Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Mama duris atvėrė vilkėdama geriausią suknelę, visa išsipusčiusi sūnaus gimtadieniui. Tačiau prie šventinių drabužių visiškai nederėjo išblyškęs sukrėstas veidas.

— Siaubas, Hari. Pas mus įsilaužė. Svetainėje. Pažiūrėk.

Ji nusivedė Patą į virtuvę, atsargiai išsisukdama nuo jo klausimų apie senelį, o aš patraukiau į svetainę nusiteikęs išvysti leisgyvį tėtį tamsaus kraujo klane. Tačiau mano tėtušis stovėjo prie židinio, jo įdegusiame veide švietė pasitenkinimas. Dar nebuvau matęs jo tokio laimingo.

— Sveikas, Hari. Su gimtadieniu, sūnau. Susipažink su mūsų svečiais.

Prie jo kojų kniūbsti, už nugaros surištomis rankomis gulėjo du berniokai.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog juos pažįstu: lygiai tokia pat buka grėsmė, kokią mačiau pas Gleną Salės draugužio veide. Nors dabar jie ir nebeatrodė grėsmingi. Bet aš atpažinau tik patį tipą. Brangūs sportbačiai, firminiai džinsai, plaukai taip sulaižyti želė, kad atrodo lipnūs ir standūs kaip vaškinė obuolio žievė. Tėtis juo surišo šilkiniais kaklaryšiais, kuriuos jam padovanojau per praeitas Kalėdas.

— Pastebėjau juos gatvėje kiek anksčiau. Drangaliojosi aplinkui. Pasirodo, ne vien drangaliojosi.

Kartais man atrodydavo, kad mano tėtušis — anglų kalbos kuratorius. Jis mėgo iš mados išėjusius hipsterių pliurpalus, o kita jo kalbos ypatybė buvo jo jaunystės laikų posakiai, kurių visi kiti atsikratė drauge su maisto talonais.

Jis nuolatos vartodavo tokius žodžius kaip „drangaliotis“ — jo paslaptinga kalba tai reiškė išdykavimą, kvailiojimą arba tiesiog slampinėjimą — žodžius, išėjusius iš mados maždaug tuo pat metu kaip ir Britų imperija.

— Šitie akiplėšos įlindo pro didžiuosius langus. Manė, kad namie nieko nėra. Motina buvo išėjusi apsipirkti tavo gimtadieniui — nupirko puikų kepsnį, — o aš pusčiausi viršuje.

Pusčiausi. Dar vienas egzempliorius iš jo archyvo.

— Kai nusileidau, jie bandė atjungti vaizdajuosčių leistuvą. Vienas dar turėjo įžūlumo šokt prieš mane, — tėtis šlepete lengvai bakstelėjo liesesnįjį, visai menką bernioką. — Ar ne, bičiuli?

— Mano bratanas užvers tave, — burbtelėjo berniūkštis, ir jo balsas šiame kambaryje, kur aš užaugau, nuaidėjo taip šaižiai kaip pirstelėjimas bažnyčioje. Ant jo spuoguotų skruostų ryškėjo geltona ir violetinė mėlynė. — Jis užmuš tave, seni. Jis — gangsteris.

Mano tėtis neapsimestinai smagiai sukikeno.

— Teko jam vožtelėti. — Tėtis dešine ranka ore pakartojo raumeningą smūgį. — Kaip reikiant pamokiau. Skrido kaip plunksnelė. Kitas bandė pasprukti, bet sučiupau už pakarpos.

Jis pademonstravo, kaip sugriebė paauglį plėšiką už sprando, ir po trumparankoviais marškiniais subangavo tatuiruotų rankų raumenys. Ant vienos rankos turėjo širdyje ištatuiruotą mamos vardą, o ant kitos — sparnuotą komandosų durklą. Abi tatuiruotės nuo laiko išbluko.

— Patiesiau juos ant grindų. Laimei, kai jie atsirado, kaip tik svarsčiau, kurį kaklaryšį rištis. Šitie tavo dovanoti kaklaryšiai labai pravertė.

— Dieve mano, tėti, jie galėjo turėt peilius! — pratrukau aš. — Laikraščiai pilni tokių narsuolių didvyrių, kurie žuvo nuo aršių nusikaltėlių rankos. Kodėl paprasčiausiai nepaskambinai policijai?

Tėtis iš širdies nusikvatojo. Jis, atrodo, nebuvo linkęs su manimi ginčytis. Buvo pernelyg patenkintas savimi.

— Nebuvo kada, Hari. Nulipu žemyn, o čia — jie. Mano namuose, paukšteliai. Buvo ganėtinai nemalonu.

Pykau, kam jis sučiupo tuos du chuliganiūkščius, nors žinojau, kad jam juos sudoroti buvo vieni niekai. Dar jaučiau tą begalinį palengvėjimą, kuris ateina, kai surandi dingusį vaiką. Tačiau buvo dar kažkas. Aš pavydėjau.

Ką aš būčiau daręs, jei savo namuose būčiau užtikęs šituodu liurbius — arba bet kuriuos kitus iš milijoninės tokių armijos? Ar būtų man pakakę geležinės drąsos ir beatodairiško kvailumo juos pričiupti? O gal būčiau dėjęs į kojas?

Kad ir ką būčiau daręs, vis vien nebūčiau to daręs taip tvirtai kaip mano tėvas. Negalėčiau apginti savo namų ir savo šeimos taip, kaip jis apgynė savo namus ir savo šeimą. Aš nebuvau toks kaip jis. Bet iš visos širdies norėjau toks būti.

Pagaliau žviegdama sirenomis ir mirksėdama mėlynais žiburėliais atvažiavo policija. Patas iš susižavėjimo išplėstomis akimis puolė jų pasitikti.

Atvažiavo dviese: gražuolėlis maždaug mano amžiaus faras, kurį mano tėčio heroizmas mažumėlę suerzino, ir vyresnis, stambesnis pareigūnas, kuris su tėtušiu tuoj rado bendrą kalbą.

Tiesą sakant, tėtis policiją ne itin mėgo: prisimenu, kai dar buvau mažas, jį keletą kartų buvo sustabdę už greičio viršijimą, ir jis visados būdavo įžūlus, niekada nerodydavo jiems perdėtos pagarbos ir nebuvo nusiteikęs bučiuoti jiems į šikną dėl ramaus gyvenimo. Išvydęs policijos automobilį, spiegiantį gatvėmis, nulydėdavo jį niekinamu žvilgsniu. „Važiuoja namo pietauti“, — sakydavo. Bet dabar jis siurbčiojo karštą saldžią arbatą drauge su vyresniuoju faru — porelė Sunday Express skaitytojų, du tikri santūrūs vyrai, svarstantys, kur kažin ritasi pasaulis, ir apžiūrinėjantys prie jų kojų gulinčius surakintus chuliganėlius.

— Aišku, gali įsivaizduoti, iš kokių jie namų, — ištarė mano tėtis.

— Motina gyvena iš pašalpų, — spėjo vyresnysis policininkas, — tėvas turbūt prieš daugybę metų paspruko. Jei apskritai toks buvo. Ir valstybė turi išmaitinti tokius gyvačiukus. Tai yra jūs ir aš.

— Tikra tiesa. Ir nesitikėk, kad jie bus dėkingi už mokesčių mokėtojų paramą. Šiais laikais yra vien teisės, ar ne? Visos teisės ir jokios atsakomybės.

— Ir jų visur pilna. Moterys su krūva klykiančių vaikų ir be žiedo ant rankos.

— Keista, ar ne? Automobilį vairuoti reikia leidimo. Šunį laikyti reikia leidimo. O vaiką į pasaulį paleisti gali kas tik nori.

Su mama ir Patu išėjau į virtuvę. Svarsčiau, kažin kodėl visi padorūs piliečiai taip nemėgsta vienišų motinų. Juk, mąsčiau, vieniša motina yra toji iš tėvų, kuri pasiliko.

Nors pora plėšikų pusryčiams buvo kaip tik jo jėgoms, mano tėvas nebuvo žiaurus žmogus. Jis nebuvo kovų užgrūdintas veteranas, apie kokius mėgstama pasakoti ir kokius rodo filmuose. Jis buvo pats švelniausias žmogus mano gyvenime.

Tiesa, teko porą sykių matyti jį netekusį savitvardos. Taip nutiko cukrainėje, kur mama dirbo dalį dienos, kai aš buvo maždaug to paties amžiaus kaip Patas. Šliužas valdytojas neleido jai pasikalbėti telefonu, kai skambino iš ligoninės, kur jos tėvas, mano senelis, merdėjo vėžiu. Mačiau, kaip tėtis čiupo tą valdytoją už gerklės — už čiuprynos, pasakytų tėtis, — ir pakėlė nuo žemės. Žmogėnas pamanė, kad tėtis jį užmuš. Ir aš taip pamaniau.

Buvo ir kitų kartų — pasipūtęs baseino prižiūrėtojas, pasakęs šį tą negražaus apie mano itin ryškias plaukiojamąsias pagalvėles, vairuotojas, įsirėžęs į mūsų automobilį pakeliui į pajūrį vieną šeimyninių atostogų pirmadienį. Jis juos sudorojo lygiai taip, kaip sutvarkė šituos du spuoguotus įsilaužėlius. Bet jis nėra pakėlęs rankos prieš mane ir mano mamą.

Karas visados buvo greta, toks pat realus kaip ir tie nelygūs mažyčiai juodi šrapnelio gabalėliai, kurie visą laiką ieškojo, kaip iššliaužti iš jo įdiržusio seno kūno. Tačiau tikroji jo gyvenimo drama — draugai, kurie mirė taip ir nesulaukę to amžiaus, kai jau galima balsuoti, žmonės, kuriuos jis nužudė, neįsivaizduojami dalykai, kuriuos jis matė ir darė — baigėsi drauge su paskutiniais paauglystės metais. Nors, mano akimis, jis visados buvo Karališkojo karinio jūrų laivyno komandosas su sidabro medaliu ant krūtinės, mano tėtis penkiasdešimt metų buvo kitkuo. Po karo jis penkerius metus kioske pardavinėjo vaisius ir daržoves. Paskui jis vedė mano mamą ir įsigijo vaisių ir daržovių parduotuvę, tiesiai po butu, kur jiedu daugiau kaip dešimtį metų gyveno vienu du, iš paskutiniųjų stengdamiesi susilaukti vaikelio.