Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Sidė Meison, — prisistatė spausdama man ranką. Jos ranka buvo labai švelni. Čia tik vyrai spausdami ranką stengiasi sutrupinti tau kaulus. Tik šliužai. — Malonu susipažinti, Hari.

— Kaip Sydė Višes?

— Kaip Sidė Karisė. Tikriausiai apie Sidę Karisę net nesi girdėjęs, ar ne?

— Ji su Fredu Asteiru šoko „Šilkinėse kojinėse“. Jos šukuosena buvo kaip tavo. Kaip toks kirpimas vadinasi?

— Kiniškas.

— Kiniškas? Aha, Sidė Karisė. Žinau. Ji, ko gero, buvo gražiausia moteris pasaulyje.

— Taip, tai Sidė. — Sakyčiau, padariau jai įspūdį. — Mano mama buvo pamišusi dėl visų tų senų MGM 1 filmų.

Tarsi būčiau kilstelėjęs užuolaidos kraštelį ir pažvelgęs į jos vaikystę: išvydau ją kokių dešimties sėdinčią priešais televizorių nedideliame butuke, oro kondicionierius dirba visu pajėgumu, o jos mama sustingusi žiūri, kaip Kairiajame krante Fredas šoka su Side. Nieko keista, kad ji užaugo su iškreiptu požiūriu į romantiką. Nieko keista, kad paskui kažkokį šliužą ji atsekė į Londoną.

— Ar domintų dienos patiekalas? — paklausė ji.

Ji išties buvo šauni, ir man patiko su ja šnekučiuotis apie Hiustoną ir MGM miuziklus, ir apie tai, kas įvyko tarp jos ir to vyro, kuris ją atsivežė į Londoną. Bet aš įbedžiau akis į savo makaronus ir prikandau liežuvį.

Nes man nesinorėjo, kad kuris nors iš mudviejų imtų manyti, jog aš tik dar vienas šliužas.

Džina išėjo, tačiau tebebuvo visur. Namai pilni diskų, kurių neklausau (sentimentalios soul muzikos apie meilės praradimus ir atradimus), knygų, kurių neskaitau (apie moteris, besistengiančias atrasti save bjaurių vyrų pilname pasaulyje), drabužių, kurių ne vilkiu (aptemptų M&S apatinių).

Ir Japonijos. Daugybė knygų apie Japoniją. Visos klasikinės knygos, kurias ji mane įkalbinėjo perskaityti — „Juodasis lietus“, „Rausvasis samurajus“, „Basas generolas“, „Prisiminimai apie šilką ir šiaudus“, — ir apšiuręs senas „Sniego šalies“ egzempliorius, knyga, kurią iš tiesų perskaičiau. Meilės istorija, kurią, anot Džinos, privalėjau perskaityti, jei noriu ką nors suprasti.

Džinos daiktai, nuo kurių kaskart sugnybdavo širdį.

Jie turi dingti.

Nuo minties, kad teks viską išmesti, darėsi negera, tačiau jeigu tave kas nors palieka, turėtų su savimi pasiimti ir savo daiktus. Nes kaskart užkliuvus akiai už kurio nors Liuterio Vandroso įrašo, Margaretos Atvud romano ar knygų apie Hirosimą, gerklę sugniauždavo skausmas. Galų gale tai pasidarė nebepakeliama.

Džina su savo svajonėmis apie amžiną meilę ir sunkiai išsikovotą nepriklausomybę, Džina, kuri galėjo sėkmingai suderinti nepalenkiamas postfeministines Naomi Vulf idėjas ir saldžias Vitnei Hiuston daineles.

Tokia buvo manoji Džina.

Taigi ėmiausi darbo: į šiukšlių maišus ėmiau grūsti viską, ką ji paliko. Pirmąjį prikimšau kone akimirksniu — nejaugi moterys niekada nieko neišmeta? — todėl grįžau į virtuvę ir pasiėmiau visą ritinį didžiulių maišų.

Kai surinkau visas jos knygas minkštais viršeliais, knygų lentynos pasidarė panašios į bedantę burną.

Su drabužiais buvo paprasčiau, nes nereikėjo atrinkti. Netrukus jai priklausiusi mūsų spintos pusė jau buvo beveik tuščia — teliko kandžių nuodų rutuliukai ir geležinės pakabos.

Pasijutau geriau.

Net sušilęs išnaršiau visus namus šluodamas visus jos buvimo ženklus. Visas japonų graviūras iš jos mergautinių laikų. Paveikslą, kurį ji pirko per mūsų atostogas Antigvoje, kai Patas buvo dar visai mažas. Rausvą skustuvą nuo vonios krašto. Porą Gong Li vaizdajuosčių. Ir mūsų vestuvinę nuotrauką, kurioje ji — gražiausia mergina visame pasaulyje, o aš išsišiepęs kaip laimingas kvailelis, kuris niekada nesitikėjo, kad jam gali taip pasisekti.

Viską į šiukšlyną.

Galiausiai užmečiau akį į skalbinių pintinę. Tarp Pato „Žvaigždžių karų“ pižamų ir mano išblukusių Kalvin radau senus Gap marškinėlius, kuriais Džina mėgdavo miegoti. Prisėdau laiptų papėdėje su tais marškinėliais rankose ir susimąsčiau, kuo kažin apsirengusi ji miega dabar. Ir įmečiau juos į paskutinį maišą.

Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai namuose galima panaikinti kieno nors gyvenimo pėdsakus. Trunka taip ilgai, kol namuose atsiranda tavo ženklų, o atsikratyti jų daug laiko nereikia.

Paskui keletą valandų žvejojau viską iš maišų ir rūpestingai į vietas dėliojau drabužius, diskus, knygas, graviūras ir visa kita.

Nes ilgėjausi jos. Ilgėjausi jos kaip išprotėjęs.

Ir norėjau, kad visi jos daiktai būtų ten, kur ji juos paliko, kad lauktų, jeigu jai kartais kiltų noras grįžti namo. Dvyliktas skyrius

Prekybos centre apėmė panika.

Nieko rimta, nieko rimta. Tiesiog staiga susivokiau, kad toks vyras kaip aš, kurio nedidukė šeima subyrėjo į šukes, išdrįso ateiti apsipirkti, tarsi būtų laimingas tėvas ir vyras. Pasijutau kaip koks apsišaukėlis.

Aštuntojoje eilėje tarp visų tų komiškai atrodančių būtybių — moterų su tatuiruotėmis, vyrų su auskarais, vaikų, aprengtų tarsi suaugusieji, ir suaugusiųjų, apsirengusių tarsi paaugliai, — turėjau pasijusti geriau. Bet nepasijutau.

Drebėjau ir prakaitavau prie kasos, visa širdimi trokšdamas, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, trokšdamas kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Alsavau negiliai ir trūksmingai. O kai kasoje sėdinti apspangusi mergaičiukė atidavė man grąžą ir tingiai pasikasė žiedą nosyje, pajutau, kad tuoj imsiu klykti arba apsižliumbsiu, arba ir viena, ir kita.

Išpuoliau iš parduotuvės į gryną orą, ir tada, kaip tyčia, nutrūko maišo, kuriame buvo pietūs Patui, katei ir man, rankenos, ir visi mano pirkiniai išsivertė ant grindinio.

Džinai maišai nesuplyšdavo. Mudu septynerius metus kiekvieną šeštadienį drauge važiuodavome pirkinių savaitei, ir man neteko matyti, kad jos maišas plyštų. O gal tiesiog Džina nepirkdavo tiek daug mikrobanginio maisto. Tie dalykėliai sveria toną.

O dabar kačių maisto skardinėlės, greitmaisčio dėžutės pasklido po visur — po pirkinių vežimėlių ratais, prie jaunikaičio, parduodančio Big Issue, kojų, kai kurios nuliuoksėjo į kelią. Aš kaip tik keturpėsčias nutvėriau dėžutę, kurios etiketė žadėjo „Toskanos skonį“, kai mane pastebėjo jie.

— Hari?

Tai buvo Martis. O su juo mergina. Siobanė.

Martis ir Siobanė. Susikibę už rankučių!

Buvau taip priblokštas išvydęs juodu drauge, kad net išgaravo bet kokia gėda, jog esu užtiktas su po visą šaligatvį išsibarsčiusiais pirkiniais. Bet labai trumpam. Skruostai ėmė kaisti, kaisti, kaisti.

Praėjo šiek tiek laiko nuo to karto, kai paskutinįsyk juos mačiau, nors ir ne kažin kiek. Nebedirbau truputį daugiau negu mėnesį. Tačiau mano vadybininkiškas protas laiką skaičiavo ne savaitėmis ir ne mėnesiais. Penkios laidos, pamaniau. Jie be manęs padarė penkias laidas.

Jiedu atrodė gerai. Net ir Martis, tas šlykštukas. Abudu buvo tamsiais akiniais ir mūvėjo baltas kelnes. Siobanė nešėsi maišelį su prancūzišku batonu ir buteliu kažko sauso balto ir brangaus. Gal dar ten buvo gabalėlis pašteto. Bet jų maišelis nė neketino persprogti. Du savimi pasitikintys profesionalai, kurie užsuko šio to nusipirkti, o dabar grįš prie savo žavios klestinčios karjeros. Jie buvo visiškai nepanašūs į žmones, kuriems rūpi maistas katėms.

— Duok, padėsiu, — pasisiūlė Siobanė ir pasilenkusi sučiupo skardinę Whiskas su jautiena, nuriedėjusią prie nutekamojo griovelio. Martis iš mandagumo atrodė kiek sutrikęs, bet Siobanė, atrodo, džiaugėsi susitikimu. Gal tik kiek nustebo sutikusi mane ropinėjantį po šaligatvį ir rankiojantį kačių maisto skardines, tualetinio popieriaus ritinėlius ir mikrobanginį maistą, o ne vaikštinėjantį po BAFTA2.