Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Pagalvokite ir apie kitus! — iškošė ji, visa išraudusi iš pykčio. — Žinokite, ne jūs vieni dirbate vakarais. — Ir nužingsniavo atgal per perklausų kambarį, trumpam stabtelėdama prie durų. — Ir nors trumpam išeikite prasivėdinti!

Moterėlei dingus iš akiračio, Rėjus ir Skipas susižvalgė. Netrukus perklausų kambarys sugriaudėjo nuo netramdomo dviejų pamišėlių juoko. Juodu tiek raičiojosi, kad net pilvus pasopo.

— Išeikite prasivėdinti! — pakartojo Skipas Džonsas. — Jėga!

Migla pastatė automobilį prie pat klubo, kuriame jie leisdavo beveik visas naktis. Terio širdis daužėsi iš laimės. Čia jis jausdavosi nuostabiai. Ir visur aplinkui, kiek tik akys užmato, riogsojo griuvėsiai.

Senasis Kovent Gardenas buvo nugriautas. Iš gėlių turgaus neliko beveik nieko. Dabar šis plotas priminė Teriui nuo bombardavimo nukentėjusį rajoną. Sviedinių išraustos purvo duobės, sugriauti pastatai ir žemėje žiojinčios skylės. Bet kiekvieną naktį tarp griuvėsių kažkas sujudėdavo.

— Štai ir jie, — pasakė Migla.

Teris ir Migla sėdėjo įsitaisę ant jos automobilio, pastatyto užverstame dykynės plotelyje, stogo ir žiūrėjo, kaip, atsargiai mindami takelį tarp griuvėsių, iš tamsos išnyra smokingais vilkintys vyrai ir moterys vakarinėmis suknelėmis. Operos lankytojai.

Teris ir Migla mėgdavo paspoksoti į šį pasipūtėlių paradą priešais Karališkąjį operos teatrą, esantį Bou gatvėje. Vyrai su smokingais ir peteliškėmis, galantiškesni už patį Džeimsą Bondą, moterys, pasikaišiusios sukneles ir apsikarsčiusios brangakmeniais, kiekviena jų tikra Monako princesė Greisė. Visi jie linksmai kvatojo, tarsi pasivaikščiojimas po Kovent Gardeno griuvėsius būtų smagi pramoga.

Moteris su raudona suknele ir perlų vėriniu ant kaklo pamojo jiems, ir Teris su Migla pamojo jai atgal.

Operos mylėtojai bičiuliaudavosi su šiais sulaukėjusiais jaunuoliais, kurie užtvindydavo operos prieigas, norėdami patekti į muzikinį klubą, įsikūrusį viename Nilo gatvės rūsyje. Teris neabejojo, kad taip buvo dėl to, jog jie visi susirinkdavo čionai dėl tos pačios priežasties. Jie susirinkdavo pasiklausyti muzikos.

— Kadaise čia buvo sodas, — pasakė Migla. Ji dažnai mėgdavo pasipuikuoti savo žiniomis. Bet jis nė kiek dėl to neprieštaravo. Jam patikdavo klausytis jos pasakojimų. — Ar tu tai žinojai, Teri? Kadaise čia žmonės augino vaisius ir gėles. Iš to ir kilęs pavadinimas. Kovent Gardenas – Vienuolyno sodas. Kadaise čia iš tikrųjų žaliavo sodai.

— O dabar čia viskas atrodo kaip po karo, — pasakė jis. — Eime, pasižiūrėsime, ar Dagas dar neatvyko.

— Čia turėjo būti taip gražu, — atsiduso ji.

Šaižiai suklikęs, Teris stryktelėjo nuo automobilio stogo.

Prieš nusileisdamas ant žemės, jis dar spėjo koja nukirsti bent porą įsivaizduojamų priešų ir komiškai sumosuoti rankomis.

— Briusas Li, — tarė jis išdidžiai, ir jo mergina nusišypsojo jam.

Tą akimirką dangaus skliautas jiems virš galvų prasiskyrė, ir ugninis žaibo žeberklas perskrodė padangę. Tarsi pralaužusi milžinišką užtvanką danguje, srauni lietaus upė visu smarkumu plūstelėjo jiems ant galvų, ir tą pačią sekundę abudu stovėjo permirkę iki paskutinio siūlelio. Teriui kažkodėl pasirodė, kad ši audra, taip netikėtai ir su tokia gaivališka jėga užgriuvusi iš aukštybių, ko gero, pranašauja kokią nors didžią, nepaprastai reikšmingą permainą visatoje.

Teris stvėrė Miglą už rankos ir juodu, džiugiai kvatodami, pagauti ekstazės ir kupini gyvenimo džiaugsmo, užvertė galvas į dangų.

O už penketo tūkstančių mylių, Memfyje, Tenesio valstijoje, už didžiulio namo vartų, paskutinį atodūsį išleido keturiasdešimt dvejų metų vyriškis.

PENKTAS SKYRIUS

Triukšmas — neįtikimai didelis triukšmas — pagavo Terio ausį pirmiausia. „Vakarų pasaulio“ rūsys riaumojo, alsuodamas karščiu pro požemin vedančias duris, prie kurių sargyboje stovėjo didelis plikagalvis vyras juoda uniforma. Triukšmas buvo tiesiog nežmoniškas ir virpino net patį nakties orą bei drebino peršlapusios, prie įėjimo susigrūdusių pasišiaušėlių minios valdiškas dantų plombas“.

Teris impulsyviai sugriebė Miglą už rankos. Kiekvienąsyk, pagalvojus apie šio rūsio istoriją, jį apimdavo keistas jaudulys. Kadaise „Vakarų pasaulis“ buvo knaipė, kur galėdavai nusipirkti nelegalaus pilstuko. Vėliau čia įsikūrė striptizo klubas. Paskui — gėjų restoranas. O dabar jis priklausė jiems. Dabar atėjo jų eilė.

Visi nerimstantieji eilėje buvo apsikarstę pagal paskutinį genties mados klyksmą. Terio siela džiūgavo matydama prieš akis visą šį maištininkų simbolizmą: įžūlius merginų aukštakulnius ir suplėšytas triko kelnes, gremėzdiškus vaikinų aulinius batus, odines striukes ir styrančius ant pakaušio plaukus, išdžiovintus su talku ir pašiauštus vazelinu, tarsi jų venomis ką tik būtų perleista elektrošoko dozė. Tai buvo jo tauta. Nepaisant laukinio raudonai mėlyno makiažo, — lyg pandos apvedžiotų akių ir kruvinų lūpų, — Teris atpažino daugelį vaizdų, ir širdį užliejo keista šiluma. Gera būti tarp savų.

— O gal nueikime kur nors kitur? — ištarė Migla nedrąsiai, timptelėjusi jį už rankovės.

Jis pažvelgė į ją padėrusiomis akimis. Niekada negali žinoti, ką ji pasakys po akimirkos.

— Ką čia kliedi?! — Net ir stovėdamas lauke už „Vakarų pasaulio“ durų, norėdamas būti išgirstas, turėdavai pakelti balsą.

Jos akys spindėjo nuo neaiškaus susijaudinimo.

— Mes galėtume paimti automobilį. Važiuoti kiaurą naktį. Ir saulei tekant būti kalnuose šiaurėje.

Sekundę jis neteko žado. Nejaugi ji nesupranta, kokia svarbi jam yra ši naktis? Nejaugi ji iki šiol to dar neįsikirto?

— Bet šiąnakt čia bus Dagas , — pasakė jis. — Jis lauks manęs. Jis juk atvyksta su mumis pasilinksminti.

Teris prisiminė, kaip viename Berlyno bare parodė Miglos nuotrauką Dagui. Ji vaipėsi priešais nuotraukų automatą, sėdėdama Teriui ant kelių, bet vis tiek galėjai matyti, kokia ji ypatinga. Dagas santūriai linktelėjo.

„Patrakusi boba“, — pasakė jis anuomet, ir Terio širdį užliejo dėkingumo banga.

Tavo teisybė, Dagai. Patrakusi boba.

— Tu tik paklausyk, — nenustygo jinai, — mes keliausime visai kaip Selas Peredaisas ir Dinas Moriartis. — Ji manė, kad tai jį sugundys. Ji žinojo, kaip jis dievina šią knygą. — Selas ir Dinas, auštant pasiekiantys Meksiką. Mes galėtume važiuoti visą naktį, tiesiog...

Ji kalbėjo rimtai. Jis pagaliau suprato, kad ji — rimtai. Be to, ši patrakusi mergiščia buvo visiškai teisi. Ir nors jos pasiūlymas šią akimirką buvo absoliučiai beprotiškas — Dagas Vudas jau gali būti viduje! — Teris negalėjo ant jos pykti. Juk kaip tik dėl to jis ją taip stipriai ir įsimylėjo.

Jis prisiminė, kaip pačioje jų draugystės pradžioje, prieš pat Naujuosius metus, kai visas likęs pasaulis ilsėjosi nuo Kalėdų, o jos buvęs vaikinas, raudodamas kruvinomis ašaromis, tebestovėjo sargyboje po Terio lango, juodu, apduję iš laimės, lakiojo po ištuštėjusį miestą, tarsi šis priklausytų tik jiems: šokinėjo per gyvatvores, laipiojo sienomis, vidury nakties karstėsi po medžius karališkuose Londono parkuose, visiškoje tamsoje klaidžiojo tuščiame futbolo stadione. Ji nebuvo panaši į jokią kitą merginą. Tačiau kad ir kaip viliojamai skambėjo jos pasiūlymas, jis nesusigundė. Tik ne šįvakar. Jie dar prisivažinės naktimis. Tam jie turės visą likusį gyvenimą.

— Eime, Migla, — pasakė jis švelniai. — Dagas laukia.