Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Susimąsčiau apie ilgus rytus ir begalines popietes, kai Pato nebūdavo namie. Prisiminiau paskutinį susitikimą su banko valdytoju, kuriam didelį įspūdį darė mano pastangos rūpintis sūnumi ir visai kitokį — mano kredito perviršis.

Bet daugiausia mano mintys sukosi apie tai, koks geras Eimonas buvo Patui — pasidžiaugė jo šviesos kardu, pasikalbėjo apie Liuko gimtąją planetą, man pasakė, kad Patas — nepaprastas vaikas.

Žinojau, kad šioje mano gyvenimo pakopoje — beje, ir visose kitose mano gyvenimo pakopose — man patiks visi, kam patiks mano berniukas. Kai su vaiku esi vienas, norisi, kad kuo daugiau žmonių jį skatintų ir remtų. Šitas jaunas airis komikas su sustingusiu vašku ausyse, atrodo, buvo mūsų draugas. Ir aš supratau norįs jam atsakyti tuo pačiu.

Buvau pasirengęs dirbti su juo dalį darbo laiko, nes nuobodžiavau, o kišenėse švilpė vėjas. Bet labiausiai buvau nusiteikęs su juo dirbti todėl, kad jis manė, jog mano sūnus — šaunus vaikinukas.

— Man reikia pamatyti tavo numerį, — pasakiau. — Man reikia pamatyti, ką tu darai scenoje, kad galėčiau pamąstyti, kaip tai pritaikyti televizijai. Ar turi juostą?

— Ką? — paklausė jis. Dvidešimt antras skyrius

Turbūt ryškiausia paslaptingumo priešingybė yra maži vaikai.

Galbūt Patas, kai jam bus dešimt, mokės paslėpti savo jausmus po blankia paauglio kauke, ir tėtušis — aš — neturės supratimo, kas jo galvoje. Tačiau dabar jis ėjo penktus metus, ir man buvo aišku, kad paskutinis Džinos skambutis jam sugadino nuotaiką.

— Pateli, ar viskas gerai?

Jis abejingai linktelėjo. Nusekiau paskui jį į vonią. Patas išsispaudė vaikiškos pastos ant savo Hano Solo šepetuko.

— Kaip laikosi mamytė?

— Gerai. Persišaldė.

Jis neverkė. Nė neketino verkti. Akys buvo sausos, lūpa netimpčiojo. Tačiau jis buvo liūdnas.

— Nori pasižiūrėti filmą? — paklausiau stebėdamas, kaip jis šveičia savo vis dar naujitelaičius dantukus.

Patas išspjovė putas į kriauklę ir įtariai pasižiūrėjo į mane.

— Rytoj į mokyklą, — priminė.

— Žinau, kad rytoj į mokyklą. Nesiūlau žiūrėti visą filmą. Tik, sakykim, pirmojo filmo pradžią iki tos vietos, kai abu droidai pakliūva į nelaisvę. Ką manai?

Jis baigė skalautis burną ir padėjo šepetuką į vietą.

— Eisiu gulti, — pasakė.

Nupėdinau paskui jį į jo kambarį ir atsigulusį apkamšiau. Jis nenorėjo pasakos. Bet aš negalėjau gesinti šviesos ir palikti jį tokį prislėgtą.

Žinojau, ko jam stinga. To nė nepavadintum motinos meile. Motiniško atlaidumo. Žmogaus, kuris jam pasakytų, jog nieko tokio, kad jis dar nemoka užsirišti batų. Žmogaus, kuris jam pasakytų, kad jis tebėra visatos centras, nors jis ką tik sužinojo, kaip ir mes visi sužinome pirmąją dieną mokykloje, kad nesame visatos centras. Aš iš paskutiniųjų stengiausi jam tai suteikti, bet buvau pernelyg įsitempęs, kad kas nors iš to išeitų. Džinos atlaidumo. Štai ko jam iš tiesų stigo.

— Ji grįš, — pasakiau. — Tavo mama. Juk žinai, kad ji dėl tavęs grįš, tiesa?

Jis linktelėjo.

— Kai tik padarys savo darbą, — pasakė.

— Juk mudviem gerai, ar ne? — paklausiau. — Tu ir aš — mudviem puikiai einasi, ar ne?

Jis pasižiūrėjo į mane, sumirkčiojo vydamas nuovargį ir stengdamasis suprasti, kur link suku.

— Mudu apsieiname ir be mamytės, ar ne, Patai? Tu jau leidi ištrinkti tau galvą. Pagaminu tau tai, ką mėgsti — sumuštinių su kumpiu ir kitko. Ir su mokykla viskas gerai, ar ne? Tau patinka mokykloje. Mudviem gerai, ar ne? Tau ir man?

Jaučiausi šlykščiai, kad šitaip jį spaudžiu. Bet man reikėjo, kad jis pasakytų, jog mudviem gerai. Man reikėjo žinoti, kad mudu susitvarkome.

Patas pavargęs nusišypsojo.

— Taip, mudviem gerai, tėveli, — ištarė.

Dėkingas jį apkabinau ir pabučiavau nakčiai.

Va šitai ir yra blogiausia, kai žmonės skiriasi, pamaniau gesindamas šviesą. Taip vaikai priverčiami slėpti savo širdelę. Taip jie išmoksta gyventi tarp dviejų skirtingų pasaulių. Jie tampa mažais diplomatais. Štai kur didžiausia tragedija. Skyrybos kiekvieną vaiką paverčia puse pintos pusiau nugriebto Henry Kissinger.

— Atvykau iš mažo miestelio Kilkarnėjaus, — pasakė Eimonas Fišas ir nuėmęs nuo stovo mikrofoną švelniai pastukseno į permatomą ausinukę kairėje ausyje. — Iš ramaus mažo miestelio Kilkarnėjaus, apie kurio merginas sklando legendos.

Stebėjau jį ekrane sėdėdamas pirmoje eilėje. Negausi studijos publika spoksojo į penkių operatorių užpakalius. Viskas atrodė kaip įprastinėje televizijos studijoje: šviesos, ant grindų išsiraitę kabeliai, šešėliai už kamerų ir knibždėlynas visokiausio plauko studijos darbuotojų: nuo atsakingo už publiką iki atsakingo už geriamąjį vandenį, ir visi vilkėjo, kaip mes sakome, „juodai“. Vis dėlto režisierius Eimono laidą filmavo labiau kaip komiko numerį, o ne kaip dar vieną vėlyvo vakaro pokalbių laidą. Per daug buvo privisę pokalbių šou, panašių į Deivido Letermano sendaikčių išpardavimą. Vedėjas šią laidą turėjo padaryti kitokią.

— Tie, kurie nesate buvę tame gražiame mano šalies kampelyje, turėtumėte žinoti, kad Kilkarnėjaus beveik nepalietė šiuolaikinis pasaulis. Pavyzdžiui, Kilkarnėjuje nėra vibratorių. — Publika sukrizeno. — Tikrai. Kunigai juos surinko. Nes Kilkarnėjaus merginos jais vis išsimušdavo dantis.

Publika pradėjo juoktis. Juokas pasidarė kiek nervingesnis, kai Eimonas nužengė nuo mažytės scenos ir lėtai paėjo arčiau mūsų.

— Aš nesakau, kad Kilkarnėjaus merginos kvaišos, — kalbėjo jis toliau. — Bet kodėl mergina iš Kilkarnėjaus visados trenkasi galvą motinos plautuvėje? Nes kaip tik ten plaunami moliūgai.

Juokas pasidarė garsesnis. Nė vienas iš studijos žiūrovų — Įprastas rinkinys nuobodžiaujančių žmogelių ir smalsuolių, pasprukusių porai valandų nemokamai pasilinksminti, — anksčiau šito Eimono Fišo nebuvo matęs. Bet dabar jie pajuto, kad jis nekenksmingas. Tada Eimonas kreipėsi į publiką.

— Tiesą sakant, prasimaniau visa tai, — pareiškė. — Visa tai nesąmonės. Kilkarnėjaus merginų egzaminų pažymiai geriausi visoje Vakarų Europoje. Iš tiesų paprasta Kilkarnėjaus mergina mokosi daugiau A lygio dalykų, negu normalus anglas turi tatuiruočių. Netiesa, jog vienintelis skirtumas tarp Kilkarnėjaus merginos ir uodo yra tas, kad uodas liaujasi čiulpti, kai jam trinkteli per galvą. Netiesa, kad Kilkarnėjaus merginos priešpiečiams gauna tik penkiolika minučių, kad nespėtų pamiršti, ko išmoko. Netiesa, jog Kilkarnėjaus mergina ir Gineso alaus butelis panašūs tuo, kad abu nuo kakliuko iki viršaus tušti. Visa tai netiesa.

Eimonas atsiduso, laisva ranka perbraukė tankių juodų plaukų ševeliūrą ir prisėdo ant scenos krašto.

— Tiesa ta, kad net šiais politiškai korektiškais Guardian skaitymo, javainių čiaumojimo laikais mums, atrodo, reikia ko nors nekęsti. Kadaise tai buvo storas airis ir nedorėlė pamotė. Dabar — blondinės. Esekso merginos. Kilkarnėjaus merginos.

Jis vangiai palingavo galvą.

— Širdyje visi mes žinome, kad geografinė vieta ar plaukų spalva su seksualine morale ir išmintimi neturi nieko bendra. Tai kodėl mums reikia grupės žmonių, iš kurių būtų galima šaipytis? Koks esminis mūsų niekingų sielų poreikis taip patenkinamas? Kodėl juokiamės iš blondinės Kilkarnėjaus merginos, kuri po sekso išjungia šviesą uždarydama automobilio dureles? Kodėl mes taip elgiamės?

Čia tebuvo bandomoji laida, bet aš jau mačiau, kad Eimonui pavyks. Išsikrapštęs iš ausų visą vašką, jis pralaužė baimės barjerą ir mokėsi būti savimi, stebimas penkių kamerų. Fišui ėjosi gerai. Kur kas daugiau nerimo kėlė studijos publika.