Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Kai visi susėdome prie stalo ir sudainavome „Su gimimo diena“, tėtis, gudriai į mane žvilgčiodamas, visiems pasiūlė dešrelių suktinukų.

— Kertu lažybų, kad jums teko gerokai paprakaituoti, kol susigrūdote į tą sportinę mašinytę, — mestelėjo jis.

Iš svetainės sklido jo mėgstamiausio albumo melodija. Besibaigianti „Songs for Swingin Lovers!“ antra pusė.

— Mes atvažiavome ne sportine, tėti, — pasakiau. — Atvažiavome Sidės automobiliu.

— Tokia mašina visai nepraktiška, — nekreipdamas į mane dėmesio tęsė jis. — Kur vaikams dėtis? Vyras pirkdamas ratus turi apie tai galvoti. Ar bent jau turėtų.

— Mano tėvelis turi motociklą, — pranešė jam Pegė.

Mano tėvas įbedė į ją žvilgsnį. Kramtė dešrelę ir nerado žodžių. Jos tėvelis? Motociklą?

— Puiku, mieloji, — pasakė mano mama.

— Ir tailandietę draugę.

— Šaunu!

— Ji vardu Mem.

— Koks gražus vardas.

— Mem — šokėja.

— Dievulėliau.

Visi nutilome ir laukėme tolesnių pareiškimų, o Pegė atvožė sumuštinį ir ėmė tyrinėti jo turinį. Daugiau pareiškimų nebuvo. Pegė suvožė sumuštinį ir įsibruko į burną.

Aš traškinau ryškiai oranžinius sūrio kramstukus. Jaučiausi nekaip.

Mano tėvai iš kailio nėrėsi. Tačiau šita maža mergytė jau turėjo kitą gyvenimą, kurio dalimi jie niekados nebus. Dėl mažylės Pegės jie niekados taip nedžiugaus, kaip džiūgauja dėl Pato. Šiuo atveju besąlyginė meilė jau neįmanoma. Ji niekados nebus jiems visiškai sava. Užjaučiau juos. Ir Pegę.

— Mem ne visai šokėja, — žiūrėdama man į veidą ir skaitydama mano mintis pasakė Sidė. — Ji striptizo šokėja.

Tėtušis paspringo kepsnio skonio traškučiu.

— Trupinys ne į tą gerklę pataikė, — pasiteisino.

Mama linksmai šypsodamasi pasisuko į Sidę.

— Želė? — pasiūlė.

Kai jau sužinojome, kuo užsiima Mem, šventė įsibėgėjo. Mano tėvams patiko Sidė. Sakyčiau, net labai patiko.

Buvo paslėptų bombų — mano tėčio požiūris į valstybės remiamas vienišas motinas, o mamos — į dirbančias motinas, — tačiau Sidė peršoko jas, neišdrėbusi savo želė.

— Valstybė niekados neatstos tėvo, pone Silveri. Ir nė neturėtų bandyti.

— Vadink mane Pėdžių, širdele, — atsiliepė mano tėtis.

— Kai kurioms motinoms tenka dirbti, ponia Silver. Bet tai nereiškia, kad darbas joms svarbiau už vaikus.

— Vadink mane Elizabeta, mieloji, — pasakė mama.

Ji kalbėjosi su Pėdžių ir Elizabeta apie tai, apie ką jiedu norėjo kalbėtis: su mama — apie filmukus, kuriuos penkiamečiams būtų leidžiama žiūrėti tik su mama, su tėčiu — apie tai, kada derėtų nuimti papildomus dviratuko ratus.

Ji net aikčiojo tinkamu metu — žavėdamasi mano mamos dešrelių suktinukais („Jos naminės, mieloji, jei norėsi, duosiu receptą“) ir tėčio sodu („Hariui niekados nerūpėjo sodas — niekaip negaliu to suprasti“).

Bet Sidė nebuvo kokia nors vietinė mergiotė, su kuria porą kartų pašokau vietiniame klube, nebuvo viena iš tų Kim ir Keli, kurias vedžiodavausi namo, kol pagaliau neparsivedžiau Džinos.

Akivaizdu, kad Sidė buvo moteris su praeitimi — santuoka, nėštumu ir skyrybomis, nors nebūtinai tokia seka. Ir, atrodo, kad tik vienu būdu mano tėvai galėjo susitaikyti su ta praeitimi — apsimesti, kad jos nebuvo.

Pokalbis sukosi apie jos vaikystę Hiustone ir dabartinį gyvenimą Londone, tarsi visa, kas buvo tarp viena ir kita, būtų iškirpta cenzūros.

— Sakai, Teksasas? — ištarė tėtis. — Nesu buvęs Teksase. Tačiau per karą pažinojau kelis teksasiečius. — Jis kaip sąmokslininkas palinko prie Sidės. — Teksasiečiai gerai žaidžia kortomis.

— Turbūt gera turėti seserų, — spėjo mama. — Aš turėjau šešis brolius. Gali įsivaizduoti? Šešis brolius! Kai kurios moterys nemėgsta per televizorių žiūrėti futbolo ar bokso. Bet manęs tai neerzina. Nes turėjau šešis brolius.

Tačiau sugriuvusi Sidės santuoka vis vien turėjo išlįsti į paviršių. Ir galiausiai Sidė susitvarkė taip nerūpestingai, tarsi būtų atradusi kokią seną dešrelę, kurią reikia išmesti. Padarė kaip tikra amerikietė.

— Mano šeima tokia pat kaip ir jūsų, — pasakė ji mano mamai. — Labai panaši. Čia atvažiavau tik todėl, kad Džimas — Pegės tėvas — anglas. Mudviem nieko neišėjo, bet aš taip ir negrįžau namo. O dabar susipažinau su jūsų sūnumi ir džiaugiuosi neišvažiavusi.

Ir viskas.

Mama žiūrėjo į mudu, tarsi būtume Rajanas O’Nilas ir Ali Makgrou iš „Meilės istorijos“. Net tėtis, rodos, nubraukė ašarą. Paskui supratau, kad tai tik dešrelės suktinuko trupinys.

Kai Patas užpūtė žvakutes ir supjaustėme tortą, mano tėvai jau elgėsi taip, tarsi Sidę ir Pegę būtų pažinoję visą gyvenimą.

Jei juos ir slėgė faktas, kad mano svajonių mergina iki manęs savo svajonėmis dalijosi su kažkuo kitu, jie puikiai tai slėpė. Turėjau tai labiau įvertinti.

Sidė padėjo mamai tvarkyti stalą, tėtis Patui ir Pegei rodė, kaip kovoti su sraigėmis, o aš užėjau į svetainę ir priėjau prie grotuvo.

„Songs for Swingin Lovers!“ seniai nustojo groti, tačiau plokštelės, senos vinilinės plokštelės — mano tėvas neprisijungė prie CD revoliucijos, — viršelis tebestovėjo atremtas į Sony muzikinį centrą.

Šitas viršelis man visados buvo ypatingas. Sinatra — nusisukusiu kaklaryšiu, ant pakaušio atsmaukta smailiakrašte fetrine skrybėle — šypsosi tipiškai šeštojo dešimtmečio porelei — šauniam Romeo verslininko kostiumu ir priemiesčio Džuljetai raudona trumpa suknele ir perlų auskarais.

Jiedu buvo panašūs į eilinę porą — galima juos įsivaizduoti gyvenančius Vege su Žiurkių gauja. Bet jie atrodė taip, tarsi iš šio pasaulio būtų išspaudę tiek džiaugsmo, kiek tik įmanoma. Ir man vaikystėje labai patikdavo žiūrėti į šitą porelę, nes atrodydavo, kad jie panašūs į mano tėvus tą akimirką, kai jiedu pamilo vienas kitą.

Kažkas iš sodo šūktelėjo mane, tačiau aš vis neatitraukiau akių nuo „Songs for Swingin Lovers!“. Apsimečiau, kad negirdėjau.

Dabar jie taip nebeatrodo, pamaniau.

— Visiems buvo smagu, — pasakė Sidė.

— Viskas, rodos, buvo labai gerai, — pritariau.

Mes jau buvome grįžę į Londoną ir sėdėjome jos bute. Pegė ir Patas sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo „Pokahontą“ (išrinko Pegė). Išvargę nuo ilgo važiavimo senu burzgiančiu Sidės vabalu jiedu ėmė niautis. Aš norėjau namo.

— Visiems buvo smagu, — pakartojo Sidė. — Patui patiko dovanos. Pegė tiek prisivalgė, kad galėsiu kokią savaitę jos nemaitinti. O aš labai džiaugiuosi, kad susipažinau su tavo mama ir tėčiu. Jie labai malonūs žmonės. Taip, visiems buvo smagu. Išskyrus tave.

— Ką čia šneki? Man buvo gerai.

— Ne, — nepasidavė Sidė. — Ir kas skaudu — tikrai skaudu, — kad tu net nepasistengei. Tavo mama ir tėtis stengėsi. Žinau, kad jie mylėjo Džiną, ir žinau, kad jiems nelengva. Bet jie tikrai pasistengė, kad šiandien būtų gera. O tau ko čia vargintis, ar ne?

— Ko tu iš manęs nori? Kad po poros dietinių kolų imčiau šokti lambadą? Man buvo smagu kaip bet kokiame vaiko gimtadienyje.

— Aš suaugusi moteris ir turiu vaiką, supranti? Turi išmokti su tuo susitaikyti, Hari. Nes jei ne, mudu neturime ateities.

— Man patinka Pegė, — pasakiau. — Ir aš gerai su ja sutariu.

— Tau patiko Pegė, maža mergytė, kuri draugauja su tavo sūnumi. Tau ji patiko, kol tebuvo mielas mažas vaikas, gražiai žaidžiantis ant grindų tavo namuose. Bet tau nepatinka, kuo ji tampa dabar, kai ėmei susitikinėti su manimi.