną? Kam aš paskambinsiu? Kaip aš jį pagausiu?

Vaitas nusijuokė.

— Tu niekam neskambinsi. Nėra kam skambinti. Jokių spaudos atstovų, jokių agentų. EMI negali tau padėti — tai privati kelionė. Tu tiesiog eisi ir susirasi jį. Tada pasikalbėsi su juo. Kaip tikras suaugęs žurnalistas. Kaip Leono tėvas. Štai kaip. Kaip manai, sugebėsi?

Net jeigu Rėjui ir pavyktų surasti Lenoną tarp dešimties milijonų sielų, zujančių tarsi skruzdėlės šio didingo saulėlydžio fone, jis tiek daug norėtų visko pasakyti Džonui, kad abejojo, ar apskritai sugebėtų praverti burną.

— Nežinau, — nuoširdžiai prisipažino Rėjus.

— Jeigu tu jį surasi, — pasakė Vaitas, ir jo kraujas pradėjo tekėti sparčiau, ėmė veikti redaktoriaus instinktai, — mes išspausdinsime jį pirmame puslapyje. Klausykitės visi: kalba Džonas!

— Bet... O kaip bus su nuotraukomis?

Toks Rėjaus nenuovokumas erzino Vaitą.

— Jokių nuotraukų — tik ne tai, kaip jis atrodo dabar. Kiek jam dabar, keturiasdešimt? Ne, iškapstysime kokią nors seną fotografiją iš archyvų. Pavyzdžiui, Lenonas Hamburge — trumpais plaukais, odine striuke, liesas, išblyškęs. Kertu lažybų, kad neatspėsi, į ką tai bus panašu.