Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Mokytojos man visados būdavo labai draugiškos, ir kai kalbėdavausi su ponia Vaterhaus, nesunku buvo save įtikinti, kad aš — šiuolaikinio pasaulio dalis, kur ir vyrai gali būti vieniši tėvai. Tačiau kiekvieną kartą, kai tekdavo bent kiek užtrukti prie mokyklos vartų, pasitvirtindavo, jog tai visiškas absurdas.

Plačiu ratu mane apeidavo visos mamos: ir iš didelių baltų namų, ir iš valdiškų butų. Tai prasidėjo nuo pirmos dienos mokykloje ir tęsėsi visas kitas dienas.

Moteris, įsirišusi Alisos kaspinus, daugiau bendra turėjo su moterimi, apsikarsčiusia kulkšnis grandinėlėmis, o ne su manimi. Vienišos motinos daugiau bendra turėjo su partnerius turinčiomis moterimis, o ne su manimi. Bent jau šitaip jos visos elgėsi.

Viskas buvo daroma labai angliškai ir santūriai, bet akivaizdu, kad tiesiog ore tvyrojo įtarumas ir sutrikimas. Vienišas tėvas su mažu vaiku gal ir galėjo būti suprastas ir priimtinas darbo pasaulyje, bet čia, šiapus mokyklos vartų, kur svarbiausia šeima, niekas nieko nenorėjo žinoti. Tarsi mudu su Patu būtume jų pačių santykių trapumo priminimas.

Dabar, kai Bianka vis nesirodė, ir mes su Patu bei Pege stypsojome jos laukdami, viskas buvo tarytumei dar ryškiau. Tarsi toms motinoms būčiau priminęs tūkstančius dalykų, ką negera gali padaryti vyrai.

Stovėdamas prie tų vartų jaučiausi, tarsi būčiau visų pasaulio netikėlių vyrų ambasadorius. Vyrų, kurių nėra. Vyrų, kurie paspruko. Vyrų, kuriems negalima patikėti vaikų.

Tiek to, velniop jas. Mane pykina nuo to, kad manyje mato priešą.

Tai nereiškia, jog nenutuokiau, kad būsiu laikomas keistuoliu. Tikėjausi to. Šiaip ar taip, žinojau, jog esu keistuolis. Bet man nusibodo būti atpirkimo ožiu už kiekvieną susimovusį vyrą.

Keikiau Pegės auklę — tą mergiotę, kuri net nesugeba sutartą valandą atsirasti prie pradinės mokyklos vartų, tą niekam tikusią kosčiojančią karvę, kuri nė nesugeba paskambinti mokytojai ir perspėti mūsų, kad neateis, prakeiktą Bianką su visu jos šiuolaikiniu vardu ir šiuolaikine nuostata, kad kas nors kitas atliks jos pareigas.

Kita vertus, Pegė ne jos vaikas. Kur kas didesnį pasibjaurėjimą nei pyktį netikšai Pegės auklei jaučiau netikėliams Pegės tėvams.

Iš tiesų nieko doro apie juos nežinojau, išskyrus tai, kad jos tėvo kaip ir nėra, o motina dirba keistu laiku. Bet man atrodė, kad žinau apie juos viską.

Akivaizdu, kad Pegės tėvas į savo tėvišką pareigą žiūri taip pat rimtai kaip į dviejų savaičių atostogas Floridoje. Ir nesvarbu, ar Pegės motina — stambi žuvis Sityje, ar prisiduria kišenpinigių iš šešėlinės ekonomikos. Matyti, kad dukters gerovė atsidūrusi pačiame jos gyvenimo prioritetų sąrašo gale.

Tipiški šiuolaikiniai tėvai. Nesugebantys pasirūpinti savo vaiku. Ir jei jau buvau išmokytas ko nekęsti, tai žmonių, kurie paleidžia vaiką į pasaulį ir mano, kad sunkiausia jau atlikta.

Velniop ir tuodu.

Kai minia ėmė retėti, kai visos jaunos mamos išsiskirstė, kai blogiausia baigėsi ir pasidarė nebebaisu stovėti prie mokyklos vartų, užėjome į raštinę ir aš pasakiau sekretorei, kad pasiimame Pegę pas save.

Nudžiugę, kad netikėtai gali pabūti drauge, Patas ir Pegė grūsdamiesi ant priekinės MGF sėdynės žvygavo iš malonumo. Susivokiau, kad stengiuosi nerėkti, ką, atrodo, man norisi daryti kaskart atsidūrus prie šitų mokyklos vartų. Man buvo gaila Pegės. Man buvo gaila Pato. Mes susidirbome gyvenimus, o mokėti tenka šitiems nelaimingiems mažiems žmogiukams.

Dabar žiūrėjau į ją, tyliai žaidžiančią ant grindų, apleistą net ir Pato, užsiklausiusio brutalių Salės dainų. Dindan žmogučio varpelis ėmė tolti, ir širdį man suspaudė gailestis ir gėda.

— Nori ledų? — paklausiau Pegės. Jaučiausi toks niekam tikęs kaip dar niekada gyvenime. Man atrodė, kad turiu jos kaip nors atsiprašyti.

Atsiprašau dėl šiuolaikinės santuokos žlugimo, Pege. Atsiprašau, kad dabartiniai suaugusieji tokie buki ir taip užsiėmę savimi, kad net nesugeba užauginti savo vaikų. Atsiprašau, kad pasaulis toks sujauktas, jog apie savo sūnus ir dukteris mąstome tiek pat, kiek normalus naminis gyvūnas.

Gal vanilinių?

Kaip tik ledų pardavėjui mokėjau už tris „Super vivas“, kai iš už kampo išniro Sidė.

— Nori „Super vivos“? — pasiteiravau.

— Kokios „Super vivos“?

— Šitokios, — parodžiau. — Vaflinis indelis su šokolado drožle. Labai skanūs.

— Ačiū, ne. Verčiau pasiliksiu kelis dantis pietums. Kaip laikaisi?

— Gerai. — Pasilenkiau ir pabučiavau ją į lūpas. Ji neatsakė į bučinį. — Maniau, kad dirbi.

— Paskambino, kad reikia pasiimti Pegę, — pasakė ji. — Bianka negalėjo. Atsiprašau.

Kurį laiką spoksojau į Sidę ir negalėjau suvokti, kuo susiję šiedu pasauliai.

— Tu pažįsti Pegę? — paklausiau.

Ji palingavo galvą. Nejau aš dar nesupratau?

— Ji mano duktė, Hari.

Mudu stovėjome lauke prie mano namo durų.

Ji žvelgė į mane plačiai įstatytomis rudomis akimis. Laukė.

— Pegė tavo duktė?

— Ketinau tau pasakyti, — tarė ji. — Tikrai. — Ji nusijuokė, ir iš to juoko buvo aišku, kad pati žino, jog nieko čia linksmo. — Aš tik laukiau tinkamo laiko. Ir viskas.

— Tinkamo laiko? Kodėl negalėjai tiesiog imti ir pasakyti? Kuo tas laikas buvo netinkamas?

— Vėliau paaiškinsiu.

— Paaiškink dabar.

— Gerai, — pasakė ir beveik visiškai uždarė duris. Kad vaikeli negirdėtų. Mūsų vaikai. — Aš nenoriu, kad mano duktė susipažintų su svetimu vyru, kurio mano gyvenime labai greitai gali nebebūti.

— Nenori, kad ji susipažintų su svetimu vyru? Ką tu čia šneki, Side? Aš nebesu svetimas vyras. Šiuose namuose ji praleidžia daugiau laiko negu kur kitur. Pegė jau mane pažįsta.

— Ji tave pažįsta kaip Pato tėtį. Ji nepažįsta tavęs kaip mano... Kas tu esi, Hari? Turbūt mano draugas, ar ne? Ji nepažįsta tavęs kaip mano draugo. Ir aš nenoriu, kad ji susipažintų su draugu, kol aš pati su juo nesusipažinsiu artimiau. Supranti?

Man tai atrodė gryna nesąmonė. Man ant rankos dribtelėjo ledų gabalėlis.

— Bet aną savaitę ji vakarieniavo čia vos ne kas vakarą! — rėžiau. — Ji dažniau mato mane negu tą plevėsą niekšą, už kurio ištekėjai!

— Tu jo nepažįsti.

Džiaugiausi tuo.

— Ak — geras vyrukas, ar ne?

— Gal ir ne, — ištarė ji. — Bet aš nenoriu, kad ji užaugusi manytų, jog kiekvienas vyras pranyks, kaip kad pranyko jos tėvas. Nenoriu, kad ji mano lovoje užtiktų svetimą vyrą — o tu esi svetimas. Šita prasme taip jau yra, Hari. Nenoriu, kad ten būtų svetimas vyras, kai ji pabunda. Nenoriu, kad ji manytų, jog tai nieko nereiškia. Ir nenoriu, kad ji prijunktų prie žmogaus, kuris galbūt čia neilgam.

Ji stengėsi būti rami, tačiau balsas po truputį ėmė strigti. Panorau ją apkabinti. Būtų buvę labai lipnu, nes aš tebelaikiau tris tirpstančias „Super vivos“ porcijas.

— Nes nenoriu, kad ji būtų dar labiau įskaudinta, negu kad buvo, — tęsė Sidė. — Nenoriu, kad ji kam nors atiduotų savo mažą širdelę, o tas imtų ir ją sudaužytų. Supranti, Hari? Supranti?

— Suprantu, — atsakiau. — Suprantu.

Ji kietai užsimerkė, sučiaupė lūpas. Nusivaliau nuo rankos ledus. Tada mudu įėjome vidun, ir aš supratau, kad vaikui nieko nėra keista.

Galbūt kai esi vaikas, gyvenimas toks kupinas nuostabos, jog jokių tikrų staigmenų būti nebegali, nes kone viskas yra staigmena. O gal vaikai tiesiog greičiau prisitaiko už suaugusiuosius. Kad ir kaip ten būtų, Pegė ir Patas nenualpo, kai pro duris įžengė Sidė.