Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Mums pavyko, — pasakė.

— Ne, — atsakiau, — tau pavyko. Drožk savo apdovanojimo.

Per jo petį prie kito staliuko pamačiau Martį Meną ir Siobanę. Martis buvo apsirengęs ryškią liemenę, kokias vilki tie žmonės, kuriems vilkėti smokingą — tai tas pats, kas rūkyti pypkę arba avėti šlepetes. Siobanė, grakšti ir žavinga, buvo pasipuošusi kažkokiu permatomu drabužiu.

Ji nusišypsojo. Jis iškėlė nykščius. Vėliau, kai jau visi apdovanojimai buvo išdalyti, jiedu priėjo prie mūsų staliuko.

Nors Martis šiek tiek irzo dėl to, kad buvo pamirštas — šiais metais jis negavo nė vieno apdovanojimo, — vis dėlto jiedu buvo labai malonūs.

Supažindinau juos su Side ir Eimonu. Jei Martis ir pažino, kad Sidė — ta pati moteris, kuri jam ant klyno kadaise išvertė lėkštę makaronų, niekuo neišsidavė. Jis pasveikino Eimoną su apdovanojimu. Siobanė pagyrė Sidės suknelę.

Siobanė nepaklausė: „Ir kuo gi jūs užsiimate?“ Ji buvo pernelyg išmintinga ir subtili, kad to klaustų, taigi Sidei neteko atsakyti: „Ai, aš dabar dirbu padavėja“. Tad Siobanei neteko sutrikti, Sidei irgi. Jos bendravo viena su kita taip lengvai ir natūraliai, kaip sugeba tik moterys.

Ėmė plepėti apie tai, kaip nežinia, ką tokiu atveju rengtis, o Martis suokalbiškai apkabino mane per pečius. Jo veidas buvo kur kas rūškanesnis nei anksčiau. Iš jo sklido niūroka nuotaika, šiek tiek nusivylimo, kaip žmogaus, kuris po daugelio metų svajonių pagaliau turi savo nuosavą pokalbių šou ir supranta, kad nebeprisivilioja nieko, su kuo būtų verta kalbėtis.

— Noriu persimesti pora žodžių, — palinko jis prie manęs.

Na štai, pamaniau. Dabar jis nori, kad grįžčiau. Dabar, kai pamatė, kaip gerai einasi Eimonui, užsimanė, kad grįžčiau į jo šou.

— Noriu prašyti tavo paslaugos, — tarė Martis.

— Kokios, Marti?

Jis dar arčiau prisikišo.

— Noriu tave pakviesti būti mano pabroliu, — pranešė jis.

Net ir Martis, pamaniau.

Net ir Martis nori, kad viskas būtų kaip pridera, svajoja susirasti tą vienintelę ir kitoje žmogiškoje būtybėje matyti visą pasaulį. Kaip ir visi.

— Ei, Hari, — mestelėjo Eimonas. Akimis sekdamas per salę einančią orų mergaitę pasitaisė savo svarbiausią daiktą, kaip kokį kalnagūbrį išsišovusį per kelnes. — Spėk, ką aš šįvakar dulkinsiu?

Na, gal ir ne visi.

Namuose plieskė per daug šviesų. Šviesos antrame aukšte. Šviesos pirmame aukšte. Visur plieskė šviesos, nors tokiu metu teturėjo blankiai spingsoti švieselė svetainėje.

Ir dar iš mano namo griaudėjo muzika — bumbsintys bosai ir tie šaižūs būgnai, kurių garsas ausims prilygsta širdies priepuoliui. Nauja muzika. Klaiki nauja muzika trenkė iš mano grotuvo.

— Kas čia darosi? — sutrikau, tarsi būtume ne ten pataikę, tarsi čia būtų kokia klaida.

Sodelyje priešais namą tamsoje judėjo kažkokia būtybė. Ne, kelios būtybės. Tiesiai priešais atviras duris bučiavosi berniokas ir mergina. O dar vienas draugelis tūnojo už konteinerio, apsivėmęs visą Tommy Hilfiger striukę ir YSL kelnes.

Kol Sidė mokėjo taksistui, įėjau vidun.

Ten vyko vakarėlis. Paauglių vakarėlis. Po visus mano namus polo skudurais vilkintis jaunimėlis glamžėsi, dulkinosi, gėrė, šoko ir vėmė. Ypač vėmė. Dar viena porelė šliaukinosi sode už namo.

Svetainėje viename sofos gale į muzikos ritmą lingavo pižama aprengtas Patas, o kitame gale kažkoks storas bernas grabinėjo Salę. Patas išsišiepė man — kaip linksma, ar ne? — o aš bandžiau įvertinti nuostolius: ant parketo išsiliejusios skardinės alaus, į grindų apvadus užgesintos cigaretės, picos likučiai ant baldų ir dievai žino kokios dėmės ant lovų viršuje.

Galbūt jų iš viso buvo koks tuzinas. Bet atrodė, kad čia įsikraustė mongolų ordos. Dar baisiau, kad labai jau buvo panašu į tas groteskiškas traškučių arba nealkoholinių gėrimų, arba chaki spalvos kelnių reklamas, kur jaunuoliams jų dienos — kaip šventė.

Tik kad tas gražiausias dienas jie leido mano svetainėje.

— Sale, — pratrukau, — kokia čia velniava?

— Hari, čia Stivas.

Salės akyse žibėjo džiaugsmo ašaros.

Ji parodė į ant jos užvirtusį išsižiojusį jaunikaitį. Tas pažvairavo į mane savo kretiniškomis kiaulės akutėmis, už kurių nebuvo nieko, tik hormonų audra ir devynios skardinės alaus.

— Jis metė tą šliundrą Džasminą Makginti, — aiškino Salė. — Jis grįžo pas mane. Fantastika, ar ne?

— Ar tu iš proto išėjai? — rėžiau. — Ar tu iš proto išėjai, ar visai smegenų neturi? Kaip, Sale?

— Oi, Hari, — nusivylė ji. — Maniau, tu suprasi. Tu vienintelis.

Staiga muzika nutilo. Sidė stovėjo su pulteliu rankoje.

— Laikas apsikuopti, — pranešė ji publikai kambaryje. — Čiupkit šiukšlių maišus ir valiklius. Turbūt padėta po kriaukle.

Stivas nusiropštė nuo Salės ir spinduliuodamas panieka jam vakarėlį sugadinusiems suaugusiems pasitaisė savo klaikias kelnes.

— Nešdinuos iš čia, — pareiškė taip, tarsi būtų čionai užklydęs iš Beverli Hilso, o ne iš Masvel Hilo.

Sidė staigiai atsirado prie jo ir dviem pirštais sučiupo už nosies.

— Išeisi, kai aš tau leisiu, drambliuk, — ištarė Sidė, o berniokas, keliamas aukštyn, pasistiebęs ant pirštų suinkštė. — O tai bus tada, kai iškuopsit šitą šiukšlyną. Tik tada, supratai?

— Gerai, gerai! — sumekeno. Apsimestinis amerikietiškas narsumas išsisklaidė kaip dūmas.

Aš nusivedžiau Patą gulti, iš vonios išgrūdau besikergiančią porelę, o Sidė ėmėsi organizuoti švarinimosi darbus.

Kol paskaičiau Patui pasaką, kol jis nurimo, Salė su Stivu ir visais kitais spuoguotais draugeliais jau nuolankiai šveitė grindis ir stalus.

— Kur tu taip išmokai? — paklausiau Sidės.

— Teksase.

Pasirodė, kad tvarkytojai iš jų menki. Turbūt apskritai, kad ir ko imtųsi savo tuščiame, dizainerių etiketėmis sužymėtame pasaulyje, nieko jiems neišeitų.

Kai kuriuos per smarkiai pykino. Kiti buvo pernelyg kvaili.

Stivas ant grindų išspaudė kone visą butelį citrinų kvapo valiklio ir kokią valandą vargo bandydamas surinkti putas. Galiausiai viską užbaigti teko mudviem su Side.

Išspyrėme juos tik prašvitus. Salę pasilikau ir įgrūdau į taksi. Ji neatsiprašė. Ji vis dar niršo ant manęs, jog nesuprantu, kad tikra meilė kartais ant baldų palieka dėmių.

— Tikiuosi, tu patenkintas, — prieš išvažiuodama tėškė ji. — Sugadinai man viską su Stivu, Hari. Jis tikriausiai grįš pas Džasminą Makginti. Tą šliundrą.

Kai galiausiai likome vieni, Sidė padavė man puodelį kavos.

— Ar tau nesinori, kad būtum vis dar pakankamai jaunas viską pažinti? — nusišypsojo ji.

Apkabinau ją, rankos slydo žaliu suknelės šilku. Pabučiavau ją. Ir ji mane pabučiavo. Tada suskambo telefonas.

— Salė, — spėjau, — pažers dar porciją savo išminties.

— Tada jai nieko neliks, — nusijuokė Sidė.

Bet tai buvo ne Salė. Skambino Džina. Tačiau prieš pradedant jai šnekėti neišgirdau įprastinio tarptautinių pokalbių trakštelėjimo. Taip iš karto supratau, kad ji jau ne Japonijoje. Tai buvo vietinis skambutis. Ji grįžo.

— Ką tik šį tą supratau, — ištarė Džina. — Tai vienintelis numeris visame pasaulyje, kurį moku atmintinai. Dvidešimt devintas skyrius

Atėjau dešimčia minučių anksčiau, bet Džina jau laukė: sėdėjo kavinės gilumoje prie dviviečio staliuko ir siurbčiojo kavą su pienu.

Buvo kiek lieknesnė nuo visų tų sašimių bei sušių „Sinjuku“ ir apsirengusi taip, kaip niekada nebuvau matęs vilkinčios — gerai pasiūtą dviejų dalių dalykinį kostiumėlį. Dirbanti moteris.