Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Labas, — pasakė mergaitė.

— Labas. Aš Haris — Pato tėtis. Džina namie?

— Ne. Išvažiavo į oro uostą.

— Į oro uostą?

— Aha, jai reikėjo, žinai, kaip ten? Spėti į lėktuvą.

Paleidau Patą ant žemės. Jis įsitaisė tarp „Žvaigždžių karų“ figūrėlių, išbarstytų po visas grindis, ir susižavėjimo pilnomis akelėmis ėmė žvilgčioti į spuoguotąjį jaunuolį.

— Kur ji išskrido?

Mergaičiukė — Salė — iš susikaupimo suraukė antakius.

— Į Kiniją. Turbūt.

— Į Kiniją? Tikrai? O gal į Japoniją? Tai labai svarbu.

Jos veidelis nušvito.

— Aha — turbūt į Japoniją.

— Tarp Kinijos ir Japonijos nemenkas skirtumas, — pasakiau.

Berniūkštis — Stivas — pirmą kartą pažvelgė į mane.

— Man tai ne, — leptelėjo.

Mergaitė nusijuokė. Nusijuokė ir Patas. Ką darysi, dar mažas. Pats nežino, ko juokiasi. Pamačiau, kad jo veidelis purvinas. Jei Pato neparagini, jis dėl asmeninės higienos nepersistengia.

Stivas patenkintas išsiviepė, vėl įbedė akis į ekraną ir toliau sau valdymo pulteliu baksnojo į apatinius dantis. Mielai būčiau tą pultelį sugrūdęs jam į žabtus.

— Gal žinai, kiek laiko jos nebus?

Salė suniurnėjo, kad nežino, ir atsainiai ėmė maigyti raumeningą Stivo koją.

— Gleno nėra? — paklausiau.

— Ne, tėtis dirba, — atsakė Salė.

Va, kas čia. Šita mergiotė — vienas iš Gleno pamestų vaikų, kai tas kartą ar porą buvo vedęs po Džinos motinos.

— Atvažiavai į svečius? — pasidomėjau.

— Pagyvensiu čia, — atsakė ji. — Su mama riejamės. Staugia dėl mano draugų, dėl mano skudurų, dėl laiko, kai grįžtu namo, dėl laiko, kai negrįžtu namo.

— Nepagrįstai?

— Ateini čia kaip į kokį viešbutį, — užspiegė Salė. — Tu per jauna rūkyti šitą šlamštą. Bla bla bla bla. — Ji atsiduso su labai jauno žmogaus pasibodėjimu. — Kaip visada. Tarsi ji pati nebūtų viso to dariusi savo tamsiais amžiais, sena kalė apsimetėlė.

— Kalė, — drėbė Stivas.

— Kalė, — nusišypsojo Patas, abiejuose kumšteliuose sugniaužęs po „Žvaigždžių karų“ figūrėlę. Stivas ir Salė ėmė juoktis.

Štai kaip viskas vyksta, pamaniau. Išsiskiri, ir tavo vaikas tarsi koks sudužusio laivo keleivis plūduriuoja dieninės televizijos ir atsakomybės, kurios vengiama, jūroje. Sveiki atvykę į šlykštų šiuolaikinį pasaulį, kur tas iš tėvų, su kuriuo tu gyveni, tėra tolima, paniekos verta persona, o tas iš tėvų, su kuriuo negyveni, jaučiasi toks kaltas, jog suteikia tau prieglobstį, kai namie pasidaro nebepakenčiama.

Mano berniukui šitaip nenutiks.

Tik jau ne Patui.

— Susirink žaislus ir pasiimk paltuką, — paliepiau.

Jo murzinas veidukas nušvito.

— Eisime į parką?

— Zuiki, — pasakiau, — važiuosime namo. Dešimtas skyrius

Baris Tvistas apsireiškė su idėja apie penkiolikos minučių uždelsimo sistemą: tai reiškė, kad vėl grįžtame į tiesioginį eterį, tačiau prieš transliaciją bus trumputis laiko intervalas, apdrausiantis mus nuo galimų šeimininko arba svečių išpuolių.

Laidos kolektyvas buvo patenkintas, nes tai reiškė, jog dar bus galima iškirpti bet ką, kas duotų dingstį reklamos užsakovams nerti į krūmus, o Martis buvo patenkintas tuo, kad jo nebekaustys suflerio baimė.

Taigi Martis pasikvietė mane priešpiečių į savo mėgstamą restoraną, madingą spartietišką pusrūsį, kur įsiganę televizijoje žmonės autentiškus italų valstiečių patiekalus valgydavo reprezentacinių išlaidų sąskaita.

Kaip ir dauguma kitų vietų, į kurias eidavome, taip ir čia plikos grindys bei baltos sienos labiau priminė sporto salę, o ne restoraną — gal tam, kad lankytojai jaustųsi čia darą sau ką nors gera. Kai atėjome šiek tiek po antros — vėlavau, nes turėjau nuvežti Patą savo tėvams, mat Džinai išvažiavus nebebuvo kas jį paima iš darželio, — restoranas buvo pilnas žmonių, o prie administratoriaus stalo nė gyvos dvasios.

Mus pasitiko padavėja. Iš karto buvo matyti, kad ši diena jai ne iš gerųjų. Buvo visa iškaitusi, susinervinusi, ant baltos uniformos raudonavo vyno dėmė. Ji vis taisėsi plaukus, juodus, žvilgančius, nukirptus „puodeliu“ tuo senoviniu būdu, kuris mums asocijuojasi su F. Skoto Ficdžeraldo romano moterimis arba Honkongo merginomis šeštajame dešimtmetyje. „Bobas“. Štai kaip vadinasi tokia šukuosena. Padavėja šiek tiek atkišo apatinę lūpą ir pūstelėjo — kirpčiukai kilstelėjo.

— Kuo galiu padėti? — pasiteiravo.

— Turime užsisakę staliuką, — pasakė Martis.

— Aišku, — ištarė ji ir išsitraukė užsakymų knygelę. — Pavardė?

— Martis Menas, — prisistatė Martis nežymiai savotiškai pabrėždamas žodžius, iš ko galėjai suprasti, jog dabar jis tikisi, kad mergina jį pažins ir ims alpti iš susijaudinimo. Tačiau Martis šitai merginai nieko nereiškė. Ji buvo amerikietė.

— Atleiskite, — pasakė ji žiūrinėdama knygelę, — sąraše jūsų pavardės nėra, pone.

O tada nusišypsojo. Gražiai nusišypsojo, plačiai, parodydama baltus dantis. Spindinti šypsena.

— Patikėkit, mums tikrai užsakytas staliukas, — pareiškė Martis.

— Ne, čia neužsakytas.

Ji garsiai užvertė knygelę ir buvo benueinanti.

Martis užtvėrė jai kelią. Jis merginą, atrodo, jau visiškai suerzino. Ji atkišo apatinę lūpą ir pūstelėjo kirpčiukus.

— Atsiprašau, — ištarė.

Ji buvo aukšta, liekna, grakščiomis kojomis ir plačiai įstatytomis rudomis akimis. Graži, bet ne lėlytė. Gal kokių pora metų vyresnė už mane. Dauguma šiame į sporto salę panašiame restorane dirbančių žmonių buvo jaunuoliai, kuriems dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs. Jiems čia tebuvo pakopa į ateities aukštumas. Šitoji mergina buvo visiškai kitokia.

Ji pasižiūrėjo į Martį ir pasitrynė nugaros apačią, lyg ta seniai skaudėtų.

— Ar žinote, koks aš garsus? — paklausė Martis.

— Ar žinote, kokia aš užsiėmusi? — atšovė ji.

— Gal mūsų ir nėra sąraše, — labai lėtai ištarė Martis, tarsi kalbėtų žmogui, kuriam ką tik išpjovė dalį smegenų, — bet vienas iš mano žmonių paskambino Polui — vadybininkui? Ar pažįstate Polą?

— Žinoma, — ramiai pasakė mergina. — Pažįstu Polą.

— Polas sakė, kad bus sutvarkyta. Visada būna sutvarkyta.

— Labai džiaugiuosi, kad judu su Polu sieja toks savitarpio supratimas. Bet jeigu aš neturiu laisvo staliuko, tai negaliu jums jo duoti, ar ne? Dar kartą atsiprašau.

Šį kartą ji nuėjo.

— Kvaiša, — purkštelėjo Martis.

Bet tada mus pastebėjo Polas ir per pilnutėlį restoraną atskubėjo pasitikti savo įžymiojo kliento.

— Pone Menai, — pasisveikino jis, — kaip malonu jus matyti. Ar iškilo kokių nors keblumų?

— Atrodo, nėra laisvo staliuko.

— Oi, jums, pone Menai, staliuką mes visada rasime. — Įdegusį Polo veidą nušvietė pietietiška šypsena. Ir jo šypsena buvo graži. Tačiau visiškai kitokia negu tos merginos. — Prašom čionai.

Įžengėme į salę ir kaip visada, pasirodžius Marčiui, sulaukėme žvilgsnių, tylaus murmėjimo ir paikų šypsenų. Polas spragtelėjo pirštais, ir iš virtuvės atnešė staliuką. Akimirksniu ant jo atsirado staltiesė, stalo įrankiai, luistas rupios valstietiškos duonos ir sidabrinis dubenėlis alyvų aliejaus. Prie staliuko išdygo padavėja. Ta pati.

— Dar kartą sveiki, — pasakė ji.

— Pasakykit jūs man, — pradėjo Martis, — kur dingo tos geros padavėjos amerikietės? Tos, kurios aptarnauja su šypsena?