Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

— Nemaniau, kad senutė Širlė taip mėgiama žydriukų, — tarstelėjau. — Nors gedima suprasti: berniukams patinka toks šou biznio spindesio ir asmeninės tragedijos derinys. Ji — mūsų Džudė Garland.

— Žydriukų? — sutriko mama. — Kokių žydriukų?

Mostelėjau į Versace ir Prada drabužiais vilkinčius jaunuolius, kurie labai jau išsiskyrė priemiesčių vilnos ir poliesterio fone.

— Visur aplinkui, mama.

Kaip tyčia, orkestrui užgrojus pirmuosius „Diamonds are Forever“ akordus, vaikinukas greta mamos, vyriško modelio tipas, paprasčiausiai per gražus, kad būtų heteroseksualus, pašoko ir entuziastingai suklykė:

— Mes mylime tave, Širle! Tu nepakartojama!

— Na, šitas ne žydras, — kuo rimčiausiai man į ausį šnibžtelėjo mama.

Nusijuokiau, apkabinau ją per pečiu? Ir pabučiavau į skruostą. Ji sujudusi palinko pirmyn: scenos laiptų viršuje pasirodė Širlė Besėj — vakarinė suknelė žaižaravo tarsi pasakų fėjos, rankos ekstravagantiškai atmestos.

— Kaip tau pavyksta, mama?

— Kas kaip man pavyksta?

— Kaip sugebi toliau gyventi be tėčio? Juk visą gyvenimą buvai su juo. Galva neneša, kaip reikia užpildyti tokią spragą.

— Na, aišku, tai visiškai nepraeina. Negali praeiti. Aš jo ilgiuosi. Jaučiuosi vieniša. Kartais man baisu. Ir vis dar miegu su šviesa.

Ji pasižiūrėjo į mane. Širlė Besėj griaudint aplodismentams vaikštinėjo scenos pakraščiu po gėlių liūtimi. Ji tikrai mūsiškė Džudė Garland.

— Bet turi išmokti paleisti, — pasakė mama. — Juk tai dalis to, ar ne?

— Dalis ko?

— Dalis to, kas reiškia ką nors mylėti. Tikrai mylėti. Jei ką nors myli, nežiūri į jį kaip į savo tąsą. Nemyli už tai, kas tame žmoguje priimtina tau.

Mama vėl nusigręžė į sceną. Alberto salės tamsoje jos mėlynose akyse spindėjo ašaros.

— Mylėti — reiškia žinoti, kada paleisti, — ištarė ji. Trisdešimt devintas skyrius

— Iš proto išsikraustei, — pasipiktino Naidželas Batis. — Laisva valia ketini atsisakyti savo vaiko? Imsi ir atiduosi jį savo eksžmonai, nors mes galime ją sudoroti? Jai tai patiks — tu tai žinai, ar ne?

— Aš tai darau ne dėl jos, — pasakiau. — Darau tai dėl jo.

— Ar žinai, kiek vyrų mielai atsidurtų tavo padėtyje? Ar žinai, kiek vyrų mačiau šitame kabinete — suaugusių verkiančių vyrų, Hari, — kurie būtų atidavę viską, kad tik būtų galėję pasilikti savo vaikus? Kurie būtų atidavę savo kiaušus? O tu tiesiog imi ir jį palieki.

— Ne, aš jo nepalieku. Neatsisakau. Bet aš žinau, kaip jam patinka būti su Džina, nors jis to ir stengiasi neparodyti, nes mano, kad taip įskaudins mane, išduos ar panašiai. Ir arba tarp jų vėl atsiras ryšys, arba ji taps savaitgalių mamyte. Matau, kad taip jau darosi.

— Kas dėl to kaltas?

— Žinau, Naidželai, kad nusivylei. Bet aš tiesiog galvoju apie savo berniuką.

— Ar manai, kad ji galvojo apie jūsų berniuką, kai išėjo? Ar manai, kad ji galvojo apie jūsų berniuką, kai taksi važiavo į Hitrou?

— Nežinau. Tik manau, kad vaikui reikia abiejų tėvų. Net ir tokiam vaikui, kurio tėvai išsiskyrę. Ypač tokiam vaikui, kurio tėvai išsiskyrę. Ir darau, ką galiu, kad taip būtų.

— O kaip tas tipas, su kuriuo ji gyvena? Tas Ričardas? Tu apie jį nieko nežinai. Džiaugiesi atiduodamas jam savo sūnų?

— Aš niekam neatiduodu savo sūnaus. Jis yra mano sūnus ir visados bus mano sūnus. Aš esu jo tėvas ir visados būsiu jo tėvas. Bet turiu pripažinti, kad Džinos skonis, jei kalbam apie vyrus, ne toks jau prastas.

— Jei tau rūpi mano nuomonė, ji — visiška kvaiša. Ar supranti, kas toliau bus? Tapsi tipišku savaitgalio tėtušiu — sekmadienio popietėmis murksosi picerijoje ir suksi galvą, ką čia pasakyti šitam nepažįstamajam, kuris buvo tavo vaikas.

— Mudviem su Patu taip niekados nenutiks.

— Nebūk toks tikras.

— Nesakau, kad aš noriu būtent šito. Bet negi nesupranti? Mes susiknisame sau gyvenimus, o už tai moka vaikai. Užmezgame naujas pažintis, vis pradedame iš naujo, tikėdamiesi, kad tai dar viena proga susitvarkyti gyvenimą, o už viską atkenčia iš visų tų subyrėjusių santuokų likę vaikai. Jie — mano sūnus, tavo dukterys ir tūkstančiai į juos panašių — nešiojasi žaizdas, kurios taip ir neužgyja. Tai turi kaip nors baigtis. — Bejėgiškai gūžtelėjau pečiais. Žinojau, kad jis bjaurisi manimi. — Nežinau, Naidželai. Aš tik stengiuosi būti geras tėvas.

— Ir atiduodi savo sūnų.

— Turbūt bent tiek galiu padaryti.

— Padarykim taip, — tariau Patui. — Palik mūsų namuose ką nori. Tavo kambarys visada bus tavo. Niekas ten nieko nejudins. Ir galėsi kada panorėjęs grįžti. Dienai, nakčiai ar visam laikui.

— Visam laikui? — pakartojo Patas greta manęs varydamasis savo dviratį. Vos girdimu balsiuku.

— Tu gyvensi su mama. Bet niekas nevers ten tavęs gyventi. Mes abu tavimi rūpinsimės. Ir mes abu norime, kad tu būtum laimingas.

— Jūs daugiau nebesiginčysite?

— Mes stengiamės nebesiginčyti. Nes abu tave labai mylime ir abu norime, kad tau būtų gerai. Negaliu pažadėti, kad mes daugiau niekados nebesiginčysime. Bet mes stengiamės.

— Ar jūs vėl vienas kitą mylite?

— Ne, zuiki. Tas laikas jau praėjo. Bet mes abu mylime tave.

— Kur aš pas mamytę miegosiu?

— Ji tau ruošia naują kambarį. Ir jis turėtų būti fantastiškas — galėsi ant grindų išberti visus „Žvaigždžių karų“ žaisliukus, įsijungti hiphopą ir visus kaimynus išvesti iš proto.

— Ir niekas nelies mano senojo kambario?

— Niekas.

— Netgi tu?

— Netgi aš.

Mudu vaikštinėjome parke. Tolyn aplink ežerą vingiavo asfaltuotas takas. Čia jam labai patikdavo važinėtis Varpeliu: dumdavo tokiu greičiu, kad net pakrašty plūduriuojančios gulbės pakeldavo galvas jam atlekiant. Bet šį kartą Patui visai nesinorėjo sėsti ant dviračio.

— Man dabar patinka, — ištarė jis, ir man suspaudė širdį. — Man patinka, kaip yra.

— Man irgi, — pritariau. — Man patinka rytais gaminti tau pusryčius. Ir patinka, kaip popietėmis ant svetainės grindų tu paskleidi visus žaislus. Ir man patinka, kai mudu užsisakome kinų maisto arba picą ir abudu ant sofos žiūrime filmą. Ir drauge einame į parką. Man labai visa tai patinka...

— Man irgi. Man irgi patinka.

— O mudu ir toliau visa tai darysime, gerai? Niekas mums nesukliudys. Tai niekada nesibaigs. Kol tu užaugsi labai didelis berniukas, kuriam norėsis eiti su draugais, ir savo seną tėveliuką paliksi vieną.

— Taip niekada nebus.

— Bet tu pabandyk, gerai? Gyventi su mamyte. Nes ji tave labai myli, o aš žinau, kad ir tu ją labai myli. Tai gerai. Aš tuo džiaugiuosi. Esu labai laimingas, kad judu mylite vienas kitą. Ir nors man liūdna, kad tu išeini, žinok, kad čia visai ne pabaiga. Gali grįžti namo kada tik panorėjęs. Todėl pasistenk su mamyte būti laimingas. Gerai?

— Gerai.

— Ir žinai ką, Patai?

— Ką?

— Aš didžiuojuos, kad tu esi mano sūnus.

Jis numetė dviratuką ir puolė man į glėbį, prisispaudė veideliu prie manęs ir tarytumei visą mane užliejo savo esybe. Jis pripildė mano sąmonę — nepaklusnių plaukų kuokštu, neįtikėtinai lygia oda, tuo savo purvo ir cukraus kvapu. Mano gražusis sūnus, mąsčiau, ragaudamas mudviejų ašarų druską.

Dar daug ką norėjau pasakyti, bet neradau žodžių. Norėjau pasakyti, kad tai netobula. Niekada nebus tobula. Nesu toks bukas, kad to nežinočiau. Bet eiti šituo keliu galbūt yra geriausia, ką galime padaryti. Tai netobula. Nes vienintelis tobulas dalykas mano gyvenime — tai jis.