Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Amžinai viską išpūti, — atrėmė tėtis. — Visai kaip tavo motina. Nenoriu, kad šitas vyrukas raitytų aštuoniukes. Noriu, kad pajustų, ką reiškia važiuoti be papildomų ratukų. Jam patiks.

Tėtis pritūpė ir ėmėsi atsukinėti mažuosius Žydrojo varpelio ratukus. Žiūrint, kaip jis darbuojasi raktu, apėmė jausmas, kad visą gyvenimą stebiu jį bedirbantį keistus darbus — iš pradžių savo namuose, paskui manuosiuose. Kai imdavo mirkčioti lemputės arba pralydavo pro lubas, mudu su Džina nepuldavome vartyti telefonų knygos. Mes skambindavome tėčiui.

Sprogęs vandens šildytuvas, užsikimšusi kanalizacija, prakiuręs stogas — jokia užduotis nebuvo per sunki jo tobulai tvarkingai įrankių dėžei. Tėčiui patikdavo, kad Džina vertina jo darbą — begirdama ji visados kiek perdėdavo, — bet jis ir be niekieno pagyrų būtų tai daręs. Mano tėvas buvo iš tų, kuriuos mama vadina „gaspadoriškais“. Aš buvau visiška priešingybė. Buvau iš tų, kuriuos pavadinčiau „velniškai negaspadoriškais“.

Stebėjau, kaip tėtušiui bebaigiant nuimti mažuosius ratukus nuo dviračio Pato veidelis blykšta iš baimės. Jau maniau, neištversiu, bet paskui susitvardžiau. Nes jei būčiau pradėjęs, žinojau, būtų išlindę visi trijų dešimčių metų nesutarimai — mano tingumas prieš tėvo ryžtingumą, mano drovumas prieš tėvo vyriškumą, mano ramaus gyvenimo troškimas prieš tėčio ryžtą rinktis savo kelią.

Nenorėjau, kad visa tai išsilietų girdint Patui. Ne šiandien. Ne kurią nors kitą dieną. Taigi tylomis žiūrėjau, kaip mano tėtis padeda mano sūnui užsėsti ant dviračio.

— Tu tik pabandyk, — raminamai kalbėjo tėtis. — Jei nepatiks, sustosime. Bet kada galime sustoti. Gerai, vaikeli?

— Gerai, seneli.

Tėtušis viena ranka suėmė už dviračio rankenų, kita už sėdynės. Patas mirtinai įsikirto į rankenas. Jo jau apdulkėję mokykliniai batai nenoriai kartojo pedalų trajektoriją, o Žydrojo varpelio ratai vis sukosi ir sukosi. Man niūriai besivelkant iš paskos, jiedu pravirtuliavo pro sūpuokles, šliuožynes, per tuščią žolės plotą.

— Ar tu laikai? — pasitikrino Patas.

— Laikau, — patikino mano tėtis.

— Gal galėtum šeštadienį vakare pažiūrėti Patą? — paklausiau.

— Šeštadienį vakare? — perklausė, lyg nesupratęs. Tarsi kuo puikiausiai turėčiau žinoti, kad tą vakarą jiedu su mama mėgsta išeiti pasižmonėti ir išlenkti keletą taurelių.

— Taip, turėsiu išeiti.

— Žinoma, — pasakė tėtis. — Galim jį pažiūrėti kada tik reikia. Darbo reikalai, ar ne?

— Nieko bendra su darbu, tėti. Aš dabar nedirbu, jei pameni. Susitinku su mergina. — Nuskambėjo kažkaip ne taip. — Su moterimi. — Ir šitai nuskambėjo ne kažin kaip.

Maniau, kad dabar jis sustos. Bet jis ir toliau susilenkęs laikė Pato dviratį, ir mes žingsniavome pirmyn per saulutes ir šunų paliktas krūveles.

— Kas ji? — pasiteiravo.

— Draugė. Gal nueisim į kiną.

Pagaliau jis sustojo, atsitiesė ir trindamasis nugarą nužiūrėjo mane.

— Ar manai, kad dera taip elgtis, kai šitokia padėtis?

— Eiti į kiną? O kas čia tokio?

— Kalbu ne apie kiną. Kalbu apie tai, kad eini į pasimatymą su nepažįstama moterimi iškart po... — jis linktelėjo galva į Pato gobtuvą. — Pats supranti.

— Ji nėra nepažįstama, — atšoviau. — Ir mudu tik einame į kiną. Mudu nesumetėme skudurų.

Tėtis palingavo galva, sutrikęs dėl to, kur ritasi pasaulis.

— Man nerūpi, iki ko jūs priėjote, — pasakė jis. Paskui vėl mostelėjo į Patą. — Va kas man rūpi. Ta mergina — ar ji rimta?

— Nežinau, tėti. Gal galėtume tiesiog ramiai nueiti į pirmąjį pasimatymą, o tik paskui imti raustis po kito baltinius?

Vaidinau įžeistą nekaltutį. Bet žinojau, kad jeigu susitiksiu su moterimi, jis sutriks ir išsigąs. Visai nenorėjau jo skaudinti. Tik norėjau parodyti, kad man trisdešimt ir kad ne jam spręsti, kada nuimti manuosius apsauginius ratukus.

Priėjome grublėto asfalto aikštelę priešais apleistą estradą.

— Ar tu pasirengęs? — paklausė mano tėvas Pato.

— Pasirengęs, — atsakė Patas, nors iš balsiuko atrodė visai kitaip.

— Laikau tave, girdi? — priminė mano tėtis, greitindamas žingsnį. — Visą laiką laikau. Tik išsitiesk. Ir mink.

— Gerai. Ar laikai?

— Laikau!

Jiedu nuvažiavo per aikštelę. Pato veidelį slėpė striukės gobtuvas, o šalia sulinkęs ėjo mano tėvas — tarsi kuprius persekiotų mažą elfą. Ir tada tėtis paleido dviratį.

— Ar laikai, seneli?

— Laikau! — riktelėjo jis nuvažiuojančiam Patui. — Mink! Laikau!

Mažos kojytės mynė kaip pašėlusios. Dviratukas pavojingai sukrypavo, kai Patas pervažiavo balą, bet paskui tarytumei pats išsitiesino ir ėmė važiuoti greičiau.

— Tu važiuoji! — šūktelėjo mano tėtis. — Važiuoji, Patai! Tėtis atsigręžė į mane ir mudu abu nusikvatojome. Kai priėjau, jis apglėbė mane per pečius. Nuo jo dvelkė Old Spice ir Old Holborn.

— Tu tik pažiūrėk, kaip važiuoja, — išdidžiai pasakė. Dviratis privažiavo aikštelės kraštą, šoktelėjo ir išlėkė ant žolės. Dabar Patas važiavo lėčiau, bet vis vien mynė iš visų jėgų. Trumpiausiu keliu važiavo medžių link.

— Nevažiuok toli! — riktelėjau. Bet jis manęs negirdėjo. Pranyko senų ąžuolų šešėlyje, tarsi kokia gobtuvuota miškų būtybė, grįžtantį į savo prieglobstį.

Mudu su tėvu pasižiūrėjome vienas į kitą. Nebesijuokėme. Nuskubėjome iš paskos, batai slidinėjo šlapia žole. Kvietėme Patą vardu.

O jis smagiai išniro priešais mus iš už medžių — išsišiepęs iki ausų, gobtuvas nusmukęs.

— Žiūrėk, kaip moku, — pasigyrė trumpam pakilęs nuo sėdynės, o paskui staigiai sustojo.

— Šaunu, Patai, — pasakiau. — Bet daugiau šitaip toli nevažiuok, gerai? Važinėk taip, kad tave matytume.

— Kas seneliui? — nustebo Patas.

Mano tėvas atsišliejęs į medį, susiėmęs krūtinę gaudė orą. Veidas buvo visiškai baltas, o akyse pastebėjau kažką, ko niekada anksčiau nebuvau matęs. Galbūt baimę.

— Viskas gerai, — sušvokštė tėtis.

— Seneli? — nerimo Patas.

— Seneliui viskas gerai, — ramino jis.

Pagaliau vargelis negalais jam pavyko įkvėpti šiek tiek oro. Vis dar sunkiai alsuodamas jis nusijuokė iš susirūpinusio sūnaus ir anūko.

— Senstu, — ištarė. — Esu jau per senas zylioti po miškus.

Pamaniau, jog žinau, kas yra — senatvė kimba prie vyro, kurio kūnas tiek visko iškentė jaunystėje. Visą mano gyvenimą iš jo tvirto seno kūno buvo spaudžiamos lauk smulkutės dantytos juodos skeveldros. Kiekvieną vasarą matydavome žvaigždišką randą ant jo šono. Visas tas skausmas ir išgyvenimai anksčiau ar vėliau turėjo paveikti.

Bet aš klydau. Tai buvo ne praeities aidai. Tai buvo ateitis.

— Nesirūpinkit dėl manęs, — ramino mus tėtis. — Man viskas gerai. Keliaujam namo.

Per ilgėjančius rugsėjo popietės šešėlius patraukėme atgal prie automobilio. Patas priekyje mynė dviračiu, o mano tėtis niūniavo „You Make Me Feel So Young“, ramus ir patenkintas su savuoju Dinų Martinu, su savuoju asmeniniu Sinatra. Dvidešimtas skyrius

Kai esi su žmogumi, su kuriuo manai pragyvensiąs visą savo likusį gyvenimą, nė į galvą nešauna, kad vieną gražią dieną jau trečiąsyk lįsi po dušu ir ruošies pasimatymui.

Jau kadai kadės nebeduodi mamai skalbti savo drabužių, nebesiskolini iš tėčio pinigų, todėl tau atrodo, kad šitie nervingi vonios ritualai toli praeity. Nė nesapnuoji, kad vėl ateis toks laikas, kai it koks penkiolikmetis su nesibaigiančia erekcija fanatiškai rūpinsies asmenine higiena. Kad vėl stypsosi priešais veidrodį ir bandysi kaip nors susiglostyti plaukus. Kad šveisi ir taip idealiai nušveistus dantis. Ir kad visa tai darysi tam, kad galėtum porą valandų tamsoje pasėdėti su priešingos lyties atstove, su kuria ką tik susipažinai.