Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Susitikimas su vyru, su kuriuo ji buvo pažįstama iki pažinties su tavimi, turėtų būti panašus į važiavimą per duobes. Tačiau susitikimas su Džimiu man didelių problemų nekėlė. Išsisukau lengvai, tarsi jiedu su Side tebeturėtų daugybę nebaigtų reikalų.

Jis įžengė į mažą butuką didžiulis ir gražus, spindintis odiniais drabužiais ir plačia balta šypsena. Tol kuteno dukrą, kol ta pradėjo klykti. Paspaudėme vienas kitam rankas, šnektelėjome apie tai, kaip šiuose kraštuose sunku pasistatyti ratus. Pegė nubėgo pasiimti daiktų. Sidė laukė akmeniniu veidu.

— Kaip Mem? — paklausė ji.

— Gerai. Siunčia linkėjimų.

— Esu tikra, kad nesiunčia. Bet vis vien ačiū. O kaip jos darbas?

— Gerai, ačiū.

— Striptizo šokėjoms dabar pats įkarštis, ar ne?

— Ji ne striptizo šokėja.

— Ne?

— Ji viliotinio šokėja.

— Atsiprašau.

Džimis pasižiūrėjo į mane, o jo šypsena sakė: ką-čia-dabar-padarysi?

— Ji amžinai šitaip, — pasakė taip, tarsi tarp mudviejų būtų kas nors bendra, tarsi jis man galėtų šį tą papasakoti.

Pegė atstraksėjo nešina vaikišku šalmu. Šypsojosi iki pat ausų, nenustygo vietoje, kad jau išeina. Ji pabučiavo mamą, mane ir įsikibo tėvo rankos.

Per langą žiūrėjome, kaip Džimis rūpestingai užsodino dukrą ant motociklo ir uždėjo šalmą. Apsižergė motociklą pats, užvedė ir nuburzgė siaura gatvele. Per duslų riaumojimą girdėjosi, kaip iš malonumo spiegia Pegė.

— Side, kodėl tu jo taip nekenti?

Ji truputį pagalvojo.

— Tikriausiai dėl to, kaip jis viską užbaigė, — ištarė. — Jis buvo namie: per eilinę avariją susižeidė koją. Turbūt taksi užkabino, jį amžinai užkabina taksi. Gulėjo ant sofos, kai grįžau nuvedusi Pegę į darželį. Pasilenkiau virš jo — tik pasižiūrėti į jo veidą, nes man patikdavo žiūrėti į jo veidą, — ir jis ištarė moterišką vardą. Garsiai. Tos malaizietės, su kuria miegojo. Tos, dėl kurios mane paliko.

— Jis kalbėjo per miegus?

— Ne. Apsimetė, kad kalba per miegus. Jis jau žinojo, kad paliks mudvi su Pege. Bet neužteko drąsos pažiūrėti man į akis ir pasakyti. Dėtis, kad kalba per miegus, dėtis, kad sako jos vardą miegodamas, jam buvo vienintelis būdas pasakyti. Vienintelis būdas numesti bombą. Vienintelis būdas pasakyti, kad jau susipakavo savo skudurus. Tai buvo taip žiauru, taip bailu ir taip būdinga.

Aš Džimio nekenčiau dėl kitų priežasčių. Kai kurios kilnios, kai kurios apgailėtinos. Nekenčiau jo, kad jis taip stipriai įskaudino Sidę. Nekenčiau jo už tai, kad atrodo geriau už mane. Nekenčiau jo, nes nekenčiu visų tėvų, kurie tai atsiranda, tai vėl išnyksta iš vaiko gyvenimo, tarsi tas tebūtų pomėgis, kuriam gali atsidėti ir kurį gali atidėti, kai užeina noras. Ar man atrodė, kad ir Džina tokia? Kartais — tomis keistomis dienomis, kai ji nepaskambindavo Patui, ir aš žinodavau — paprasčiausiai žinodavau, — kad ji kažkur su tuo Ričardu.

Ir dar nekenčiau Džimio už tai, kad nujaučiau, jog jis Sidei vis dar kažką reiškia: kai pasakė, kad jai patikdavo jo veidas, supratau, kad tai vis dar čia, vis dar graužia ją. Gal ji jo ir nebemylėjo, galbūt viskas pasikeitė. Bet jis jai vis vien kažką tebereiškė.

Tarkim, dalelytė mano širdies turėtų būti dėkinga. Jei jis būtų buvęs ištikimas mylintis vyras, žinantis, kaip nepamesti savo odinių kelnių, ir jeigu jis nejaustų silpnybės siauraakėms, Sidė būtų su juo, o ne su manimi. Bet aš anaiptol nesijaučiau dėkingas.

Kai tik jis saugiai pargabens Pegę iš „Pizza Express“, kai aplenks 73 autobusą ir jo gražus snukelis išbluks Eseks Roude, būsiu labai laimingas. Jis su Side elgėsi taip, tarsi ji būtų tuščia vieta. Ir tai man buvo pakankama priežastis jo nekęsti.

Bet kai Pegė, visa išsiterliojusi pica ir tempdama visai niekam tikusį minkštą žaislą didumo sulig šaldytuvu, grįžo namo, supratau, kad yra dar viena, kur kas savanaudiškesnė mano neapykantos priežastis.

Nė nepabandęs jam prilygti, jau žinojau, kad niekada nebūsiu Pegei toks svarbus kaip jis. Tai ir buvo skaudžiausia. Net jeigu jis pas ją atsiranda tik tada, kai jam užeina noras, o jei to noro nėra — trankosi velniai žino kur, jis vis vien visados bus jos tėvas.

Štai kodėl ji svaigsta iš džiaugsmo. Ne dėl motociklo. Ne dėl picos. Ne dėl paiko minkšto žaislo didumo sulig šaldytuvu. Bet dėl fakto, kad jis tėtis.

Žinojau, kad galiu gyventi su priminimu, kad mano moterį dulkino kitas vyras. Netgi galiu ją mylėti. Ir galiu konkuruoti su motociklu, su milžinišku minkštu žaislu ir už manąjį dailesniu veidu.

Tačiau su krauju nepasivaržysi. Dvidešimt aštuntas skyrius

— Į ką aš panašus? — paklausė Patas. Medžiai parke jau stovėjo pliki, Patui visą laiką reikėjo vilkėti žieminę striukę, o nuo tada, kai išvažiavo Džina, buvo praėję keturi mėnesiai.

Jis pakreipė galvą, žiūrėdamas į veidrodėlį keleivio pusėje. Tyrinėjo savo veidelį taip, tarsi matytų jį pirmą kartą arba tarsi jis būtų kažkieno kito.

Į ką jis panašus? Žmonės ir man, ir jam vis sako, kad jis panašus į mane. Bet aš žinau, kad yra ne visai taip. Jis kur kas gražesnis vaikas, nei aš kada buvau. Net jei šuo man nebūtų išmušęs visų priekinių dantų, jis vis vien būtų už mane dailesnis. Tiesą sakant, jis buvo panašus į abu tėvus — į mane ir į Džiną.

— Tavo akytės tokios pačios kaip mamytės, — pasakiau.

— Jos mėlynos.

— Teisingai. Mėlynos. O mano akys žalios. Bet tavo burnytė tokia kaip mano. Mudu turime gražias dideles burnas. Labai tinkamas bučiuotis, tiesa?

— Tiesa, — vis taip pat rimtai, neatitraukdamas akių nuo stačiakampio veidrodėlio, pritarė Patas.

— O tavo plaukučiai labai šviesūs. Kaip mamytės.

— Jos plaukai buvo geltoni.

— Ir dabar geltoni, zuiki, — pataisiau, krūptelėjęs dėl būtojo laiko. — Ji ir dabar geltonplaukė. Ir dabar jos plaukai geltoni, ar ne?

— Taip. — Jis užlenkė veidrodėlį ir ėmė žiūrėti pro langą. — Važiuojam.

Ir tavo dantys kaip motinos — su mažyte švarple, truputėlį nelygūs, dantys, su kuriais kiekviena šypsena — ypatinga. O trumpa riesta nosytė — kaip mano, nors stiprų gražų smakrą paveldėjai iš savo motinos. Kaip ir odą — šviesią odą, kuriai patinka saulė, šviesią odą, kuri ima rusti, vos tik baigiasi lietūs.

Patas nepanašus į mane. Ir nepanašus į Džiną. Jis panašus į mus abu.

Net jei kada ir norėtume, mudu niekur nepabėgtume nuo jo motinos. Ji čia, jo šypsenoje, jo akių mėlynėje. Mane visados persekios Džinos vaiduoklis. Kaip ir Patą.

— Nežinau, kas bus su vaikais, — ištarė mano tėvas. — Su tokiais vaikais kaip Patas ir Pegė. Negaliu įsivaizduoti, kas iš viso to išeis, kai vaiką augina tik vienas iš tėvų.

Pasakė ne taip, kaip būtų pasakęs anksčiau — piktai, niekinamai ir su pašaipia nuostaba kur — ritasi — pasaulis“. Nebesigirdėjo ankstesnio pasibjaurėjimo vienišais tėvais ir visais jų simbolizuojamais pokyčiais. Pasakė švelniai ir suglumęs palingavo galva, tarsi ateitis būtų nepavaldi jo vaizduotei.

— Tu užaugai su abiem tėvais, — kalbėjo jis. — Tu bent jau turi supratimą, kas yra santuoka. Kokia gali būti santuoka. Bet jie juk to neturi, ar ne? Patas ir Pegė, ir visi kiti.

— Ne. Neturi.

— Man tiesiog neramu, kas su jais bus. Jei skyrybos yra tiesiog tai, ką daro visi, tai kas laukia jų santuokų? Ir jų vaikų?

Trečios valandos prieblandoje mudu sėdėjome lauke ant medinio suoliuko prie virtuvės durų ir žiūrėjome, kaip sodo gale Patas švaistosi šviesos kardu.