Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Pagaliau aš atsiradau tada, kai rodėsi, kad jau niekados neatsirasiu, ir nuo tada, kai mes išsikraustėme iš mažojo butuko virš parduotuvės, iki išėjimo į pensiją tėtis dirbo produkcijos vadybininku prekybos centrų sistemoje: keliavo po parduotuves Kente, Esekse bei rytų Anglijoje ir tikrino, kad parduodami vaisiai ir daržovės atitiktų jiems keliamus reikalavimus.

Taigi pasauliui jis nebuvo karys. Bet man buvo. O jis musės nenuskriaustų. Tikrąja to žodžio prasme nenuskriaustų musės. Galbūt todėl, kad buvo pakankamai prisižiūrėjęs kraujo. Jei tik kas nors iš jo išpuoselėto sodo įskrisdavo, įropodavo arba įšliauždavo į mūsų nediduką priemiesčio namelį, nei mamai, nei man nebuvo leidžiama jo liesti.

Tėtis susiriesdavo prie kokios nors sparną susižalojusios peteliškės ar paklydusios skruzdės — arba širšės, arba musės, arba pelės, nes nebuvo padaro kuris jam būtų pasirodęs per menkas ar pernelyg bjaurus, kad nevertėtų gelbėti, — suimdavo į rieškučias arba į degtukų dėžutę, arba į stiklainį ir nugabenęs prie užpakalinių durų atsargiai paleisdavo atgal į gamtą, o mudu su mama šaipydavomės iš jo ir drauge traukdavome „Gimę laisvi“.

Bet nors mudu ir juokdavomės iš jo, mano vaikiška širdutė alpėdavo iš susižavėjimo.

Mano tėtis buvo stiprus žmogus, išmokęs būti švelnus, žmogus, pakankamai matęs mirties, kad mokėtų branginti gyvenimą. O aš su juo negalėjau varžytis, tiesiog negalėjau varžytis.

Patas nevalgė vakarienės. Gal dėl savo mamos skambučio. Gal dėl įsilaužimo. Nors nemanau. Todėl, kad prastas iš manęs virėjas.

Ėmiau nerimauti dėl jo mitybos. Kiek kažin maistingųjų medžiagų parsineštinėse picose ir mikrobangiame maiste, kuriuo jį maitinu? Ne kažin kiek. Kažko bent truputį panašaus į sveiką maistą jis gaudavo tik tada, kai nuvažiuodavome pas mano tėvus arba kai valgydavome mieste. Taigi vieną vakarą išviriau truputį daržovių ir įmaišiau į mikrobangėje pašildytus makaronus.

— Viau, — pasipiktino jis tyrinėdamas oranžinį trupinį ant šaukšto galo. — Kas čia?

— Čia morka, Patai. Įsidėmėk — morkos. Jos labai naudingos. Nagi, valgyk.

Jis pasišlykštėjęs atstūmė lėkštę.

— Nenoriu valgyti, — pasakė ir ėmė ropštis nuo kėdės.

— Stok, — paliepiau. — Niekur neisi, kol nepavalgysi.

— Aš nenoriu valgyti. — Jis pasižiūrėjo į oranžinį trupinį, plūduriuojantį burbuliuojančioje košėje. — Čia viau.

— Valgyk kas padėta.

— Ne.

— Prašau suvalgyti kas padėta.

— Ne.

— Valgysi ar ne?

— Ne.

— Tada marš į lovą.

— Bet dar anksti!

— Teisingai — dar tik vakarienės metas. O jeigu vakarienės nenori, tai žygiuok į lovą.

— Taip nesąžininga!

— Visas gyvenimas nesąžiningas! Marš į lovą!

— Nekenčiu tavęs, tėti!

— Nekenti ne manęs! Nekenti mano maisto! Žygiuok ir renkis pižamą!

Kai jis išlėkė iš virtuvės, čiupau jo lėkštę su mikrobangėje pašildytu jovalu ir pervirtomis daržovėmis ir išverčiau viską į šiukšlių dėžę. Pakišau lėkštę po karšto vandens srove ir laikiau, kol ėmė deginti rankas. Nekaltinau jo, kad nevalgė. Ko gero, tai nebuvo valgoma.

Kai atėjau į Pato kambarį, vaikas gulėjo ant lovos nenusirengęs ir tyliai kūkčiojo. Pasodinau jį, nušluosčiau ašaras ir padėjau apsirengti pižamą. Jis akyse leidosi — akytės primerktos, lūpos papūstos, galvytė kinkuoja kaip žaislinio spyruoklinio šunyčio — taigi jam bus tik į naudą, kad anksti atguls. Bet man nesinorėjo, kad jis užmigtų nekęsdamas manęs.

— Aš žinau, Patai, kad iš manęs menkas virėjas. Ne toks kaip močiutė ar mamytė. Bet aš labai pasistengsiu, gerai?

— Tėčiai negamina maisto.

— Visai ne.

— Tu nemoki gaminti.

— Na, taip. Šitas tėtis nemoka gaminti. Bet daugybė vyrų — puikūs virėjai, kurie dirba prabangių restoranų virtuvėse. Ir daugybė paprastų vyrų. Vyrų, kurie gyvena vieni. Tėveliai, kurie gyvena su mažais berniukais ir mažomis mergytėmis. Aš pasistengsiu būti toks kaip jie, gerai? Pasistengsiu pagaminti tau tokių gardumynų, kurie tau patiks. Gerai, mažiuk?

Jis nusuko galvytę, nepatikliai šniurkštelėjęs dėl tokio neįtikėtino pažado. Žinojau, kaip jis jaučiasi. Ir aš tuo nepatikėjau. Nujaučiau, kad mudviem teks išsiugdyti karštą meilę sumuštiniams.

Nuvedžiau jį į vonią išsivalyti dantų, o kai grįžome į lovą, man pavyko iš jo išgauti labanaktuką. Tačiau jam nerūpėjo susitaikyti. Guosdamas save, kad rytą jau bus pamiršęs apie mano nevykusias morkas, apkamšiau jį ir užgesinau šviesą.

Grįžau į svetainę ir klestelėjau ant sofos. Suvokiau, kad man reikia susirasti darbą. Rytą atėjo banko pranešimas. Neturėjau jėgų jo atplėšti.

Jie išgrūdo mane iš darbo naujovišku būdu — palaukė, kol baigsis sutartis, ir atkišo man tik vieno mėnesio algą. Jos nebebuvo likę nė kvapo. Taigi reikėjo vėl pradėti dirbti, nes mums verkiant reikėjo pinigų. Bet man reikėjo grįžti į darbą ir dėl kitos priežasties: tai buvo vienintelis dalykas pasaulyje, kurį aš išmaniau.

Pasiėmiau reklaminį laikraštį, atsiverčiau puslapius, kur siūlomas darbas, ir ėmiau braukyti dėmesio vertus skelbimus apie laisvas prodiuserio vietas radijuje ir televizijoje. Tačiau po kelių minučių apatiškos paieškos atidėjau laikraštį į šalį ir ėmiau trintis akis. Buvau pernelyg pavargęs apie tai galvoti.

Ekrane tebeėjo „Imperija puola“ — kova tarp gėrio ir blogio jėgų kažkokios tolimos planetos sniegynuose. Nors šitai buvo nuolatinis mūsų gyvenimo fonas, nuo kurio kartais protėdavau, dabar buvau pernelyg išsunktas, kad jį išjungčiau.

Veiksmas iš sušalusios dykvietės persikėlė į kažkokį tamsų burbuliuojantį pelkyną, kur išmintingas senas mokytojas Liukui Skaivokeriui pasakojo apie jo likimą. Ir aš staiga suvokiau, kiek daug Liukas turi tėviškų bruožų, bruožų, kurie, rodos, nukloja tėviškų galimybių krantą.

Štai Jodą, susiraukšlėjęs senolis, kurio geras patarimas lenda iš smailių žalių ausų. Ir štai Obis Van Kenobis, kuris naminius pamokslus derina su kažkokia senoviška griežta meile.

Ir pagaliau — Dartas Veideris, Šito Tamsos Riteris, kuriame, ko gero, daugiausia mūsų laikų dvasios — nesantis tėvas, nerūpestingas tėtis, savanaudis senis, kuriam jo norai — pono Veiderio atveju noras užkariauti visatą — svarbesni už bet kokias tėviškas pareigas.

Manasis tėtušis neabejotinai yra Obio Van Kenobio tipo. Ir kaip tik tokiu tėvu norėčiau būti aš.

Bet aš užmigau ant sofos tarp darbo skelbimų, apimtas nuojautos, kad visados labiau būsiu panašus į vyrą juodu šalmu, į tėvą, kuris amžinai stinga kantrybės, į tėvą, kuris amžinai stinga laiko, į tėvą, amžiams paklydusį tamsiojoje pusėje. Keturioliktas skyrius

— Žinau, kad namie turėjote problemų, — pasakė darželio auklėtoja taip, tarsi būtų sustreikavusi indaplovė, tarsi galėčiau atsiversti reikiamą geltonąjį puslapį telefonų knygoje ir susitvarkyti savo gyvenimą. — Ir patikėkit, — tęsė ji, — visi darželyje jus užjaučia.

Tikra tiesa. Darželio auklėtojos visados sukeldavo didžiulį sambrūzdį, kai rytais atveždavau Patą. Kai jo veidelis pasidarydavo baltas kaip kreida, kai jo apatinė lūpa imdavo drebėti, o didžiulėse mėlynose akyse imdavo tvenktis ašaros, pajutus, kad jį vėl visai dienai atskirs nuo manęs, jos tikrai negalėjo būti dar švelnesnės.

Bet, šiaip ar taip, jis nebuvo jų rūpestis. Kad ir kokios geros, jos negalėjo užglaistyti jo gyvenime atsiradusių įtrūkiu.