Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Į Vakarų Londoną?

— Viešpatie, Hari, nereikia taip kraupintis. Aš — amerikietė. Persikraustyti iš vienos miesto pusės į kitą man nėra taip baisu kaip tau. Klausyk, atsiprašau, bet aš tikrai neturiu laiko. Ko nori? Nelabai tikisi, kad atėjai tik tam, kad grąžintum Disko Keną.

— Disko Kenas — viena iš priežasčių. Bet dar norėjau pasakyti, kad tu neteisi.

— Dėl ko?

— Dėl mūsų. Neteisi dėl mūsų. Jei mudu skiriamės — tai pasaulio pabaiga.

— Oi, Hari.

— Tikrai. Žinau, kad tu netiki, jog kiekvienam žmogui skirtas kitas vienas vienintelis žmogus visame pasaulyje, bet aš tikiu. Per tave tuo patikėjau, Side. Beje, nesvarbu, kuo mes tikime. Mudviem gera. Mudviem išeina būti drauge. Mąsčiau apie tai. Man nėra jokios kitos galimybės viską sutvarkyti — tik tu. Tu — paskutinė mano laimės galimybė. Ir net jei yra kita galimybė, aš jos nenorėčiau. Kaip Olivija Niuton Džon sakė Džonui Travoltai, tu vienintelė, kurios noriu.

— O ar nebuvo atvirkščiai? Ar ne Džonas Travolta taip pasakė Olivijai Niuton Džon?

— Galbūt.

— Hari, — ištarė Sidė. — Turi kai ką žinoti. Grįžtu pas Pegės tėvą. Norim su Džimu dar kartą pabandyti.

Išpūčiau į ją akis, o vyrukai tarp mudviejų pranešė sofą lovą.

— Beveik viskas, — pasakė vienas. Jiedu vėl įėjo į namą.

— Atleisk, — ištarė Sidė.

— Bet ar tu jį myli?

— Jis mano mažutės tėvas.

— Bet ar tu jį myli?

— Baik, Hari, tai juk tu amžinai dramatizuoji šeimos žlugimą. Tai tu amžinai skundiesi, kaip sunku konkuruoti su kraujo ryšiu, tu dejuoji dėl bjaurių, kaip tu sakai, šlykštaus šiuolaikinio gyvenimo nuolaužų. Turėtum dėl manęs džiaugtis. Turėtum man palinkėti sėkmės.

— Bet tu turi jį mylėti, Side. Viskas netenka prasmės, jei tu jo nemyli. Ar tu jį myli?

— Taip. Patenkintas? Aš jį myliu. Nesilioviau jo mylėjusi. Ir noriu pabandyti, nes jis metė savo draugužę, tą tailandietę striptizo šokėją, ir pažadėjo man, kad su tuo baigta. Su visom tom geltonodėm.

— Ji ne striptizo šokėja. Ji viliotinio šokėja.

— Nesvarbu. O Pegė džiūgauja, kad mudu bandysime viską pradėti iš naujo. Taigi net jei nekenti manęs, turėtum džiaugtis dėl jos.

— Nejaučiu tau neapykantos. Neįstengčiau tavęs nekęsti.

— Tada palinkėk man sėkmės.

— Sėkmės tau, — palinkėjau, ir netgi nuoširdžiai. Ji nusipelnė būti laiminga. Ir Pegė. Greitosiomis pabučiavau Sidę į skruostą. — Tik nesakyk, kad tavęs nepažįstu, gerai?

Palikau jas krautis daiktų. Kad ir ką būčiau sakęs, būtų nuskambėję tuščiai ir savanaudiškai, tarsi visi žodžiai būtų pasalūnai, skirti tik tam, kad ji grįžtų pas mane.

Bet dabar, kai ji susirengė grįžti pas savo vyrą, pagaliau suvokiau tradicinės šeimos ribas. Dabar supratau, kad tėvelis, mamytė ir vaikučiai — tai labai gražu.

Bet jeigu nemyli vienas kito, gali sumesti skudurus kad ir su Disko Kenu — bus tas pats.

— Gavome kitos pusės atsakymą, — pranešė Naidželas Batis. — Jūsų buvusi žmona teigia, kad per visą santuoką buvusi jums ištikima, o jūs buvęs jai neištikimas su savo kolege.

— Na, tai tiesa, — pripažinau. — Bet tai tebuvo vienos nakties nuotykis. Negaliu sakyti, kad tai nesvarbu, bet...

— Dar ji tvirtina, kad jūsų globojamas sūnus patyrė sunkią galvos traumą.

— Ką tai reiškia? Atrodo taip, tarsi būčiau jį sumušęs ar dar kas nors. Jis nukrito, suprantat? Nelaimė nutiko mūsų parke. Jis nukrito į tuščią baseiną ir prasikirto galvą. Gal aš ir ne viską padariau. Gal reikėjo atidžiau jį stebėti. Negi ji tikrai nesupranta, kad tai man niekaip neišeina iš galvos? Bet aš bent jau buvau greta. O ji tuo metu su savo draugeliu Tokijuje valgė tempurą.

Advokatas atidžiai studijavo priešais jį gulintį raštą.

— Ir ji, atrodo, yra įsitikinusi, kad jūs neatliekate tėvo pareigų ir nekontroliuojate, ką jūsų vaikas žiūri ir ko klausosi.

— Čia jau kvailystės.

— Jam vienam leidžiama žiūrėti žiaurius filmus, teigia ji. Vaizdajuostes su nevaikiškomis scenomis. Ir ji sako, kad per paskutinį vizitą pas vaiką paaiškėjo, kad jis turįs muzikos juostelę su šventvagiškomis ir tik suaugusiems skirtomis dainomis.

Pajutau, kaip iš pykčio į veidą plūsta kraujas.

— Tai prakeikta... prakeikta...

Neradau tinkamo žodžio. Neradau pakankamai svaraus žodžio.

Naidželas Batis garsiai nusikvatojo, tarsi aš pagaliau būčiau pradėjęs suprasti. Trisdešimt ketvirtas skyrius

— Ar galiu pasižiūrėti medalį? — paprašiau.

— Aišku, gali, — atsakė mama.

Ji nuėjo į darbo kambarį, kur stovėjo grotuvas. Girdėjau, kaip šnarina draudimo aktus, banko pranešimus, laiškus, viso gyvenimo dokumentus.

Grįžo nešina keturkampe tamsiai raudona, kone juoda dėžute. Joje ant purpurinio aksomo gulėjo sidabro, o gal sidabro lydinio medalis. Mano tėvo medalis.

Medalio kaspinas buvo baltos ir mėlynos spalvos: dvi plačios baltos išilginės juostos, o tarp jų mėlyname fone siaurutė balta juostytė. Ant medalio šalia karaliaus atvaizdo buvo parašyta: „Už pasiaukojamą tarnybą“. Dėžutės dangtelyje baltame šilke virš Karališkosios garantijos įspaustas gamintojo pavadinimas: „Pagal susitarimą, J. R. Gaunt & Son Ltd, 60 Conduit Street, London“. Prisimenu, kaip man, vaikui, tos kompanijos pavadinimas — ar ji vis dar gyvuoja? Ar rasčiau ją tuo pačiu adresu? — buvo tarsi antra dedikacijos dalis.

Atsargiai išėmiau medalį. Ir dabar, trisdešimtmetis vyras, kaip ir kadaise berniukas, nustebau, kad mano tėvo apdovanojimas toks sunkus.

— Patui patikdavo žaisti su tėčio medaliu, — nusijuokė mama.

— Tu leisdavai Patui su juo žaisti? — nepatikėjau.

— Jam patikdavo jį man prisegti, — šypsojosi mama. — Būdavau princesė Leila filmo pabaigoje.

— Lėja, mam. Princesė Lėja.

Buvo jau po vidurnakčio. Pavargome sėdėti ligoninėje, bet ir užmigti neįstengėme. Nusprendėme išgerti arbatos. Mamos manymu, visais atvejais tinkamas sprendimas.

Ji nuėjo užkaisti vandens, o aš laikiau sugniaužęs medalį ir mąsčiau apie tai, kaip tie žaidimai, kuriuos žaidžiau vaikystėje, parengė mane būti tokiu vyru, koks buvo mano tėvas, tokiu vyru, koks buvo jo tėvas, — kovingu vyru, vyru, atsisveikinimui bučiuojančiu apsiašarojusią moterį, apsirengiančiu uniformą ir išeinančiu į karą.

Tie žaidimai, kuriuos vaikai žaidėme laukuose ir skersgatviuose, dabar atrodė ne vien vaikiškos pramogos šlovinant pagrindines dorybes. Ko gero, jos ruošė mus kitam karui — mūsiškei Normandijai, Dankirkui ar Monte Kazino.

Mano karta žaidė žaisliniais ginklais. Arba lazdomis, kurios buvo ginklai, arba pirštais, kurie buvo ginklai, bet kuo, kas tavo vaizduotėje galėjo būti ginklas, ir niekam nešovė į galvą, kad tai nesveika ar bjauru. Bet jaunystėje regėjome tik mažus karus, televizinius karus, kurie ne kovojantiems teatrodė tokie tikri ir grėsmingi kaip video žaidimai.

Mano karta, paskutinė berniukų karta, žaidusi žaisliniais ginklais, buvo laimingesnė, nei galėjo suvokti. Kol augome, mūsų nelaukė karas. Nebuvo jokių vokiečių nei japonų, su kuriais reikėtų kariauti.

Su žmonomis, štai su kuo kariavome mes, taikos palaiminta vyrų karta. Skyrybų teismuose kariavome savo bjaurius niekingus karus.

Daugybę kartų mačiau randus ant tėvo kūno ir žinau, kad tas karas nebuvo Džono Veino filmas. Tačiau vyrai, kurie išgyveno ir kurie daugmaž sveiki grįžo namo, kiekvienas susirado žmogų, kurį sugebėjo mylėti visą gyvenimą. Kas geriau? Karas ir tobula meilė? Ar taika ir meilė, kuriai suteiktas kreditas penkeriems, šešeriems ar septyneriems metams? Kam iš tiesų pasisekė? Mano tėvui ar man?