Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

Štai kodėl mano tėvas spruko iš miesto. Tie laukai, kuriuose žaidžiau būdamas berniukas, buvo mano tėčio svajonė, ir dabar tarp tų laukų jis bus palaidotas.

Dabar jau verkė visi — garsiau, nebesivaidydami, pasidavę sielvartui. Pakėliau akis ir pamačiau mylimų veidų ašaras. Tėčio brolių. Mūsų kaimynų. Mano motinos ir mano sūnaus.

O aš stovėjau sausomis akimis, žiūrėjau, kaip į šviežiai iškastą kapo duobę leidžiasi mano tėvo karstas. Viena ranka tvirtai laikiau apglėbęs motiną, kuri glėbyje glaudė raudantį anūką, o kita ranka giliai juodo švarko kišenėje gniaužiau tėvo sidabrinį medalį, tarsi neketinčiau jo niekada paleisti. Trisdešimt aštuntas skyrius

— Pasaulis keičiasi, — pasakė Naidželas Batis. — Dabar ne aštuntas dešimtmetis. Tai ne „Kramer prieš Kramerį“. Ginčuose dėl vaiko gyvenamosios vietos įstatymai vis dar palankesni motinai — ir taip bus visados. Tačiau pamažu randasi suvokimas, kad netikę būna ne tik tėvai, bet ir motinos.

— Mane siutina vien mintis, kad mano sūnus augs su kažkokiu tipu, — pasakiau labiau sau negu advokatui. — Mane siutina vien mintis, kad jis gyvens vienuose namuose su žmogumi, kuriam jis nė nerūpi. Su žmogumi, kuriam rūpi tik mano sūnaus motina.

— Taip nenutiks. Nesvarbu, ką ji sako, bet ji jus abu paliko. O tu puikiai tvarkeisi, kol vaikas buvo tavo globojamas. Nesvarbu, ką ji pasakoja savo advokatui.

— Negaliu patikėti, kad ji stengiasi sudaryti įspūdį, jog aš aplaidžiai rūpinausi vaiku. Jei ji veiktų švariai, galėčiau ją gerbti. Bet nuo šito man kraujas užverda, tu juk žinai, ką tai reiškia, Naidželai?

— Žinau.

Advokatas man jau nebebuvo joks ponas Batis. Dabar jį vadinau Naidželu. Ir jau žinojau jo gyvenimo istoriją.

Prieš septynerius metus jis vedė prancūzę, su kuria susipažino, kai ta Londone dirbo advokate. Jiedu įsikūrė čia ir po metų jiems gimė dvynukės. Tačiau kai prieš dvejus metus jų santuoka žlugo, jo žmona, netrukus būsianti eksžmona, nusprendė grįžti į Prancūziją. Ir apeliacinio teismo sprendimu jai buvo leista išsivežti dukteris iš šalies. Nuo tada Naidželas jų nebematė.

— Taigi viskas baigėsi tuo, kad mano vaikai vieno iš tėvų neteko, o kitu bjaurisi, — pasakojo jis. — Per kažkokį buką teisėją, kuriam atrodė, kad dėmesio vertas tik vienas iš tėvų — motina. Ir mano atvejis niekuo neypatingas — daugybė tėvų netenka ryšių su vaikais. Nes moterys, kurias jie buvo vedę, nori juos nubausti.

Užjaučiamai numykiau. Buvo jau vėlu, po jo tuščią biurą Vest Ende šiurinėjo valytojos. Jis sėdėjo ant stalo ir žiūrėjo žemyn į Hanoverio aikštėje susigrūdusius automobilius.

— Mano vaikams, be jokių abejonių, būtų geriau su abiem tėvais. Bet jei jau reikia rinktis vieną — kai neįmanoma, kad būtų abu, — reikia ieškoti tam tikro kompromiso. O ginčuose dėl vaiko gyvenamosios vietos kompromiso neieškoma. Ir teisėjams nerūpi, kas geriausia vaikui. Turėtų rūpėti, bet nerūpi. Jiems tik rūpi, ko nori motina.

Jis nusiėmė akinius ir pasitrynė akis.

— Nors įstatymai stengiasi pašalinti „leidimo gyventi“ formuluotės kandumą, vis vien viskas baigiasi vieno iš tėvų pergale ir kito pralaimėjimu. Taip turi būti. Paprastai pralaimi vyras. Tačiau — kaip tik tai ir pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų, — ne visada. Ir šįkart mes galime laimėti. Esame verti laimėti.

— Bet ji myli vaiką.

— Ką?

— Džina myli Patą. Žinau, kad myli.

Kone sutrikęs dėl tokio mano elgesio, Naidželas sušiureno kažkokius popierius ant savo stalo.

— Kažin ar tai jau taip svarbu, ką? — pasakė jis.

Stebėjau juos pro langą. Džina išlipo iš priekinės Audi sėdynės ir atidariusi galines dureles išleido Patą. Patas man buvo sakęs, kad Ričardas įtaisė vaikišką užraktą. Džina, kad susilygintų su juo, pritūpė ant šaligatvio, apkabino, priglaudė jo šviesiaplaukę galvelę sau prie kaklo. Prieš grąžindama jį man, gaudė paskutines kelias akimirkas drauge.

Ji stoviniavo prie automobilio durelių. Mudu nebesikalbėjome, tačiau ji laukdavo, kol pamatys mane, ir tik tada sėsdavo į mašiną. Pamačiau Patą, spindinčiomis akimis takeliu skuodžiantį namų link, ir staiga suvokiau, kad jis vertas būti mylimas taip, kaip mylimas bet kuris kitas vaikas.

Vėliau jis, išsidėliojęs savo žaisliukus, žaidė ant grindų savo kambaryje.

— Patai?

— A?

— Tu žinai, kad mudu su mamyte dabar nelabai sutariame?

— Jūs nesikalbate.

— Todėl, kad dabar mes susipykę.

Jis tylomis tarkštelėjo Liuką Skaivokerį į „Tūkstantmečio sakalo“ šoną. Atsisėdau ant grindų greta. Jis vis trankė Liuką.

— Mes abu tave labai mylime. Tu juk tai žinai, tiesa?

Jis tylėjo.

— Patai?

— Turbūt.

— Ir abu norime, kad gyventum su mumis. Kur tu norėtum gyventi? Su manimi?

— Aha.

— Ar su mamyte?

— Aha.

— Su abiem neišeina. Juk tu supranti, ar ne? Su abiem negalima. Nebegalima.

Patas prisislinko prie manęs ir aš jį apkabinau.

— Sudėtinga, zuiki, ar ne?

— Sudėtinga.

— Dėl to mes ir pykstamės. Aš noriu, kad tu gyventum čia. O mamytė nori, kad gyventum su ja. Su ja ir su Ričardu.

— Aha, o kaip mano daiktai?

— Ką?

— Visi mano daiktai. Visi mano daiktai čia. Jei aš eičiau gyventi ten — kaip būtų su mano daiktais?

— Čia ne bėda, zuiki. Galime perkraustyti tavo daiktus. Dėl to nesijaudink. Svarbiausia — kur tu gyvensi. Aš noriu, kad gyventum čia.

Jis pažvelgė į mane. Džinos akimis.

— Kodėl?

— Nes tau taip geriausia, — ištariau ir jau tardamas šiuos žodžius suabejojau, ar tikrai taip yra.

Pasikeičiau per pastaruosius šešis mėnesius, per tuos mėnesius, kai vienas auginau Patą. Šou su Eimonu tebuvo priemonė sumokėti mokesčius, o ne būdas sau ir kitiems įrodyti, ko esu vertas. Darbas man nebebuvo visatos centras. Mano visatos centre buvo mano berniukas.

Kai pajusdavau pasididžiavimą, baimę ar nuostabą, ar dar ką nors, kas primindavo, jog esu gyvas, tai nutikdavo ne dėl kokio nors įvykio studijoje, o dėl to, kad Patas išmoko užsirišti batų raištelius, kad prie jo kažkas kibo mokykloje, arba dėl to, kad jis pasakė arba padarė ką nors, kas užtvindė mane meile, ką nors, kas priminė man, kad mano sūnus — gražiausias berniukas visame pasaulyje.

Jei jis išeis, jausiuosi netekęs visko.

— Aš tik noriu to, kas tau geriausia, — pasakiau ir pirmą kartą suabejojau, ar tai, ko noriu, geriausia yra jam ar man.

— Mudu su tavo tėčiu matėme ją „Palladium“, kai jai buvo aštuoniolika, — prisiminė mama. — Ją tada vadino mergaite iš Tigrų įlankos.

Mėlynos mamos akys iš susijaudinimo išsiplėtė — kodėl anksčiau niekad nepastebėjau, kokios jos mėlynos? Alberto salės prieblandoje mano motinos akys švietė kaip kokia grožybė iš „Tiffany“ vitrinos.

Paprastai mano tėvai vakarus leisdavo namie, tačiau maždaug kas pusmetį būtinai važiuodavo į kokį nors šou — Tonio Beneto šou Karališkojoje auloje, į atgaivintą „Oklahoma!“ arba į „Žmonės ir lėlės“ Vest Ende. Taigi dabar atsivedžiau mamą į šou Alberto salėje. Pasiklausyti jos visų laikų numylėtinės — mergaitės iš Tigrų įlankos.

— Širlė Besėj! — ištarė mama.

Mane buvo nusitempę į kelis Širlės Besėj koncertus, kol dar buvau per mažas priešintis. Bet anais laikais jos publika niekados nebuvo tokia marga kaip šįvakar susirinkusi Alberto salėje.

Dailučiai jaunuoliai su uzbekiškomis kepuraitėmis ir išpešiotais antakiais ieškojosi savo vietų drauge su santūriomis pagyvenusiomis poromis iš artimiausių Londono priemiesčių, kaimo klubų striukėmis pasipuošusiais vyriškiais ir moteriškėmis ypatingu būdu sustandintomis Megės Tečer stiliaus šukuosenomis, kokiomis mano motinos kartos moterys puikuodavosi išėjusios pasižmonėti.