Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Mamyte, — ištarė Pegė, ir aš pamaniau: nagi aišku. Dabar jau supratau, kur buvau matęs tas akis.

Sidė atsisėdo ant grindų ir išklausė, ką duktė aiškino apie namų tvarką ant „Tūkstantmečio sakalo“. Ji nuėmė ausines nuo mano sūnaus ausų ir pasiklausė, kokia daina jam patinka. Paskui, kai jau visi suvalgėme ledus, pasakė Pegei, kad metas namo.

— Aš tau paskambinsiu, — pasakiau.

— Jei nori, — atsakė ji. — Žinau, kad tai buvo šiek tiek netikėta.

— Iš proto išsikraustei, ar ką? Aišku, kad noriu.

— Tikrai?

— Tikrai, — pasakiau ir paliečiau jos ranką. — Dėl to niekas nesikeičia.

Dėl to pasikeitė viskas. Dvidešimt penktas skyrius

— Ar tu mylėjaisi su grimuotoja? — paklausiau Eimono.

Jis pasižiūrėjo į mane savo persirengimo kambario veidrodyje, ir aš pastebėjau, kaip kažkas šmėkštelėjo jo veide. Gal baimė. Gal pyktis. Šmėkštelėjo ir dingo.

— Ką? — perklausė.

— Tu puikiai girdėjai.

Šou įsivažiavo. Reitingai buvo geri, pradėjo rastis alaus reklamų. Bet man jis tebebuvo išsigandęs vaikis iš Kilkarnėjaus su vašku ausyse.

— Taip ar ne, Eimonai? Ar mylėjaisi su grimuotoja?

— Kodėl klausi?

— Nes ji verkia. Net negali papudruoti svečių, nes apžliumbė visą pudros pūkutį. Tas visiškai šlapias.

— Kuo čia aš dėtas?

— Žinau, kad aną savaitę iš studijos ji išėjo su tavimi.

Jis pasisuko ant sukamosios kėdutės ir atsigręžė į mane. Jo galvą įrėmino aplink veidrodį šviečiančios plikos elektros lemputės. Jis nebeatrodė išsigandęs, tik per storą pudros sluoksnį ant kaktos prasisunkęs spindėjo prakaito lašas.

— Tu manęs klausi, ar aš mylėjausi su grimuotoja?

— Būtent. Man nerūpi tavo moralė, Eimonai. Jei nori, gali krušti apšvietimo režisierių per reklamos pertraukėles. Man nerūpi, ką tu darai, kai esi ne eteryje. Tol, kol tai netrukdo laidos filmavimui. O apsižliumbusi grimuotoja, kuri negali atlikti savo darbo, filmavimui trukdo.

— Tu man labai padėjai, Hari, — tyliai ištarė Eimonas. Kartais jo balsas būdavo toks tylus, jog tekdavo gerai ištempti ausis, kad išgirstum, ką sako. Tai jam teikė tam tikros galios. — Nuo pat to momento, kai susipažinome, viskas, ką man sakei, buvo naudinga. „Prisimink — tu kalbi tik vienam žmogui, — sakei. — Jei tau bus smagu, ir jiems bus smagu.“ Gal tau visi šitie dalykai ir ne kažin ką reiškia, bet man labai padėjo. Tai padėjo man įsivažiuoti. Be tavęs nieko nebūtų išėję, ir aš tau dėkingas. Štai kodėl aš nepykstu, kad užduodi man tokį klausimą, klausimą, kuris — turbūt sutiksi? — mano motinos ar kunigo lūpose skambėtų nešvankokai.

— Ar mylėjaisi su grimuotoja, Eimonai?

— Ne, Hari. Aš nesimylėjau su grimuotoja.

— Tikrai?

— Tikrai. Aš nesimylėjau su grimuotoja.

— Gerai. Tą ir norėjau sužinoti.

— Aš išdulkinau grimuotoją.

— Yra skirtumas?

— Didelis skirtumas. Tai nebuvo rimtų santykių pradžia, Hari. Tai buvo kažkokių visiškai beprasmių ryšių kulminacija. Tuo tai man ir patiko. O Karmen — toks grimuotojos vardas, Hari, ji vardu Karmen, — galbūt dabar šiek tiek liūdi, kad tai nepasikartos, bet aš labai įtariu, kad kaip tik šitai ir jai labai patiko. Pats faktas, kad tai buvo šiek tiek nepadoru, šiek tiek šiurkštu ir tik vienai nakčiai. Kartais moteris nori, kad ją pamylėtum. Kartais ji nori būti tiesiog išdulkinta. Jos lygiai tokios pačios kaip ir mes, Hari. Štai didžioji paslaptis. Lygiai tokios pačios.

— Kodėl man anksčiau to niekas nepasakė? Gyvenimas būtų buvęs kur kas paprastesnis.

— Aš dabar gaunu daug pasiūlymų, Hari. Ir ne vien alaus reklamų. Karmen miela mergina. Elgsiuosi su ja pagarbiai. Būsiu jai draugiškas. Bet ji norėjo kaip tik to, ko norėjau aš, ir gavo. Nieko daugiau iš manęs ji negali tikėtis. Ir kai apsiramins, pati tai supras.

— Tu ne vienintelis jaunas vyrukas, Eimonai, besikrušantis todėl, kad jo bjauri marmūzė kartą per savaitę rodoma per televizorių. Tik netempk savo asmeninių dramų į studiją, gerai?

— Gerai, Hari, — romiai sutiko Eimonas. — Atsiprašau, kad tai turėjo ardomojo poveikio. Tikrai atsiprašau. Ir aš suprantu, kad tu esi mano vyriausiasis prodiuseris ir kad tam ir esi, kad kalbėtum man tokius dalykus. Bet aš esu vyras, supranti?

— O? Tikrai? Skamba kaip senas bliuzas. Aš esu vyras. Ištark v-y-ras. Dieve mano, tu velniškai vyriškas. Tuoj reklamuosi losjoną po skutimosi.

— Aš esu vyras, Hari. Ir čia esu tam, kad pasėčiau savo sėklą į kiek įmanoma daugiau vietų. Štai kodėl aš čia. Štai ką daro vyrai.

— Pliurpalai, — pasakiau. — Tai daro berniukai.

Bet vėliau, žiūrėdamas, kaip jis iš studijos išeina drauge su žaviausia šou tyrėja, pamaniau — o kodėl gi ne?

Kodėl jam nesėjus savo sėklos į kuo daugiau vietų? Kam ją saugoti? Ir kuo ypatingas tas mažas augalėlis, kurį auginu?

Staiga atsirado visos tos taisyklės.

Galėdavau pasilikti ankštame Sidės palėpės butuke, tačiau turėdavau dingti iki Pegei atsikeliant. Sidei patikdavo, kad esu greta, kai Pegė nueidavo gulti, patikdavo, kad miegu drauge su ja senoje žalvarinėje lovoje po įrėmintu „Vėjo nublokštų“ plakatu. Tačiau paryčiais turėdavau išsinešdinti.

Tiesą sakant, taisyklių nebuvo daug. Tik ši viena. Tačiau ji atstojo daugybę.

— Galbūt vėliau bus kitaip, — kalbėjo Sidė. — Jei nuspręsime, žinai, kad norime tęsti. Kad norime deramų įsipareigojimų.

Kai tik lioviausi žiūrėti į jos plačiai įstatytas akis ir ji užgesino šviesą, man nebeatrodė, kad norėčiau tinkamai įsipareigoti. Tiesą pasakius, man norėjosi ko nors mažiau komplikuoto.

Man norėjosi, kad galėčiau miegoti savo moters glėbyje ir kad manęs nežadintų ir nesakytų, jog metas namo. Norėjau tokių santykių, kur nereikia galvoti apie taisykles. Labiausiai man norėjosi, kad viskas būtų kaip anksčiau, kol nebuvo viskas sugriuvę.

Dar tebesnaudžiau, kai pajutau Sidės lūpas.

— Zuikeli, — sušnibždėjo ji. — Gaila, bet tau jau metas.

Lauke tebebuvo tamsu, bet jau girdėjosi, kaip ant stogo tiesiai virš mūsų tripinėja balandžiai — tikras ženklas, kad man metas šokti į kelnes ir dingti, kol dar nepatekėjo saulė.

— Viską apskaičiavai, ar ne? — atsidusau, atsitraukiau nuo Sidės ir atsikėliau.

— Norėčiau, kad galėtum pasilikti, Hari. Tikrai norėčiau.

— Tai kiek laiko praėjo nuo tada, kai išsiskyrei su Pegės tėvu? Treji metai? Daugiau? Ir su kiek vyrų tu ją supažindinai?

— Tu — pirmas, — tyliai pasakė Sidė, ir man parūpo, ar tikrai.

— Aš tik niekaip nesuprantu, kas čia bloga, jei ji pamatys, kaip srebiu dribsnius. Viešpatie, tas vaikas mane mato kiaurą savaitę.

— Mes apie tai jau kalbėjomės, — tamsoje ištarė Sidė. — Ji sutriktų, jei pamatytų tave čia rytą. Būk geras, pasistenk suprasti. Jai penkeri — ne tau.

— Aš jai patinku. Ir man ji patinka. Visada puikiai sutariame.

— Tai dar rimtesnė priežastis, kodėl turi dabar išeiti. Nenoriu, kad Pegei būtum dėdė, supranti? Noriu, kad būtum daugiau negu dėdė arba mažiau. Bet tu neturi būti dėdė. Ji nusipelnė daugiau. Ir tu.

— Gerai, — pasakiau. — Puiku.

— Turėtum mane mylėti už tai, kad esu tokia, — labiau pikta negu įskaudinta pareiškė Sidė. — Turėtum suprasti, kad aš tik stengiuosi ją apsaugoti ir darau tai, kas jai geriausia. Pats turi vaiką. Pats žinai, kaip yra. Jei kas ir gali suprasti, tai būtent tu.

Ji buvo teisi.

Turėjau ją mylėti.

Pirmą kartą gyvenime ėmiau lyg ir suprasti, kodėl mano amžiaus vyrams reikia jaunesnių moterų.