Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Atėjo metas skirtis. Jau buvome išgyvenę keletą dramatiškų atsisveikinimų darželyje, tačiau dabar buvo šiek tiek kitaip. Šį kartą atrodė, kad aš esu paliekamas.

Jis pradeda lankyti mokyklą. Kai baigs, bus suaugęs, o aš pagyvenęs. Tos ilgos dienos, praleistos namie prie „Žvaigždžių karų“, kai gyvenimas, rodėsi, eina kažkur kitur, baigėsi. Tos dienos kadaise atrodė tuščios ir nevykusios, tačiau dabar jau jų ilgėjausi. Mano mažylis išeina į pasaulį.

Panelė Vaterhaus paklausė, kas norėtų pasirūpinti naujais berniukais ir mergaitėmis. Pakilo rankų miškas, ir mokytoja atrinko globėjus. Šalia mudviejų išdygo rimta dailutė mergytė.

— Aš Pegė, — prisistatė ji Patui. — Aš tave globosiu.

Mergytė paėmė jį už rankos ir nusivedė.

Jis net nepastebėjo, kad aš išėjau.

Prisimenu, kaip miegodavau ant užpakalinės tėvo automobilio sėdynės. Išvažiuodavome iš miesto, grįždavome iš vakarinių renginių — kasmet išsiruošdavome į Londono „Palladium“ žiūrėti pantomimos, kas savaitę važiuodavome aplankyti senelės — ir aš žiūrėdavau, kaip aukštai virš mano apsnūdusios galvos plaukia geltonos Ist Endo gatvių ir Esekso A autostrados lempos.

Išsitiesdavau tėčio automobilyje ant galinės sėdynės — „Nebūtina miegoti, tiesiog pailsink akytes“, sakydavo mama — ir netrukus nusmigdavau užliūliuotas automobilio supimo ir tylaus tėvų pokalbio.

Paskui, prisimenu, atsidurdavau tėvo glėby: automobilis įvažiavęs į mūsų keliuką, variklis vis dar burzgia, o tėtis kelia mane nuo užpakalinės sėdynės, vynioja į languotą antklodę, kurią vežiojasi mašinoje mūsų išvykoms prie jūros, pas giminaičius ir į Londono „Palladium“.

Dabar pabundu nuo kiekvieno nieko. Kažkas girtas svirduliuoja namo, trinkteli automobilio durelės, sužviegia signalizacija — to pakanka, kad pabusčiau ir paskui valandų valandas stačiom eikim spoksočiau į lubas. O kai buvau vaikas ir miegodavau ant užpakalinės tėčio automobilio sėdynės, niekas manęs nepabudindavo. Vargiai sugrįždavau iš savo sapnų net ir tada, kai parkeliaudavome namo ir mane, suvyniotą į languotą antklodę, tėvas glėbyje laiptais nešdavo į lovą.

Norėjau, kad ir Patas turėtų tokių atsiminimų. Norėjau, kad ir Patas jaustųsi taip saugiai. Tačiau kai Džina išvažiavo, o mūsų senuką VW universalą pardavėme, kad išgalėčiau sumokėti įnašą, Patas kiurksodavo MGF keleivio sėdynėje greta manęs ir visokiais būdais kovodavo su miegu net ir tada, kai grįždavome iš mano tėvų ir mūsų laukdavo ilgas kelias tuščia autostrada.

Norėjau, kad mano sūnus keliautų automobiliu taip, kaip aš keliaudavau vaikystėje. Tačiau dabar mudu keliaudavome kitaip.

Sidė paskambino vėlyvą rytmetį.

— Kaip sekėsi? — pasidomėjo.

Atrodo, jai iš tiesų rūpėjo. Dėl šito ji pasidarė man dar mielesnė.

— Sunkokai, — pasakiau. — Kai atėjo metas atsisveikinti, pradėjo drebėti smakras. Ir ašarų buvo. Savaime suprantama, kalbu apie save. Patui ėjosi kuo puikiausiai.

Ji nusijuokė, ir aš jau įsivaizdavau, kaip nuo jos šypsenos nušvinta viskas ten, kur ji dirba, ir ta vieta tampa kažkuo ypatinga.

— Aš sugebu tave prajuokinti, — pasakiau.

— Taip, bet dabar man metas dirbti, — atšovė ji. — Nes mano sąskaitų apmokėti tu nesugebėsi.

Šventa tiesa. Aš net savųjų sąskaitų nesugebu apmokėti.

Pasitikti Pato jo pirmąją dieną mokykloje atvažiavo ir mano tėtis.

— Palepinimas, — paaiškino, statydamas savo Tojotą tiesiai prie mokyklos vartų. Nepasakė, kieno palepinimas — Pato ar manęs.

Kai pusę ketvirtos pro vartus pabiro vaikai, supratau, kad jokiais būdais nepamesčiau jo šitoje knibždėlynėje. Net tarp šimtų daugmaž vienodai aprengtų vaikų savo vaiką pažinsiu per kilometrą.

Patas ėjo su Pege, mažyle, kuri ėmėsi jį globoti. Ji pažvelgė į mane stebėtinai pažįstamomis akimis.

— Na, kaip patiko? — paklausiau. Su baime laukiau, kad jis pagrasins, jog liausis kvėpavęs, jei dar reikės čionai eiti.

— Žinai ką? — sujudo Patas. — Visų mokytojų vienodi vardai — Panelės.

Mano tėtušis paėmė Patą ant rankų ir pabučiavo. Kada kažin Patas ims vengti mūsų bučinių? Tada jis pabučiavo senelį — stipriai ir karštai, kaip jį buvo išmokiusi Džina, — ir aš supratau, kad dar ne tuoj.

— Senelio bagažinėje yra tavo dviratukas, — pasakė mano tėtis. — Pakeliui namo galėtume užsukti į parką.

— Ar galima ir Pegei? — paklausė Patas.

Pasižiūrėjau į rimtąją mergytę.

— Aišku, galima, — atsakiau. — Tik iš pradžių reikia atsiklausti Pegės mamytės ar tėvelio.

— Mano mama darbe, — paaiškino man Pegė. — Ir tėtis.

— Tai kas tave pasiims?

— Bianka, — pasakė mergytė. — Mano auklė. Nors aš jau ne mažytė.

Pegė apsidairė, atidžiai peržvelgė vaikus pasitinkančių suaugusiųjų minią ir pagaliau išvydo veidą, kurio ieškojo.

Įsikandusi cigaretę per minią ieškodama savo globotinės yrėsi jauna, dar beveik paauglė mergina.

— Čia Bianka, — parodė Pegė.

— Na, Pege, — mergina ištiesė ranką, — eime.

Patas ir Pegė susižvalgė.

— Mes kokiai valandai traukiam į parką, — pasakiau Blankai. — Norėtume ir Pegę pasikviesti drauge. Ir tave, žinoma.

Auklė ryžtingai papurtė galvą.

— Mums reikia eiti, — nesutiko.

— Tai iki rytdienos, — pasakė Pegė Patui.

— Taip, — atsiliepė šis.

Pegė nusišypsojo, o Bianka nusitempė ją per retėjančią minią.

— Pasimatysiu su ja rytoj, — pasakė Patas. — Mano mokykloje.

Rankelės purvinos, veidelis išterliotas dažais, prie burnytės prikibęs lyg ir sumuštinio su kiaušiniu trupinys. Bet nusiteikęs puikiai. Su mokykla, atrodo, problemų nebus.

Dar vienas skirtumas tarp manęs ir mano tėtušio. Po to, kai Patas įvirto į tuščią baseiną, nenorėjau to dviračio nė regėti. Tačiau kol stūmėme tas begalines valandas ligoninėje, tėtis nuvažiavo į parką ir pasiėmė Žydrąjį varpelį.

Dviratukas buvo ten, kur palikau. Gulėjo parvirtęs tuščio baseino gelmėje. Buvo visiškai sveikas, tik rankena sulinkusi. Mielai būčiau jį sugrūdęs į artimiausią konteinerį. Tėtis norėjo, kad Patas vėl juo važinėtų. Nesiginčijau su juo. Nusprendžiau viską palikti pačiam Patui.

Ir štai kai tėtis iškėlė Žydrąjį varpelį iš bagažinės, mano sūnus, atrodo, tikrai apsidžiaugė.

— Ištiesinau rankeną, — pranešė mudviem tėtis. — Tereikia teptelėti dažais, ir bus gerai. Juokų darbas. Jei norit, galiu sutvarkyti.

Tėtis žinojo, kad neturėjau rankose teptuko nuo tada, kai buvau išmestas iš pradinių klasių dailės egzamino.

— Galiu ir pats, — niūriai burbtelėjau. — Patai, apsirenk striukę.

Buvo rugsėjis ir jau galėjai justi šaltą rudens žnybčiojimą. Padėjau jam apsivilkti striukę, užtraukiau gobtuvą. Į dviratį žiūrintį veidelį nušvietė šypsena.

— Luktelk truputį, — pasakė mano tėtis ir iš automobilio įrankių dėžės išsitraukė nediduką sidabraspalvį raktą. — Man rodos, pats metas tokiam dideliam berniukui nuo dviratuko nuimti papildomus ratukus.

Toks buvo mano septyniasdešimtmetis tėtušis — tvirtas, geras, pasitikintis savimi ir neapsakomai švelniai besišypsantis savo anūkui. Tik man buvo svetimos jo „pasidaryk pats“ nuostatos, jo vyriškas veiklumas ir absoliutus tikrumas, kad pasaulyje nėra neįmanomų dalykų. Ir man darėsi bloga vos pažvelgus į tą dviratį.

— Viešpatie, tėti, — pratariau. — Jis ką tik nusivertė nuo šito prakeikto daikto, o tu dabar nori, kad jis raitytų aštuoniukes?