Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Kai atvykau iš Kilkarnėjaus, mane ištiko šokas dėl šitiekos skyrybų čia, — pasakė Eimonas, tada dukart sumirksėjo ir jo veidą sukaustė siaubas. — Buvau pritrenktas...

Jis spoksojo į negailestingą juodą akį su raudona šviesele viršuje. Protas aptemo, negalėjo ištarti nė žodžio. Jis ne tik kad užmiršo kulminacinę vietą. Jis visiškai neteko pasitikėjimo — tarsi lyno akrobatas, kuris žiūri apačion ir žemai žemai mato savo paties nudribusį kūną. Kažkas iš studijos publikos kostelėjo. Tyla, rodėsi, zvimbė jo pertemptuose nervuose.

— Na, na, tu gi gali, — sušnibždėjau. Jis sumirksėjo, įkvėpė ir staiga vėl atgavo pusiausvyrą.

— Čia, susipažinusi su kokiu vyruku, moteris mąsto: „Ar norėčiau, kad su tokiu vyru mano vaikai leistų savaitgalius?“

Publika nusijuokė, ir Eimonas, kad būtų saugiau, nupėdino į kitą pusę. Vis dar krečiamas siaubo, pasakė dar vieną juokelį. Iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti žemyn.

— Taip kartais nutinka, — guodžiau pasisodinęs Eimoną ramiame svečių kambario kamputyje. — Kaip tik tada, kai manai, kad esi viršūnėje, kai jau manai, kad scenos baimė — kitų problema, tai ima ir nutinka tau pačiam.

Eimonas siurbtelėjo alaus.

— Nežinau, ar aš galiu tai daryti, Hari. Nežinau, ar galiu kiekvieną savaitę eiti į studiją, kai žinau, kad bet kurią akimirką mano protas gali užsikirsti.

— Tau tereikia išmokti gyventi suvokiant, kad į tave žiūri milijonas žiūrovų, o tavo galva gali tapti visiškai tuščia.

— Velniai rautų.

— Tu gali tai daryti.

— Tai ir svarbiausia, kad negaliu. Galiu atrodyti savimi pasitikintis ir kietas priešais liaudį namie, bet tai tik vaidyba. Tai netikra, Hari. Prieš eidamas į studiją, vemiu persirengimo kambaryje. Pabundu trečią nakties, susapnavęs, kad visi žiūri į mane, o aš nebeturiu balso. Aš negaliu. Per daug nervinuosi.

— Tu nesinervini, — nepasidaviau. — Tu jaudiniesi.

— O ką reiškia, kad metu šliauką prieš kiekvieną šou?

— Tu jaudiniesi. Tu rengiesi eiti ir linksminti šalį. Natūralu, kad jaudiniesi. Kas nesijaudintų.

— O kaipgi mano košmarai?

— Tai ne nervai. Tai jaudinimasis. Išmok vedėjo maldelę ir kartok: Aš nesinervinu, aš jaudinuosi.

— Aš nesinervinu, — pakartojo Eimonas. — Aš jaudinuosi.

— Va taip.

Kažkas su dešrele vienoje rankoje ir balto vyno taure kitoje priėjo prie Eimono ir pasakė, kad čia buvusi pati geriausia jo laida.

— Gal norėtum žmoniškai išgerti? — pasiūlė man Eimonas.

— Atsiprašau, ponai, — pasakė juodaodis apsaugininkas didumo sulig spinta, tarsi mudu būtume porelė valkatų. — Įėjimas tik su eilute.

— Su eilute? — nesupratau.

— Su kostiumais. Kaklaryšiais. Verslininkų skudurais.

Bet tada kitas apsaugininkas, baltasis didumo sulig spinta, pažino Eimoną.

— Viskas gerai, Krisai, — nuramino aną ir pakėlė raudoną aksominę virvę. — Kaip laikaisi, Eimonai?

Aplinkui šypsenos. Prašom, prašom. Su savo žymiuoju draugužiu žengiau į klubo prieblandą. Akimirksniu išsiblaiviau.

Visur buvo pilna dailių pusnuogių merginų — ne, trim ketvirčiais nuogų merginų, devyniais dešimtadaliais nuogų merginų, — besiraitančių, besiraivančių, šokančių priešais sėdinčius verslininkus, kurių kaktos išrasojusios, o pilvoti kūnai nejudrūs nuo geismo ir alaus. Visos merginos ant šlaunų turėjo raiščius. Už jų buvo prikišta dešimties ir dvidešimties svarų banknotų.

— Per daug neįsijausk, — perspėjo Eimonas. — Tavo žavesys tavo piniginėje.

Užlipome į viršų. Ten Eimoną kaip seną pažįstamą pasitiko besišypsanti juodaodė mergina, vilkinti lyg ir trumpučiu baltu sijonėliu. Ji nuvedė mus prie staliuko šalia scenos, ant kurios merginos vienais aukštakulniais bateliais ir apatinius drabužėlius atstojančiomis virvelėmis lankstėsi prie stulpų.

Jos šoko, o jų menkai prisidengusios kolegės po visą salę rangėsi priešais vidutinio rango lankytojus pagal vienos iš tų amerikiečių dainininkių, kurių niekaip negaliu įsiminti, melodiją, tos, kuri giriasi esanti ir kalė, ir mylimoji. Viena iš naujųjų dainų. Susivokiau, kad dauguma iš man žinomų yra senos dainos.

Atsirado butelis šampano. Pasakiau Eimonui, kad norėčiau alaus, bet tas paaiškino, kad prie šitų staliukų galima gauti tik šampano. Čia šampanas buvo privalomas.

Iš kažkur išniro tipiška blondinė vienkartine vakarine suknele. Nusišypsojo taip, tarsi visą gyvenimą būtų manęs ieškojusi.

— Aš Venera. Gal norėtum šokio?

Tai velnias. Gal pašokti būtų ir nieko.

— Gerai, — pasakiau ir atsistojau. Ėmiau trypčioti džigo žingsniu, kas šioje šalyje vadinama šokiu. Jaučiausi gerai. Daina apie kalę ir mylimąją, beje, buvo visai nebloga.

— Ne, — nekantriai nukirto Venera. Ausis pagavo Birmingamo akcentą. — Tu nešoki. Tu tik sėdi.

Ji mostelėjo į apmirusius verslininkus salėje, tyliai tveriančius geismą savo kėdėse, o merginos, perpus susilenkusios, mirkčiojo jiems pro savo tarpkojį arba tobulais speneliais kone paliesdavo išpampusias girtų nosių kraujagysles.

— Aš šoksiu tau, gerai? Tu sėdėk ir žiūrėk. Neliesti. Viena daina dešimt svarų. Mažiausiai.

— Gal vėliau, — atsisėdau ir gurkštelėjau šampano. Venera pranyko.

— Atsipalaiduok, Hari, — nusišiepė Eimonas. — Tu nesinervini. Tu jaudiniesi. — Jis paplekšnojo man per nugarą ir sumaurojo: — Aš myliu tave, šmiki tu žaliom ausim. Kaip, velniai rautų, laikaisi?

— Puikiai, — atsakiau. — Tėvas vėžininkų palatoje, o žmona — buvusi žmona — nori prisiteisti sūnų.

Jis pasižiūrėjo į mane nuoširdžiai susirūpinęs. Tai ne taip jau paprasta, kai laikai rankoje taurę su šampanu, o aplinkui raitosi nuogos merginos.

— Kaip tėvo reikalai?

— Stabilizavosi. Taip daktarai sako. Tai reiškia, kad nėra žymaus pablogėjimo. Jeigu taip ir bus, galbūt jį išleis namo. Bet jis nepasveiks.

— Eimonai, ar galiu tau pašokti? — pasisiūlė jauna azijietė juosmenį siekiančiais plaukais.

Ji buvo vienintelė azijietė klube. Buvo pora juodaodžių moterų, bet dauguma merginų buvo šviesiaplaukės — iš prigimties arba iš kirpyklos. Jausmas toks, tarsi vartytum Playboy. Čia buvo ta vieta, kur blondinės valdo pasaulį.

— Vėliau, — atsisakė Eimonas ir atsigręžė į mane, o azijietė gražuolė pranyko prieblandoje. — Labai užjaučiu dėl tėčio, Hari. Ir tikra kiaulystė, kad tavo eksponia taip užsispyrė. Bet pralinksmėk gi tu, žmogau. — Jis ištuštino savo taurę ir vėl prisipylė. — Bent jau turi Sidę. Ji šauni merga.

— Su ja baigta, — prisipažinau.

— Ar nenorėtum šokio? — prisistatė prie manęs kažkokia blondinė krūtimis it balionai.

— Ne, ačiū, — atsisakiau. Visai nenusiminusi ji nuėjo šalin. — Mudviem su Side kitos problemos.

— Problemos? — pakartojo Eimonas. — Per apdovanojimus atrodė, kad judu puikiai sutariat.

— Viskas buvo gerai, kol buvom tik mudu. Bet ji turi vaiką. Ir aš turiu vaiką. Jie tikrai šaunūs. Bet tai reiškia, kad ji turi eksvyrą, o aš turiu eksžmoną. Ir apskritai — aš nežinau, — kažkaip per daug žmonių.

— Ir kur šuo pakastas?

— Na, didžiausia bėda ta, kad ji mane pavarė. O pavarė ji mane todėl, kad kartais man darydavosi nesmagu dėl tokios žmonių daugybės. Ir todėl, jog jai atrodė, kad man norisi — kaip kvailai skamba — lyg ir kažkokios tobulos meilės. Galbūt ji ir buvo teisi. Ji sugeba susitvarkyti su dalykais tokiais, kokie jie yra. O man kažkodėl vis nepavyksta.