Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Štai kur Džina suklydo. Manė, kad pati pasikeis, o aš visados liksiu toks pats.

Bandydami atlyginti Džinos nebuvimą mano tėvai pasistengė Pato gyvenimą paversti nesibaigiančia švente.

Pernakt neliko jų geležinės taisyklės „viena kola per dieną“. Kai mudu su Patu atsirasdavome pas juos, pasirodydavo, kad čia jo laukia dovanos, pavyzdžiui, nauja „Džedajų sugrįžimo“ versija („Naujos scenos, naujas garsas, nauji specialieji efektai“). Jie norėjo, kad jis kuo daugiau būtų pas juos, taip, žinoma, tikėdamiesi mano rūškaną veidą ir niūrią tylą pakeisti savo netikru juoku — pilnu tokios įtampos, jog man jis buvo panašesnis į raudą.

Dabar vienas kuris vis lydėdavo mudu iki Pato darželio vartelių. Jiems tekdavo sukarti tolimą kelią — piko valandą atkakti iki mūsų apvažiuojant M25 trukdavo ne mažiau kaip valandą, — tačiau jie užsispyrę diena iš dienos tai darė.

— Kad Patui būtų smagiau, — paaiškino mano tėtis ir sudejavo savo senas kojas lankstydamas į mano žemą automobilį.

Supratau, ką jie daro, ir mylėjau juos už tai. Jie nėrėsi iš kailio, kad jų anūkas neverktų. Nes bijojo, kad jei jau jis pradės verkti, taip niekada ir nesiliaus.

Tačiau Pato gyvenimas be mamos nebuvo panašus į šventę. Ir jokie „Žvaigždžių karų“ niekučiai nei geri norai negalėjo jo paversti švente.

— Tai ką šiandien veiksi, Patai? — pasiteiravo mano tėtis, įsirangęs ant manojo MGF keleivio sėdynės ir savo anūką pasitupdęs ant kelių. — Vėl iš plastilino lipdysite kirminukus? Mokysitės apie paštininką Patą ir jo juodą ir baltą katę? Tai bus šaunu!

Patas neatsakė. Išblyškęs ir gražus spoksojo į sustingusį ankstaus ryto eismą. Džiugūs mano tėtušio juokeliai jo nė kiek nedomino. Prakalbo tik prie Kanonburio darželio vartų.

— Nenoriu eiti, — sumurmėjo. — Noriu būti namie.

— Bet tu negali būti namie, mažiau, — pasakiau ir jau norėjau išberti žymųjį tėvų pasiteisinimą, kad tėveliui reikia į darbelį. Tačiau tėveliui nebereikėjo į darbelį. Tėvelis, kad ir visą dieną drybsos lovoje, į darbelį vis vien nepavėluos.

Viena auklėtoja išėjo pasiimti Pato. Švelniai paėmė jį už rankutės ir reikšmingai pasižiūrėjo į mane. Ne pirmas kartas, kai Patas nenori su manimi skirtis. Savaitę nuo Džinos išvažiavimo Patas visai nenorėjo manęs paleisti iš akiračio.

Mano tėtis prižadėjo jam kalnus neįtikėtinų smagybių ir žaidimų popiet, ir mudu nulydėjome akimis Patą, įsikibusį auklėtojai į ranką, ašarų pilnomis mėlynomis akimis ir virpčiojančia apatine lūpa.

Galbūt jam pavyks nueiti iki klasės. Galbūt netgi auklėtoja nuvilks jam paltuką. Tačiau kai tik išlįs plastilininiai kirminukai, jis nebeištvers ir nepaguodžiamai pratrūks kūkčioti, o kiti vaikai spoksos į jį arba abejingai imsis savo keturmetiškų reikalų. Mes viso to nematysime.

— Prisimenu, kai tu buvai tokio amžiaus, — prakalbo tėtis, mudviem grįžus prie automobilio. — Tą savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų nusivedžiau tave į parką. Buvo velniškai šalta. Turėjai pasiėmęs savo rogeles. Gavau tave tempti visą kelią nuo namų. O parke žiūrėjome, kaip į užšalusį ežerą bando nutūpti antys. Jos leisdavosi ir — bum! Nušliuoždavo ledu ant užpakalių. O tu juokeisi ir niekaip negalėjai sustoti. Juokeisi ir juokeisi. Žiūrėjom ilgiausiai. Prisimeni?

— Tėti?

— Ką?

— Nežinau, ar pajėgsiu, tėti.

— Ką pajėgsi?

— Nežinau, ar pajėgsiu vienas prižiūrėti Patą. Nežinau, ar įstengsiu. Pasakiau Džinai, kad sugebėsiu. Bet aš nežinau, ar tikrai.

Jis atsigręžė į mane, akys liepsnojo pykčiu, ir aš net pamaniau, kad tuoj gausiu antausį. Per visą mano gyvenimą tėtis nebuvo manęs nė pirštu palietęs. Bet visados būna pirmas kartas.

— Nežinai, ar sugebėsi? — pakartojo jis. — Nežinai, ar sugebėsi? Tu privalai.

Lengva jam kalbėti. Gal jo jaunystę ir subjaurojo vokiečių kariuomenės pastangos jį nužudyti, tačiau jo, kaip tėvo, vaidmuo buvo tarsi akmeny iškaltas. Jis visados tiksliai žinojo, ko iš jo tikimasi. Mano tėtis buvo puikus tėvas, ir — štai kur šuo pakastas — puikus tėvas būdavo ir tada, kai nebūdavo. Kad gerai elgčiausi, užtekdavo „palauk, grįš tavo tėvas“. Tereikėdavo mamai ištarti jo vardą, ir aš staiga suprasdavau, ką reiškia būti geram berniukui. „Palauk, grįš tavo tėvas“, — sakydavo ji man. Tereikėdavo užsiminti apie mano tėvą, ir viskas stodavo į savo vietas.

Dabar tokį grasinimą išgirsi retai. Kiekgi moterų sako: „Palauk, grįš tavo tėvas“? Nedaug. Nes mūsų laikais kai kurie tėvai namo nepareina. O kai kurie tėvai namie sėdi visą laiką.

Bet supratau, kad jis teisus. Gal man ir nepavyks taip gerai kaip jam — net įsivaizduoti buvo sunku, kad Patas į mane žiūrėtų taip, kaip aš žiūrėjau į savo tėvą, — tačiau turiu labai stengtis.

Aš prisiminiau antis, bandančias nutūpti į užšalusį ežerą. Žinoma, kad prisiminiau tas antis. Puikiai prisiminiau.

Nekalbant apie mažą atlyginimą, viršvalandžius ir tai, kad nėra normaliame darbe teikiamų garantijų, kaip antai sveikatos draudimas, ko gero, bjauriausia padavėjos darbe tai, jog per pamainą tenka tvarkytis su gausybe šliužų.

Tarsi prijuostėlė ir bloknotas, šliužai yra šito darbo atributas. Vyrai, kurie nori pasikalbėti, vyrai, kurie prašo telefono numerio, vyrai, kurie tiesiog nenori palikti jos ramybėje. Šliužai, daugybė šliužų.

Šliužų iš statybų, šliužų iš kontorų, šliužų verslininkų kostiumais, šliužų su apsmukusiais džinsais, iš kurių net matyti subinės griovelis, visokiausių šliužų — tokių, kuriems atrodo, kad jie smagūs, tokių, kuriems atrodo, kad jie tikra Dievo dovana, tokių, kurie mano, jog vien todėl, kad ji jiems atneša dienos sriubą, jie turi šansą ją pakabinti.

Ji kaip tik aptarnavo tokių šliužų staliuką, kai aš susiradau vietą kavinukės gilumoje. Vienas šliužas — veikiau šliužas vertelga negu šliužas statybininkas — spoksojo į ją, o draugužiai šliužai — visi kostiumais šviesiais ruoželiais, želė sulaižytais plaukais ir įsitvėrę mobiliuosius, — susižavėję vypsojo dėl jo šliužiško akiplėšiškumo.

— Kuo jūs vardu?

Ji palingavo galvą.

— Ir kam gi prireikė mano vardo?

— Turbūt koks nors tipiškas pietietiškas, ar ne? Pegė Sju? Bekė Lu?

— Nepataikėt.

— Bilė Džo? Merė Bet?

— Klausykit, užsisakysite ar ne?

— Kada baigiate darbą?

— Ar esate susitikinėjęs su padavėja?

— Ne?

— Padavėjos vėlai baigia darbą.

— Ar patinka dirbti padavėja? Ar patinka būti aptarnaujančiuoju personalu viešojo maitinimo įstaigoje?

Visi kiti šliužai, kuriems atrodė, kad pliurpti apie nieką mobiliuoju telefonu sausakimšo restorano vidury — labai kieta, — garsiai nusižvengė.

— Nesijuokit iš manęs.

— Aš nesijuokiu iš jūsų.

— Ilgos darbo valandos, niekingas atlyginimas. Štai ką reiškia dirbti padavėja. Ir daugybė visokių šiknių. Bet pakaks apie jus. — Ji pamėtėjo ant stalo valgiaraštį. — Dabar pagalvokit apie šitai.

Šliužas vertelga nuraudo ir išsiviepė, siekdamas grybštelėti nueinančią merginą už sėdmenų. Jo šliužai draugužiai žvengė, bet jau nebe taip entuziastingai.

Ji priėjo prie manęs. O aš vis dar nežinojau, kuo ji vardu.

— Kur šiandien jūsų berniukas?

— Darželyje. — Ištiesiau ranką: — Haris Silveris.

Ji kurį laiką į mane žiūrėjo, paskui nusišypsojo. Dar nebuvau matęs tokios šypsenos. Nuo jos veido nušvito visa patalpa. Ji tiesiog spindėjo.