Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

Piniginę su anūko nuotraukyte viduje, skaitymo akinius, dantų protezą.

Tai buvo viskas, kas iš jo liko, ir atiduota be jokių sentimentų ir užuojautos. Kodėl jie turėtų dėl jo liūdėti? Arba gailėtis manęs? Jie nepažinojo mano tėvo. Tvarkėme reikalus toliau.

Dėl kažkokios sunkiai suvokiamos biurokratinės priežasties mirties liudijimą reikėjo atsiimti mažame miestelyje, kuriame niekada nebuvau buvęs, nors su savo mėsainių ir kūno priežiūros reikmenų parduotuvėmis bei nekilnojamojo turto agentūromis miestelis atrodė nykiai pažįstamas.

Taip jau yra — gyvenimas ir mirtis neatskiriami. Prieš mus jauna pora registravo kūdikio gimimą, o po mūsų sena moteris laukė registruoti savo vyro mirtį. Ir ko tas Naidželas Batis dejavo, kad vyrai miršta anksčiau už savo partneres. Gerai būtų, kad nereikėtų kreiptis į šią įstaigą, gerai būtų, kad nebūtum pasmerktas gyventi vienas.

Pagaliau grįžome į savo priemiestį susitikti su laidojimo biuro agentu. Kiek pamenu, abu pastatai — aludės ir laidojimo biuro — visada buvo tokie: du dideli apšiurę visžaliai medžiai angliškoje pagrindinėje gatvėje.

Šita sielvarto reikmenų parduotuvėlė su niūriu langu, kuriame juodo šilko klosčių fone surikiuotos baltos antkapinės plokštės, mano vaikystės metais visados atrodydavo uždaryta. Uždaryta atrodė ir dabar. Vaikystėje, kai po truputį ėmiau suvokti, kad negyvensiu su saule, eidamas pro šalį, paspartindavau žingsnį. Dabar įėjau vidun. Ir nieko nenutiko. Dėdė Džekas laikė man ant peties uždėjęs ranką, ir aš ramiai, tarsi daryčiau tai kasdien, susitariau su tarnautoju dėl laidotuvių. Laikant rankose mirties liudijimą buvo visai natūralu su šiuo niūriu pagyvenusiu vyriškiu kalbėti apie mano tėčio laidotuves. Buvo tik vienas iš tiesų keistas momentas — kai jis kone atsiprašinėdamas parodė žvilgantį katalogą. Turėjau išrinkti tėvui karstą.

Katalogas buvo toks kaip kiti, su gražiomis skoningomis nuotraukomis. Tarnautojas neįkyriai pervertė jį man nuo pradžios iki galo: pradėjo nuo pigiausių, paprasčiausių pušinių pavyzdžių ir baigė brangiausiu didžiuliu kietmedžio karstu, išmuštu raudona glotnia medžiaga ir papuoštu masyviomis žalvarinėmis rankenomis.

Pirmas impulsas buvo rinktis brangiausią: kainuos, tai kainuos, bet mano tėtušiui niekas nebus per daug gerai. Tačiau paskui dingtelėjo, kad tas brangiausias karstas būtų lyg ir per prašmatni vieta amžinam tėčio miegui.

Padvejojęs pasakiau, kad renkamės antrą pagal brangumą karstą. Ir kai mudu su dėde Džeku išėjome į gatvę, pasidžiaugiau tokiu pasirinkimu.

— Tavo tėtušis būtų apsivertęs tame gražiajame karste, — išsišiepė dėdė Džekas.

— Tame brangiausiame? — šyptelėjau. — Aha, pamaniau, kad tas gal ir pernelyg.

— Auksinės rankenos ir raudono aksomo aptaisai! — kikeno dėdė Džekas. — Labiau panašu į prancūzų viešnamį, o ne į karstą!

— Gerai sakai, būtų apsivertęs kape, — nusijuokiau. — Žinau, ką būtų pasakęs, jei būtume ėmę tą: „Kas, jūsų manymu, aš toks? Koks nors nususęs Napoleonas?“

Taip ir girdėjau jo balsą.

Daugiau niekados nebegirdėsiu jo balso.

Visados jį girdėsiu. Trisdešimt penktas skyrius

— Dvi antys užsiregistravo viešbutyje, — pradėjo Eimonas. — Geriausiame viešbutyje Kilkarnėjuje. Puikus savaitgalis antims. Bet ne, paklausykit, jos pakilo į savo kambarį, ir paaiškėjo, kad neturi nė vieno prezervatyvo. Ne bėda, nesutriko antinas, pasakysiu kambarių tarnybai, kad atneštų. Paskambina kambarių tarnybai. Pagaliau pasirodo berniukas su prezervatyvais. Jis klausia: „Ar užmauti jį jums ant snapelio, sere?“ Antinas sako: „Ar aš tau panašus į kokį iškrypėlį?“

Eimonas visiškoje tyloje nuėmė nuo stovo mikrofoną. Juoko takelį ketinome uždėti vėliau.

— Užjaučiu tą antiną, — pasakė Eimonas, per sceną, kuri šįkart atrodė kažkokia šviesesnė, žingsniuodamas priešais kur kas geriau nei įprastai atrodančią publiką. — Nes Kilkarnėjuje kaip ir nėra seksualinio švietimo. Man tėtis pasakė, kad vyras būna viršuje, o moteris būna apačioje.

Taigi, kai pirmąkart rimtai draugavau su mergina, mudu miegojome dviaukščiuose gultuose. Suprantate, ten, iš kur aš kilęs, seksas yra paveldimas: jei tavo mama ir tėtis jo neturėjo, didelė tikimybė, kad ir tau taip bus.

Išsišiepęs prožektoriams jis uždėjo mikrofoną atgal ant stovo.

— Laimei, dabar aš geras meilužis — bet tik todėl, kad pats daug treniravausi. Ačiū jums ir labos nakties!

Publika pašėlo ploti, o Eimonas stryktelėjo į scenos pakraštį, kur dailutė mergina su suflerio lenta ir ausinėmis padavė jam butelį alaus. Tada jis beveik apalpo, vis dar nepaleisdamas iš rankos alaus butelio susmuko ant vieno kelio ir pusiau nusigręžęs ėmė žiaukčioti į smėlio kubilą — tikrą smėlio kubilą, o ne butaforinį.

— Išjunkit, išjunkit, — paliepė režisierius.

Aš puoliau į aikštelę, pritūpiau prie Eimono ir apkabinau jį per drebančius pečius. Šalia stovėjo Mem iš susirūpinimo išplėstom akim ir neatpažįstama su drabužiais.

— Nebijok, Eimonai, — pasakiau. — Čia tik alaus reklama.

— Aš nebijau, — tyliai ištarė Eimonas. — Aš susijaudinęs.

Aš nebuvau susijaudinęs. Aš bijojau. Labai bijojau.

Mano tėvas, mano tėvo kūnas, buvo laidojimo biure. Ir aš nusprendžiau jį pamatyti.

Biuro tarnautojas užsiminė apie galimybę pamatyti kūną — pamatyti mylimą žmogų, atgulusį amžinojo poilsio, pasakė jis tyliai, didžiuodamasis šia be papildomo mokesčio teikiama paslauga, — ir šitas susitikimas, šitas paskutinis pasimatymas su tėvu, užvaldė mano mintis.

Kaip jausiuosi, kai žmogų, suteikusį man gyvenimą, pamatysiu gulintį karste? Ar atlaikysiu? Ar ištversiu matydamas savo didįjį gynėją laukiantį, kol atguls į kapą? Manęs neapleido įsitikinimas, kad man to bus per daug, kad aš palūšiu, suirsiu, kad visi tie metai bus nubraukti, ir aš vėl tapsiu kūkčiojančiu vaiku.

Kai pamatysiu jį ten gulintį, brutalus jo mirties faktas pranoks visą užsitęsusią abejonę ir netikėjimą. Ar susitaikysiu su tuo? Štai ką norėjau žinoti. Jau supratau, jog tai, kad esi vaiko tėvas, dar nereiškia, kad esi visiškai suaugęs. Ar reikia palaidoti tėvą, kad visiškai suaugtum?

Dėdė Džekas laukė manęs senojoje „Raudonojo Liūto“ aludėje. Kai paklausiau, ar mama nori eiti drauge, ji papurtė galvą ir nusigręžė. Nekaltinau jos. O man reikėjo sužinoti, ar galėsiu gyventi su mintimi, kad dabar likau vienas.

Žinoma, nevisiškai vienas. Yra mama, kuri miega pernakt kambaryje plieskiant šviesoms, sutrikusi dėl to, kad pirmąkart gyvenime liko viena. Yra Patas, besiblaškantis tarp džiaugsmo, jog vėl matosi su Džina, ir dusinančio mūsų namų skausmo. Ir buvo Sidė — kažkur ten, pasiklydusi kitoje miesto dalyje, besidalijanti savo gyvenimą su kitu vyru.

Tačiau išėjus tėčiui viena mano dalis pasijuto vieniša — pagaliau ir visiems laikams.

Net kai mudviejų santykiai būdavo įtempti, jis vis vien būdavo mano skydas, mano sargas, mano didžiausias sąjungininkas. Net kai mudu bardavomės ir kovodavome, net kai jį nuvildavau ir nuliūdindavau, vis vien jausdavausi saugus, nes žinodavau, kad jis dėl manęs padarys viską. Dabar visa tai baigėsi.

Dėdė Džekas užgesino nuorūką ir išgėrė savo mineralinį vandeni. Beveik nesikalbėdami nuėjome iki laidojimo biuro. O kai žengėme vidun ir mažas varpelis sutilindžiavęs pranešė apie mūsų atėjimą, dėdė Džekas uždėjo man ant peties ranką. Dėdė netroško pamatyti brolio kūno. Jis čia atėjo dėl manęs.