Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Ar žinai, kad „Hiustonas“ — pirmasis Mėnulyje ištartas žodis? — užsivedė ji. — Tikrai. Neilas Armstrongas skrydžio valdymo centrui pasakė: „Hiustonai, čia Ramybės bazė. Erelis nusileido“.

— Kol nesusipažinau su tavimi, apie Hiustoną nė nepagalvodavau, — prisipažinau. — Jis ne iš tų Amerikos miestų, kuriuos nešiojiesi galvoje.

— Ten ne taip kaip čia, — pasakė ji. — Kas nudažyta antrą kartą — jau antika. Pas mus pakelėse pilna tų smuklių, vadinamųjų „ledainių“, kur visos moterys atrodo kaip ką tik išžengusios iš Henko Viljamso dainų. Bet jei esi jaunas, šeštadienio vakarą eini į Juka tano gėrimų parduotuvę, kur merginos stengiasi būti panašios į Pamelą Anderson, o vyrukai primena mėsos pyragą.

— Truputį panašu į Eseksą, — pasakiau. — Ir kur tu susipažinai su tuo anglu?

— Jukatano gėrimų parduotuvėje. Šeštadienio vakarą. Paklausė, ar nenorėčiau išgerti, pasakiau, kad ne. Tada jis paklausė, ar nenorėčiau pašokti, ir aš pasakiau, kad taip. Jis Hiustone dirbo siuntinių išvežiotoju. Štai kuo jis dirbo. Išvežiodavo krovinius motociklu. Toks žavingas laiškininkas. Savaime suprantama, man padarė įspūdį.

— O jis taip ir netapo Retu Batleriu?

— Na, žinai, — ištarė ji, — net ir Klarkas Geibias netapo Retu Batleriu, ar ne?

— Bet tu su juo atvažiavai į Londoną?

— Aha.

— Kodėl nelikote tenai? Ar jį išspyrė?

— Oi, ne. Mudu buvome susituokę. Jis turėjo žaliąją kortą. Ar žinai, kad iš tiesų žalioji korta yra rožinė?

Papurčiau galvą.

— Ir mes nustebome. Mums teko pereiti visas tas imigracijos pareigūnų, kurie nori įsitikinti, ar tikrai myli, apklausas. Parodėme vestuvių albumą, ir jiems to užteko. Galėjome per amžius ten gyventi. — Ji pamąstė. — Ko gero, jam atrodė, kad iš gyvenimo reikia išspausti daugiau. Amerikoje gali pasijusti nevykėliu. Taigi atvažiavome čionai.

— Ir kas nesusiklostė?

— Viskas. — Ji žvilgtelėjo į mane. — Jis mėgo geltonąsias gėleles. Žinai, ką tai reiškia?

Papurčiau galvą:

— Kokie nors narkotikai?

— Ne. Tai reiškia, kad jam patiko azijietės. Ir vis dar patinka. Ir visados patiks.

— Azijietės?

— Žinai — korėjietės. Kinės. Japonės. Filipinietės. Nelabai jas skyrė, o tai azijietes žeidžia, nes jos tokios nepanašios, kokios nepanašios švedė ir turke. Bet jam tikrai nerūpėdavo — kad tik azijietė. Tą vakarą, kai mudu susipažinome, jis Jukatane buvo su mažute vietnamiete. Hiustone daug vietnamiečių.

— Azijiečių? Turi omeny, azijatų?

— Negalima sakyti „azijatai“. Tai įžeidu — kaip „negrai“ arba „palydovės“. Reikia sakyti „afroamerikiečiai“ ir „stiuardesės“. Ir azijiečiai, o ne azijatai.

— Man azijietis tai kaip blogietis.

— Apgailestauju, pone. Bet taip reikia sakyti.

— Ir kuo jos jam patinka?

— Galbūt jam patinka, kad jos nepanašios į jį. Kad jos visiškai kitokios. Galiu tai suprasti. Heteroseksualumo esmė — potraukis nepanašiam į tave, ar ne?

— Tai jeigu jam patiko azijietės — jei tas vyrukas, kuris nebuvo Retas Batleris, mėgo geltonąsias gėleles, — kuo tu jam patikai?

— Iš kur aš galiu žinoti. Turbūt buvau nukrypimas nuo normos. Atostogos darbo metu. Nežinau.

Ji nubraukė nuo kaktos juodus kirpčius ir pažvelgė į mane plačiai įstatytomis rudomis akimis. Kai jau užsiminė, galėjau suprasti, kaip geltonųjų gėlelių mėgėjas galėjo užkibti.

— Drauge pragyvenome dvejus metus, — pasakojo ji toliau. — Metus namie ir metus čia. Paskui grįžo prie savo pomėgio. Arba aš supratau, kad jis grįžo prie savo pomėgio. Su malaiziete studente, su kuria susipažino parke. Jis jai parodė Londoną — ir dar šį bei tą. Nebuvo blogas bičas. Jis ir dabar nėra blogas bičas. Tiesiog netinkamai pasirinkau. O kaip tau?

— Man?

— Aha, kas nutiko tavo santuokai?

Pabandžiau sau paaiškinti, kas nutiko mudviem su Džina. Žinojau, kad tai kažkuo susiję su tuo, jog daraisi vyresnis, kad kai kuriuos dalykus laikai savaime suprantamais ir kad gyvenimas skrieja pro šalį. Džeimsas Stiuartas galėtų tai paaiškinti.

— Tiesą pasakius, nežinau, kas nutiko, — pasakiau. — Trumpam atleidau vadžias.

— A, supratau, — ištarė Sidė. — Turi omeny, kad prireikė greito pasidulkinimo?

— Buvo daugiau negu tai. Nors ir tai. Bet aš tiesiog — nežinau, kaip paaiškinti. Tarsi leidau užgesti šviesai.

Sidė kurį laiką žiūrėjo į mane, paskui linktelėjo.

— Eime, pažiūrėsim į šviesas, — pakvietė.

Jau buvo visiškai sutemę. Kitapus upės išilgai visą krantinę tarsi perlų vėrinys žibėjo švieselės. Rytą žvelgtum į pilkus kontorų mūrus, eilinį eismo kamštį ir miestą, skuodžiantį mokėti nuomos. Bet dabar buvo gražu.

— Kaip per Kalėdas. — Sidė paėmė mane už rankos.

Tikrai. Ir jausmas tarsi per Kalėdas.

— Surizikuosiu ir pabandysiu su tavimi draugauti, — pasakė Sidė. Dvidešimt pirmas skyrius

Kaip kaminas dūmijanti auklė įsitikino, kad Pegės grobti neketiname, ir pagaliau leido jai keletą valandų pabūti pas Patą.

— Žiūrėk, ką gavau. — Pegė padavė man mažytį plastikinį vyriškį. Tas, aprengtas baltomis satino kelnėmis, blizgančia sidabrine liemene ir kažkuo panašiu į purpurinį smokingą, atrodė labai savimi patenkintas.

— Disko Kenas, — paaiškino Pegė. — Barbės draugas. Eina į diskoteką.

Keista buvo žiūrėti į juodu, žaidžiančius drauge. Patui norėjosi susprogdinti Mirties žvaigždę. Pegei norėjosi pakabinti užuolaidas „Tūkstantmečio sakale“.

Kone iki isterijos susijaudinęs, kad jo draugė čia, jo svetainėje, nors, akivaizdu, nesusižavėjęs Disko Kenu, Patas virš galvos mojuodamas savo šviesos kardu šokinėjo nuo baldų ir šūkavo: „Niekada nestosiu Tamsos pusėn!“

Pegė kurį laiką stebėjo jį tamsiomis rimtomis akimis, o paskui ėmėsi mažas „Žvaigždžių karų“ figūrėles rikiuoti aplink „Tūkstantmečio sakalą“, kuris po nesėkmingo nusileidimo ant radiatoriaus iš vieno šono buvo gerokai apklijuotas lipniąja juostele, tarsi tos rinktųsi į „Rico“ viešbutį pasimėgauti arbatėle ir sviestainiais.

Prigimtis ar auklėjimas? Patas niekados nebuvo skatinamas žaisti žiaurius žaidimus, ir jo nesibaigiantys kraujo klanai neretai mane varydavo į neviltį.

Šis mažas, dar nė penkerių neturintis berniukas iš tiesų buvo mielas, lipšnus ir pernelyg švelnus šiurkštiems ir smarkiems žaidimams vaikų aikštelėje. Pasitaikė visokių priekabių, nes jo prie mokyklos vartų nelaukdavo mama, ir dar nebuvome sugalvoję būdo, kaip su tuo tvarkytis.

Pegė buvo visiškai kitokia. Penkerių su puse ji buvo stipri, savimi pasitikinti mergaitė, kurios, rodos, niekas nesutrikdytų ir neišgąsdintų. Tose rimtose rudose akytėse nė karto nemačiau baimės.

Patas nebuvo sutvertas medžioti ir ūkininkauti, o Pegė nebuvo sutverta virti uogienes ir megzti megztinius. Tačiau tik duok jiems dėžę „Žvaigždžių karų“ žaisliukų, ir jie tuojau pat elgiasi pagal savo lyties stereotipą. Pegei tiesiog neįdomūs žaidimai apie mirtį ir griovimą. O Patui tik tokie ir rūpi.

Nekliudžiau jiedviem džiaugtis vienas kito draugija. Patas užsikorė ant sofos atkaltės ir meiliai išsišiepęs, susižavėjęs žiūrėjo, kaip Pegė mažytes princesės Lėjos, Hano Solo ir Liuko Skaivokerio figūrėles rikiuoja aplink pilkus plastikinius erdvėlaivius, hipererdvėje sukorusius daugybę mylių.

— Kur tavo mama? — paklausė Pegė.

— Užsienyje, — atsakė Patas. — O tavo kur?