Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Anksčiau to niekaip negalėjau suvokti. Trisdešimtmečių moterų kūnai vis dar stangrūs, su jomis yra apie ką pasišnekėti. Jos vis dar jaunos, tačiau gyvenime jau šio to mačiusios — galbūt to paties kaip ir tu.

Kodėl vyras tokius lygiateisius santykius turėtų keisti į kokią nors būtybę su perverta bamba, kuriai pasimatymas asocijuojasi su kokiu nors šlykščių naktiniu klubu ir su puse neva Ekstazi tabletės?.

Jei gali draugauti su moterimi, kuri skaito tas pačias knygas kaip ir tu, kuri žiūri tas pačias televizijos programas kaip ir tu, kuriai patinka tokia pati muzika kaip ir tau, tai kodėl tau prireikia tokios, kuriai soul dainininkas — tai vyrukas iš „Jamiroquai“?

Bet dabar jau supratau. Dabar jau supratau tą potraukį.

Mano amžiaus vyrams patinka jaunesnės moterys, nes jaunesnė moteris turi mažiau priežasčių būti tulžinga.

Tikėtina, kad jaunos moters širdis dar nebus sugniuždyta griūvančios šeimos, skyrybų, advokatų ir skausmo dėl vaikų, netenkančių tėvo. Jaunesnė moteris nepatyrusi visų tų nusivylimų, kuriuos trisdešimtmetės moterys — ir vyrai, nepamirškime vyrų — tamposi su savimi kaip nereikalingą lagaminą.

Žiauru, bet tiesa. Kur kas mažiau tikėtina, kad jaunesnės moters gyvenimą jau sudirbo koks nors vyras.

Į ketvirtą ir penktą dešimtį įkopę vyrai su jaunesne moterimi draugauja ne dėl standaus kūno ir auskaro liežuvyje. Tai tik propaganda.

Jie su ja draugauja todėl, kad galėtų būti tie, kurie sudirbs jos gyvenimą.

Heidė buvo auklė iš Miuncheno.

Na, ne visai iš Miuncheno, veikiau iš Augsburgo. Ir ne visai auklė.

Auklė — tai profesionali vaikų prižiūrėtoja, kurios darbas — rūpintis mažais berniukais ir mergaitėmis. Heidė buvo devyniolikmetė mergina, pirmą kartą atsiskyrusi nuo tėvų. Jos gyvenime tebuvo vienas skrydis Lufthansos lėktuvu. Tiesiai iš jos kambario, pilno minkštų žaislų, tiesiai iš namų, kur jos drabužius skalbdavo mama. Apie vaikų priežiūrą ji išmanė tiek pat, kiek aš apie teorinę fiziką. Ji veikiau buvo au pair 4.

Planas buvo toks: Heidė gamins valgyti, valys namus ir bus su Patu tomis dienomis, kai man darbas televizijoje. Už tai ji gaus lovą, maistą ir kišenpinigių, o drauge mokysis anglų kalbos.

Patas lingavo ant sofos, klausydamasis Salės juostelės, kai atvedžiau jam susipažinti Heidę.

— Čia Heidė, Patai. Ji pagyvens pas mus ir padės mums tvarkytis.

Patas abejingai dėbtelėjo į aukštaūgę šviesiaplaukę vokietaitę. Išsižiojęs ir vis dar paskendęs muzikos pasaulyje.

— Mielas ir judrus berniukas, — nusišypsojo Heidė.

Bandydama rodyti iniciatyvą Heidė paklausė, ko norėčiau vakarienei. Pasakiau, kad užkrimsiu svečių kambaryje studijoje, bet ji turinti ko nors pagaminti sau ir Patui. Mergina išrausė virtuvę, kol pagaliau rado didelę skardinę pomidorų sriubos.

— Ar tiks? — paklausė.

— Tiks, — atsakiau.

Nenorėdamas kištis, atsisėdau prie virtuvės stalo ir ėmiau rašytis pastabas dėl kitos savaitės filmavimo scenarijaus.

Smalsaudamas atpėdino Patas. Svetainėje palikta griaudėjo muzika. Nusiunčiau jį, kad išjungtų. Grįžęs Patas ėmė tampyti man rankovę.

— Žinai ką? — tarė jis.

— Zuiki, netrukdyk tėveliui dirbti.

— Bet žinai, ką daro Heidė?

— Heidei irgi nereikia trukdyti.

Išraiškingai atsidusęs jis atsisėdo prie stalo ir ėmė tingiai krapštinėtis su pora plastikinių žmogučių.

Heidė žvangėjo prie viryklės, bet aš į ją nežiūrėjau. Kol neišgirdau verdančio vandens burbuliavimo.

Keista. Kam, norint pašildyti skardinę pomidorų sriubos, reikia virinti vandenį?

— Heide?

— Tuoj bus.

Neatidarytą skardinę ji įstatė į puodą su vandeniu ir palaukė, kol užvirs. Dar spėjo neryžtingai nusišypsoti, o tada skardinė sprogo, raudona garuojančia tyre nutaškydama visas lubas, sienas ir mus.

Nuo akių nusibraukęs pomidorų sriubą pamačiau, kaip Heidės veidu slenka pilkai raudoni glitėsiai, o pro tą košę spokso iš išgąsčio ir nuostabos pastėrusios akys. Ji atrodė kaip Sisi Speisek vakarinio pasivaikščiojimo scenoje „Carrie“.

Paskui ji prapliupo raudoti.

— Žinai ką? — pro tamsiai raudoną kaukę mėlynomis akytėmis sumirksėjo Patas. — Ir ji nemoka gaminti.

Taigi Heidė surado puikią šeimą Krauč Ende.

O aš paskambinau Salei. Dvidešimt šeštas skyrius

Teta Etelė savo darželyje klūpomis sodino pavasarinių gėlių svogūnėlius kitiems metams.

Teta Etelė man ne teta, bet vadinau ją teta Etele nuo penkerių metų, kai atsikraustėme jos kaimynystėn, ir to įpročio, pasirodo, sunku atsikratyti.

Teta Etelė atsitiesė ir prisimerkusi per žoliapjovę įsižiūrėjo į Sidę, Pegę, Patą ir mane, besiropščiančius iš seno Sidės vabalo. Vėl pasijutau, tarsi būčiau vaikas, klausiantis tetos Etelės, ar galima pasiimti kamuolį.

— Hari? Čia tu, Hari?

— Sveiki, teta Etele, — pasisveikinau. — Ką ten sodinat?

— Tulpes, narcizus, hiacintus. O ten tu, Patai? Negaliu patikėti! Na, ir užaugo. Labas, Patai!

Patas neryžtingai pasveikino ją šviesos kardu. Mums niekaip nepavyko jo įpratinti kreiptis į tetą Etelę tokiu vardu, ir, akivaizdu, jis ir toliau neketino to daryti. Teta Etelė savo dėmesį nukreipė į Pegę, jos pažįstamu senu veidu nuslinko sutrikimo šešėlis.

— O šita mažylė...

— Šita — mano, — pasakė Sidė. — Laba diena, teta Etele. Aš — Sidė. Hario draugė. Kaip laikotės?

— Kaip Sydė Džeims?

— Kaip Sidė Karisė.

Tetos Etelės akys už akinių sumirksėjo.

— Šokėja, — pasakė ji. — Su Fredu Asteiru „Šilkinėse kojinėse“. Puikios kojos. — Teta Etelė nužvelgė Sidę. — Kaip ir jūsų!

— Man patinka jūsų teta Etelė, — šnibžtelėjo Sidė ir beeinant keliuku paėmė mane už rankos. Ir tvirtai įsikibo. — O Dieve, atrodo, tavo mama.

Visa švytėdama mama stovėjo prie durų, ir Patas puolė pas ją.

— Su gimtadieniu! — šūktelėjo ji ir čiupo anūką į glėbį. — Penkeri! Oi, koks didelis berniukas! — Tebelaikydama jį viena ranka, kita nustūmė džedajų ginklą. — Nelemtas šviesos gelbėtojas. — Ji nusijuokė ir pažvelgė į Pegę. — Tu turbūt Pegė? Ar ir tu turi šviesos kardą?

— Ne, „Žvaigždžių karai“ man nelabai patinka. Žaidžiu tik todėl, kad jam patinka.

— Berniukiškas žaidimas, ar ne? — pasakė mano mama, nesiverždama griauti tradicinių lyčių stereotipų.

Pegė paskui Patą nužingsniavo vidun, ir mama nusišypsojo Sidei. Ši užsiglaudusi už manęs tebesilaikė man už rankos.

Nebuvau matęs jos susidrovėjusios. Mama apkabino ją ir pabučiavo į skruostą.

— O tu turbūt Sidė. Užeik, brangioji, ir jauskis kaip namie.

— Ačiū, — ištarė Sidė.

Sidė įėjo į namą, kuriame aš užaugau. Mama jai už nugaros šyptelėjo man: kilstelėjo antakius kaip nustebusi dama iš seno žaismingo atviruko su jūros vaizdu.

Namo buvau parvedęs pakankamai merginų, kad žinočiau, ką tas žvilgsnis reiškia.

Mama Sidę pavadintų gražuole.

O sode buvo surengta tai, ką mama pavadintų prašmatniom vaišėm.

Laukan išneštas virtuvinis stalas buvo uždengtas popierine staltiese, išmarginta šventiniais balionais, šaudančiais šampano buteliais ir išsišiepusiais kiškiais.

Ant stalo — traškučių, riešutų ir ryškiai oranžinių mažučių sūrio kramstukų dubenėliai, lėkštės sumuštinukų be plutelių, padėklai su miniatiūriniais dešrelių suktinukais ir šeši popieriniai indeliai su želė ir konservuotais vaisiais. Visų šitų gardumynų vidury kūpsojo Darto Veiderio šalmo formos tortas su penkiomis žvakėmis.