Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Ir kuo gi ji tampa? — paklausiau.

— Priminimu, kad mane dulkino kitas vyras.

„Priminimu, kad dulkino kitas vyras“? Stipriai pasakyta. Sunku įsivaizduoti, kad Sinatra taip užrašytų ant savo albumo viršelio. Dvidešimt septintas skyrius

Tai buvo ne vien priminimas, kad Sidę dulkino kitas vyras.

Gyvendamas vienudu su Patu supratau viena: tėvu būnama intuityviai ir įgundama palaipsniui. Niekas to neišmoko. Išmoksti būdamas.

Vaikystėje manydavau, kad mano tėvai turi kokių nors paslaptingų žinių apie tai, kaip su manimi elgtis ir tinkamai mane auginti. Maniau, kad yra koks puikus generalinis planas, kaip priversti mane valgyti daržoves ir eiti į savo kambarį, kai liepta. Bet aš klydau. Dabar jau žinau, kad jie darė tai, ką daro viso pasaulio tėvai. Tiesiog improvizavo.

Jei Patas būtų užsimanęs žiūrėti „Džedajų sugrįžimą“ ketvirtą ryto arba vidurnaktį klausytis „Puff Daddy“, man dvejonių nekiltų — ištraukčiau kištuką ir nusiųsčiau jį atgal į lovą.

Ir jeigu jam pasidarydavo liūdna po Džinos skambučio ar dėl kokios nors nesėkmės mokykloje, paimdavau jį į glėbį ir priglausdavau. Kai vaikas — tavo kūnas ir kraujas, nereikia galvoti, ar teisingai elgiesi. Nė negalvoji. Tiesiog darai.

Tačiau su Pege taip aišku niekada nebus.

Ji sėdėjo ant sofos, mažas basas kojytes užsikėlusi ant staliuko, ir žiūrėjo savo mėgstamą australų muilo operą.

Sėdėjau greta ir bandžiau negirdėti visų tų netikusių kentėtojų, nežinančių, kas jų tėvai, vapėjimo. Skaičiau straipsnį apie dar vieną bankų griūties bangą Japonijoje. Atrodo, ten jau įsivyravo visiškas chaosas.

„Ką tai reiškia — tu man ne motina?“, — klyktelėjo kažkas ekrane, ir užgrojus muzikai Pegė ėmė krutėti.

Paprastai, kai australai baigdavosi, ji pabėgdavo. Bet dabar liko sėdėti, pasilenkė virš staliuko ir iš žurnalų bei žaislų kratinio pasiėmė Sidės nagų laką. Stebėjau, kaip ji ima sukti mažo stiklinio buteliuko kamštelį.

— Pege?

— Ką?

— Zuikuti, gal nereiktų su šituo žaisti.

— Viskas gerai, Hari. Mamytė man leidžia.

Ji nusuko kamštelį su mažu šepetuku ir tamsiai raudoną laką ėmė labai rūpestingai tepti ant mažyčių, kone neįžiūrimų kojų nagelių ir, kas man labai krito į akis, pirštų galiukų.

— Atsargiai, Pege. Čia ne žaidimas.

Mergytė dėbtelėjo į mane.

— Mamytė man leidžia.

Jos kojų piršteliais nutekėjo nemenki ryškiai raudono lako lašai. Neilgai trukus ji atrodė tarsi mindžiusi vynuoges ar braidžiojusi po skerdyklą. Mergytė pakėlė pėdutę pasigrožėti savo darbu, ir raudonų dažų dulksna nutaškė Red egzempliorių.

Jei taip būtų elgęsis Patas, būčiau užkaukęs ant jo arba atėmęs nagų laką, arba nuginęs jį į jo kambarį. Būčiau ką nors daręs. O su Pege nežinojau, kaip elgtis. Tikrai negalėjau jos liesti. Ir turbūt negalėjau subarti.

— Pege.

— Ką, Hari?

Tikrai norėjau, kad ji elgtųsi tinkamai, kad nagų laku neišsitepliotų visų kojų, nenutaškytų kilimo, staliuko ir žurnalų. Bet dar labiau norėjau, kad ji mane mėgtų. Taigi sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jos pėdutės darosi ryškiai raudonos, sėdėjau, leidau neaiškius garsus ir nieko nedariau.

Iš vonios apsigaubusi baltu chalatu ir šluostydamasi plaukus išėjo Sidė. Pamatė, kaip Pegė nagų laku tepliojasi pirštukus, ir atsiduso.

— Kiek kartų sakiau, kad neimtum? — subarė ir čiupo buteliuką. Pakėlė Pegę kaip katė prasikaltusį kačiuką: — Eime, panelyte. Į vonią.

— Bet...

— Tučtuojau.

Kas mane prajuokino, teisingiau, kas sukėlė norą įsikniaubti veidu į delnus, tai mintis, jog nė neįtartum, kiek laiko paaukota norint išvengti tradicinės šeimos kivirčo. Sidės butukas buvo tarsi romantikos šventovė.

Sienos nuklijuotos filmų plakatais — filmų, sekančių pasakas apie tobulą meilę, meilę, kuri kartais kaktomuša atsitrenkia į kokią nors kliūtį, tačiau tai meilei tikrai nekliudo jokios šiuolaikinio gyvenimo problemos.

Vos įžengus pro duris, ankštame prieškambaryje į akis krinta įrėmintas „Kasablankos“ plakatas. Šiek tiek erdvesnėje svetainėje — įrėminti „Įsimintinos istorijos“ ir „Trumpo susitikimo“ plakatai. Ir, žinoma, garbingoje vietoje virš lovos — „Vėjo nublokšti“. Net pas Pegę nuo sienos į visas jos senas barbės ir kenus bei S pice Girls inventorių žvelgė Pokahonta. Kur pažvelgsi — karšti vyrai, tirpstančios moterys ir tikra meilė.

Šitie plakatai nebuvo sukabinti taip, kaip juos kabina studentai — atsainiai, nesusimąstydami, o dažniausiai vien tam, kad paslėptų bjaurią dėmę ar nutrupėjusį tinką. Jie nebuvo tiesiog bet kaip suklijuoti ant sienų, bet įrėminti dailiuose juoduose rėmeliuose su stiklu it kokie vertingi meno kūriniai. Turbūt tokie ir buvo.

Sidė šituos plakatus nusipirko vienoje iš Soho kino parduotuvėlių, nunešė į rėminimo dirbtuves ar kokią panašią vietą, o paskui parsitempė namo. Ji turėjo išsukti iš savo kelio, kad įsigytų šį „Vėjo nublokštų“ ir kitus plakatus. Prasmė aiški — štai dėl ko čia esame.

Bet ne visai dėl to. Gal Hamfris Bogartas ir Ingrid Bergman ir išsiskyrė prieš pat naciams užimant Paryžių, bet Bogiui bent jau neteko jaudintis dėl to, kaip elgtis su Ingrid vaiku, kurio ta susilaukė su Viktoru Laslu. Ir dar labai abejotina, ar Retas Batleris būtų taip žavėjęsis Skarlete O’Hara, jei toji būtų atsitempusi kūdikį iš prieš tai buvusio romano Džordžijoje.

Iki tol man neteko bendrauti su mažomis mergaitėmis. Nuo Pegės sklido ramybė, — tikrai didesnė ramybė negu toji, kurią suteikia cukrus, prieskoniai ir panašūs dalykai, — kokios nepastebėjau turint Patą ar kitus mažus berniukus. Ji turėjo tokio ramumo, kokio jos bendraamžiai berniūkščiai neturi. Gal visos mažos mergaitės tokios? O gal tokia tik Pegė?

Noriu pasakyti, kad man ji patiko.

Bet aš nežinojau, ar turėčiau jai būti draugas, ar tėvas, ar derėtų būti lipšniam ir linksmam, ar griežtam, bet teisingam. Niekas neatrodė visiškai tinkama. Kai tavo partneris turi vaiką, niekada nebūna taip kaip filmuose. Ir žmogus, kuris negali to suprasti, yra per daug prisižiūrėjęs senų miuziklų.

Sidė grįžo drauge su švarutėle, perrengta Pege, pasirengusia didžiajai vakarienei drauge su tėčiu „Pizza Express“. Mažylė užsiropštė man ant kelių ir mane pabučiavo. Visa kvepėjo Junior Timotei muilu.

Jos motina pašiaušė man plaukus.

— Ką mąstai? — paklausė.

— Nieko, — atsakiau.

Gatvėje pasigirdo galingas artėjančio motociklo riaumojimas, ir Pegės akys išsiplėtė iš jaudulio.

— Tėvelis! — stryktelėjo ji man nuo kelių, ir aš pajutau pavydo spygliuką, dėl kurio nustebau.

Visi drauge pro langą žiūrėjome, kaip Džimis Meisonas stato savo didžiulį BMW motociklą, kaip tarsi nulipdamas nuo arklio nukelia kojas, kada jis nusiėmė šalmą, ir aš pamačiau, kad Sidė buvo teisi — tas šunsnukis tikrai gražus: ryškus smakras, trumpi tankūs banguoti plaukai — tarsi ant romėnų monetos iškaltas veidas ar modelis, dėl kurių merginos eina iš proto.

Aš lyg ir tikėjausi, kad jis turės kokių nors Gleno bruožų — vystantis gražuolėlis, kurio auksiniai sudaužytų širdžių laikai ėjo ir praėjo. Bet šitas atrodė pačiame jėgų žydėjime.

Jis mums pamojo. Mes irgi pamojome.

Susitikimas su draugės buvusiuoju turėtų būti keblus ir trikdantis momentas. Žinai intymiausias žmogaus gyvenimo detales, tačiau jo nepažįsti. Žinai, kad jis pridarė bjaurių dalykų, nes tau apie jį viskas papasakota, be to, jei jis nebūtų pridaręs tų bjaurių dalykų, nebūtum su jo buvusiąja.