Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Niekados.

— Taip jau būna, Hari. Taip nutiko mano tėvams.

— Tu myli mane, bet nesi manęs įsimylėjusi? Ką tai turėtų reikšti?

— Meilė yra tai, kas lieka, kai praeina įsimylėjimas, supranti? Kai tau tas žmogus rūpi, kai tikiesi, kad jis laimingas, bet kai dėl to žmogaus nebeturi jokių iliuzijų. Galbūt tokia meilė nekelia jaudulio bei aistros ir visų tų dalykų, kurie su laiku išblėsta. Visi tie dalykai, kuriais taip žavimasi. Bet galų gale tai vienintelė meilė, kuri yra prasminga.

— Visai nesuprantu, apie ką tu čia, — pasakiau.

— Tai ir yra tavo problema, — atsakė ji.

— Pamiršk Japoniją. Grįžk namo. Tu tebesi mano žmona, Džina.

— Aš su keli kuo susitikinėju, — pasakė ji ir aš pasijutau kaip hipochondrikas, kuris sužinojo, kad tikrai serga mirtina liga.

Nenustebau. Aš taip ilgai gyvenau su siaubu, kad dabar, kai pasitvirtino pačios baisiausios mano baimės, atėjo niūrus palengvėjimas.

Laukiau to — baiminausi to — nuo pat tos akimirkos, kai ji išėjo pro mūsų duris. Tam tikra prasme buvau laimingas, kad tai nutiko, nes dabar nebeteks jaudintis, kada tai nutiks. Ir nebuvau toks kvailas, kad manyčiausi turįs teisę dėl to įsižeisti. Bet aš vis dar nebuvau sau išsiaiškinęs, ką reikėtų daryti su mūsų vestuvinėmis nuotraukomis. Kas daroma su vestuvinėmis nuotraukomis, kai žmonės išsiskiria?

— Senas geras žodis, ar ne? — pasakiau. — Turiu omeny „susitikinėju“. Tarsi tyrinėtum. Stebėtum. Tarsi tik žiūrinėtum. Bet to kaip tik ir nedarai. Turiu omeny — nežiūrinėji. Kai su kuo nors susitikinėji, žiūrinėjimo stadija jau praėjusi. Kiek tai rimta?

— Nežinau. Kaip čia tau pasakius. Jis vedęs.

— Velniai mane rautų.

— Bet tai nėra... Matyt, jie jau nuo kadais nekaip sutaria. Jie pusiau išsiskyrę.

— Jis tau taip sakė? Pusiau išsiskyręs. Pakankamai miglotas paaiškinimas. Tokio dar nesu girdėjęs. Pusiau išsiskyręs. Gražu. Numatyti beveik visi netikėtumai. Galės kuo gražiausiai prisirišti jus abi. Namie žmonelė gamina sušį, o jis su tavimi tykina į artimiausią meilės viešbutuką.

— Oi, Hari. Galėtum bent jau linkėti man sėkmės.

— Kas jis? Koks nors japonas jūrininkas, kuris pasitenkina miegodamas su vakariete? Nepasitikėk japonais, Džina. Manai, kad esi didelė žinovė, bet tu jų visiškai nepažįsti. Jų kitokia vertybių sistema nei tavo ar mano. Japonai — suktų veidmainių rasė.

— Jis amerikietis.

— Oho, ką tu sakai. Tai dar blogiau.

— Tu nepakęstum jokio mano bičiulio, ar ne, Hari? Jei jis būtų eskimas, pasakytum: „Oi, eskimai, Džina. Šaltos rankos, šaltos širdys. Laikykis kuo toliau nuo eskimų, Džina“.

— Aš tik nesuprantu, kam tau prireikė užsieniečių.

— Gal todėl, kad jau bandžiau mylėti savo krašto žmogų. Ir jis sudaužė man širdį.

Ne iš karto supratau, kad ji kalba apie mane.

— Ar jis žino, kad turi vaiką?

— Aišku, žino. Negi manai, kad nuo ko nors tai slėpčiau?

— Ir ką jis į tai?

— Ką turi omeny?

— Ar jis domisi Patu? Ar jis dėl jo nerimauja? Ar rūpinasi, kaip jis gyvens? Ar jis tik nori išdulkinti vaiko motiną?

— Hari, jei tu nusiteikęs šitaip kalbėti, dedu ragelį.

— O kaip turėčiau kalbėti?

— Mes nekalbėjome apie ateitį. Iki tiek dar nenuėjome.

— Norėčiau žinoti, kai jau nueisite.

— Žinosi. Tik labai prašau, nepaversk Pato ginklu prieš mane.

Ar aš tą darau? Negalėjau pasakyti, kur baigiasi mano tikras rūpestis ir kur prasideda pavydas.

Patas buvo viena iš priežasčių, dėl kurios būčiau tik pasidžiaugęs, jei Džinos draugelis pakliūtų į avariją. Bet ne vienintelė. Gal net ne pagrindinė priežastis.

— Tik nebandyk nuteikti sūnų prieš mane, — pasakiau.

— Ką tu šneki, Hari?

— Patas kiekvienam sutiktam aiškina, kad jį tu myli, o aš tau tik patinku.

Ji atsiduso.

— Aš ne taip sakiau. Pasakiau jam tą patį, ką ir tau. Pasakiau jam, kad tebemyliu jus abu, bet, deja, ir man dėl to liūdna, nebesu tavęs įsimylėjusi.

— Vis vien nesuprantu, ką tai reiškia.

— Tai reiškia, kad džiaugiuosi dėl tų drauge pragyventų metų. Bet tu mane taip įskaudinai, kad niekada tau neatleisiu ir niekada nebegalėsiu tavimi pasitikėti. Ir, manau, tai reiškia, kad tu nebesi tas vyras, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį savo gyvenimą. Tu pernelyg panašus į kitus vyrus. Pernelyg panašus į mano tėvą.

— Aš nekaltas, kad tavo tėvas paliko tave ir tavo mamą.

— Tu buvai mano galimybė nuo viso to atsigauti. Bet viską sudirbai. Tu irgi mane palikai.

— Baik. Tai buvo tik viena naktis, Džina. Kiek mudu dar apie tai kalbėsime?

— Kol tu suprasi, kaip aš jaučiuosi. Jei gali tai padaryti kartą, gali padaryti ir tūkstantį. Tokia pirmoji apgavystės taisyklė. Neištikimybės teorija teigia, kad jeigu padarei tai kartą, darysi tai vėl ir vėl. Tu sugriovei mano pasitikėjimą, ir aš paprasčiausiai nežinau, kaip jį atstatyti. Dėl to ir man skaudu, Hari. Aš nesistengiau nuteikti Pato prieš tave. Tiesiog bandžiau jam paaiškinti, kas įvyko. O kaip tu tai aiškini?

— Aš negaliu to paaiškinti. Netgi sau.

— Pabandyk. Nes jeigu tu nesupranti, kas mums nutiko, tu niekada su niekuo nebūsi laimingas.

— Tai tu man paaiškink.

Ji atsiduso. Jos atodūsiai girdėjosi iš paties Tokijo.

— Mudu gyvenome drauge, ir man mūsų santuokinis gyvenimas atrodė toks, koks ir turi būti, o tau jis ėmė darytis rutina. Tu tipiškas romantikas, Hari. Mūsų santykiai nebeatitiko tavo jaudinamų ir nerealių fantazijų ir tu juos sudirbai. Viską sugriovei. Ir po to dar turi įžūlumo elgtis taip, tarsi tu būtum nuskriaustoji pusė.

— Kas tau pripūtė psichologijos teorijos? Tavo draugelis jankis?

— Aš su Ričardu kalbėjausi apie tai, kas nutiko.

— Ričardu? Toks jo vardas? Ričardas. Čia tai bent. Dieve šventas.

— Ričardas — visiškai normalus vardas. Kaip ir Haris.

— Ričardas. Ričis. Šmikis. Ričis šmikis minkštakinkis.

— Žiūriu kartais į judu su Patu, ir tikrai būna neaišku, kuriam iš judviejų ketveri.

— Visai nesunku atskirti. Aš moku padaryti siusiuką nepričiurškęs ant grindų.

— Pats dėl visko kaltas, — prieš pat padėdama ragelį pasakė Džina. — Taip nutiko, nes nebranginai to, ką turėjai.

Netiesa. Buvau pakankamai nuovokus, kad suprasčiau, ką turiu. Bet buvau pernelyg bukas, kad sugebėčiau tai išlaikyti.

Kaip bet kurie po vienu stogu gyvenantys žmonės mudu su Patu netrukus susikūrėme savo kasdienius ritualus.

Vos prašvitus Patas padūmavusiomis akelėmis įsvyruodavo pas mane į miegamąjį ir paklausdavo, ar jau metas keltis. Atsakydavau, kad dar gūdi naktis. Tada jis įsiropšdavo pas mane į lovą ir tą pačią akimirką užmigdavo toje vietoje, kur miegodavo Džina. Paniręs į savo pašėlusių vaikiškų sapnų karaliją išsikėtodavo per visą lovą, ir aš galop, netekęs vilties dar bent kiek pasnausti, keldavausi.

Virtuvėje skaitydavau laikraščius, kai Patas išsiversdavo iš lovos. Girdėdavau, kaip jis nusėlina į svetainę ir įsijungia vaizdajuosčių leistuvą.

Dabar, kai Patas nebelankė darželio, o aš nėjau į darbą, visas laikas buvo mūsų. Bet man vis vien nesinorėjo, kad jis darytų, ką nori, o jis norėjo kiaurą dieną spoksoti televizorių. Taigi aš nueidavau ir išjungdavau vaizdajuosčių leistuvą ir atsivesdavau jį į virtuvę, kur jis terliodavosi su savo dribsniais, kol galiausiai gaudavo laisvę.

Kai nusiprausdavome ir apsirengdavome, pasiimdavome dviratuką ir keliaudavome į parką. Dviratukas, Žydrasis varpelis, tebebuvo su papildomais ratukais. Mudu su Patu kartais pakalbėdavome, kad reikėtų nuimti tuos ratukus ir pabandyti važinėti dviem ratais. Tačiau mudviem abiem tai atrodė neįmanoma pažanga. Čia Džina būtų žinojusi, kada laikas dviračiui nuimti papildomus ratukus.