Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Sidė nuėjo į salės gilumą, pasakė kažką juodaodžiam vaikinukui už baro, iš ko tas ėmė juoktis, ir pranyko virtuvėje. Įsitaisiau prie staliuko ne per toliausiai nuo durų ir ėmiau laukti, kada ji vėl pasirodys.

Šią vėlyvą popietę restoranas buvo apytuštis. Be manęs ir tų dviejų jaunų moterų, valgančių pikantiškas krevetes, vieninteliai lankytojai tebuvo trys sočiai papietavę verslininkai, nustatę staliuką tuščiais „Asahi Super Dry“ buteliais. Jaunutė padavėja man atnešė meniu, ir kaip tik tuo momentu pro virtuvės duris išniro Sidė.

Viena ranka iškėlusi padėklą ji nešė tris butelius japoniško alaus. Pastatė juos priešais įgėrusius tipus, nepamačiusi manęs, nekreipdama dėmesio į dviprasmiškus raudonų snukių žvilgsnius, tarsi nė nepastebėdama, kad mes egzistuojame.

— Kada tu baigi? — paklausė vienas.

— Norėjai paklausti kaip? — atšovė Sidė, nugriaudėjus juokui nusigręžė ir pagaliau pamatė mane.

Iš lėto priėjo prie mano staliuko.

— Ko norėtum?

— Gal visą mudviejų gyvenimą pragyventi drauge?

— Šitai baigėsi. Gal makaronų?

— Tiks. Ar turite su priedais?

— „Udon“? Žinoma. Patiekiame „Udon“ makaronus sultinyje su krevetėmis, žuvimi, šitakė grybais ir kitokiais gardumynais.

— Tiesą sakant, aš nealkanas. Bet juk tai sutapimas, ar ne? Šitaip susidurti.

— Tai jau tikrai, Hari. Iš kur sužinojai, kad čia dirbu?

— Iš niekur. Čia keturiasdešimt antra vieta, kurią patikrinau per kelias pastarąsias dienas.

— Tu iš tiesų pamišęs.

— Pamišęs dėl tavęs.

— Paprasčiausiai pamišęs. Kaip tavo tėtis?

— Rytoj laidotuvės.

— Viešpatie, užjaučiu. Kaip Patas?

Atsidusau.

— Jiedu buvo labai artimi. Pati žinai. Jam tai didelė netektis. Nežinau, kažkaip jis laikosi. Kaip ir mano mama. Būtų gerai, kad tos laidotuvės kuo greičiau praeitų.

— Po laidotuvių gali būti dar blogiau. Nes visi grįžta namo, ir gyvenimas eina toliau. Tik ne tau. Ar galėčiau kuo nors padėti?

— Taip.

— Kuo?

— Leisk palydėti tave namo.

— Liaukis mane sekioti, — pasakė ji, kai žingsniavome baltomis tyliomis Noting Hilo šalutinėmis gatvelėmis. — Liaukis.

— Man patinka tavo plaukai.

Ji suėmė savo kirpčiukus.

— Nei tau gerai, nei man, — pasakė.

— Oi, nežinau. Atrodo visai neblogai.

— Tu supranti, apie ką aš kalbu.

— Aš noriu, kad mes būtume šeima.

— Maniau, kad tu negali pakęsti tokios šeimos — tokios, kurioje pilna kitų žmonių vaikų ir ekspartnerių. Maniau, kad nori nekomplikuoto gyvenimo.

— Aš nenoriu nekomplikuoto gyvenimo. Aš noriu gyventi su tavimi. Ir Pege. Ir Patu. Ir galbūt mudviejų vaiku.

— Vienoje iš tų šeimų? Kur tavo vaikas ir mano vaikas kariauja su mudviejų vaiku? Tau nepatiktų. Tau tikrai nepatiktų, Hari. Tu ištvertum — na, nežinau, kiek tu ištvertum.

— Man negalėtų nepatikti mano gyvenimas, jei gyvenčiau su tavimi. Klausyk, ant mano tėčio rankos buvo tatuiruotė, keletas žodžių, išrašytų ilgu siauru komandosų peiliu. Ten buvo parašyta Drauge nugalėsim. Taip aš jaučiuosi dėl mudviejų.

— Darysies tatuiruotę?

— Ne.

— Eisi į kariuomenę?

— Aš tau noriu pasakyti, kad jeigu mudu būsime drauge, viskas bus gerai. Nežinau, kokia būtų mūsų šeima, nes tokių šeimų dar niekados nebuvo. Bet žinau, kad ji būtų geresnė nei tos šeimos, kurias mudu sukurtume skyrium. Pamąstyk apie tai, gerai?

— Būtinai, Hari. Aptarsiu tai su savo vyru per vakarienę.

Mudu sustojome priešais seną baltą namą, prieš keturiasdešimt metų sudalytą į butus.

— Čia, Hari, — pranešė Sidė.

Ir tada staiga pro paradines duris išpuolė Džimis sutvarstyta ir parišta ranka. Suklykęs: „Atstok nuo mano žmonos, šunsnuki!“, jis sklandžiai apsisuko ant vienos kojos ir jo motociklininko batas atsidūrė mano burnoje.

Susverdėjęs loštelėjau atgal, plyšusios dantenos paplūdo krauju, kojos pasidarė kaip tešlinės, ir du dalykai staiga tapo aiškūs kaip dieną.

Džimis šiek tiek išmanė kovos menus. Ir jis vėl nusivertė nuo savo motociklo.

Atsitraukiau nuo kažkokių šiukšlių dėžių ir sugniaužiau kumščius pasirengęs gintis, tačiau tarp mudviejų stojo Sidė. Džimis sustaugė iš skausmo, kai Sidė sugriebė jį už sulaužytos rankos.

— Palik jį ramybėje! Palik jį ramybėje! — šaukė jam Sidė.

— Ką, tu po velnių, darai — mano ranka! — šaukė jis ant jos. Bet leidosi nuvedamas prie durų. Atsigręžęs dar suurzgė:

— Jei dar kartą pamatysiu tavo snukį, išmalsiu visus dantis.

— Būtų ne pirmas kartas.

Neaiškinau jam, kad toks vienas draugiškas šunelis įmūrijo mane veidu į žemę, kai man buvo penkeri. Nebūtų nuskambėję labai įspūdingai.

Susiėmęs už įtvaro jis įkėblino atgal į namą.

Matyt, jie gyveno pirmame aukšte, nes išgirdau kažką panašaus į Pegės verksmą. Sidė grįžtelėjo į mane.

— Hari, būk geras, eik.

— Tu pamąstyk apie tai, ką sakiau, — suveblenau ištinusiomis kruvinomis lūpomis. — Būk gera, apsvarstyk mano pasiūlymą.

Ji palingavo galvą, ir man pasirodė — žinau, kad tai visiškai kvaila, — bet man pasirodė, kad imu jai iš tiesų patikti.

— Tu nepasiduodi, ar ne? — paklausė ji.

— Paveldėjau iš tėvo, — atsakiau.

Tada ji užvėrė didelio balto namo duris ir grįžo į savo gyvenimą. Trisdešimt septintas skyrius

Per mylią nuo mūsų namų ant kalvos stovi nedidelė bažnytėlė.

Vaikystėje, išėjęs paklaidžioti ten, kur šviesiomis vasaros naktimis šiaip jau neturėjau klaidžioti, kartais įsėlindavau į tos bažnyčios šventorių, gerdavau sidrą, braižydavau šešetukus ir dairydavausi draugų 22 kalibro orinio šautuvėlio paliktų žymių.

Nebuvome mes tokie narsuoliai, kokius vaizdavome. Nuo menkiausio garso — vėjas perbėgdavo medžiais, į šaltus antkapių akmenis sušiurendavo lapas, bažnyčioje sutraškėdavo koks nors senovinis lentgalis, — mes su draugais, susisiaubinę, kad tuoj ims keltis numirėliai, apimti panikos pasipustydavome padus. O dabar čia bus palaidotas mano tėvas.

Mane pažadino laikraščius išvežiojančio berniuko dviratis. Berniūkštis į pašto dėžutę triukšmingai įbruko Mirror. Virtuvėje tyliai zirzė radijas. Bebusdamas net pagalvojau, kad prasideda dar viena eilinė diena.

Tačiau po pusryčių mudu su sūnumi apsirengėme juodus gedulo drabužius. Abudu juodais kaklaryšiais ir baltais marškiniais jautėmės nejaukiai. Susėdome ant grindų mano senajame kambaryje ir ėmėmės perrinkinėti dėžutes su nuotraukomis, guosdami save mano tėvo, jo senelio, atvaizdais.

Laikas tarsi ėmė bėgti atgal, sukilo prisiminimai. Radome didelių spalvotų tėčio ir Pato nuotraukų: vyniojančių kalėdines dovanas, važinėjančių dviratuku vis dar su papildomais ratukais, Pato, bepradedančio vaikščioti baltapūkio, kūdikio, palaimingai miegančio senelio glėbyje.

Daugybė jau blunkančių nuotraukų — tėtis ir mama su Džina ir manimi per mūsų vestuves, aš, vypsantis paauglys drauge su tėčiu, kuriam maždaug penkiasdešimt su trupučiu, apsikabinę per pečius mūsų sodelyje — jis besididžiuojantis savo sodu, besididžiuojantis manimi. Ir dar ankstesnė: aš, pavėpęs vienuolikmetis, su dar jaunais tėvais bendroje kažkokios giminaitės vestuvių nuotraukoje.

Ir taip iki pačios prisiminimų pradžios ir dar toliau: nespalvota nuotrauka, kurioje aš, trumpai nukirptas, drauge su tėčiu prie žirgų Salisburi Pleine, dar viena nespalvota nuotrauka, kurioje besijuokiantis tėtis laiko mane iškėlęs kažkokiame vėjų pustomame paplūdimyje, ir papilkavusios nuotraukos, kuriose uniformuotas tėtis ir mano tėvų vestuvės.