Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Pabučiavau mamą, paspaudžiau ranką tėčiui. Jie nežinojo, kas nutiko. Maisto buvo prigaminta per daug. Jie laukė Džinos ir Pato. Jie laukė laimingos šeimos. O sulaukė manęs.

— Mama, tėti, turiu jums šį tą pasakyti.

Grojo senos dainos. Skambėjo Tonis Benetas iš „Carnegie Hali“ salės, nors laisvai galėjo būti ir Sinatra arba Dinas Martinas, arba Semis Deivis Jaunesnysis. Mano tėvų namuose visada skambėdavo senos dainos.

Jiedu įsitaisė savo mėgstamuose krėsluose ir klausiamai sužiuro į mane. Kaip du vaikai. Galėčiau prisiekti, manė, kad pranešiu, jog laukiamės dar vieno vaiko. Stovėjau ir jaučiausi taip, kaip dažnai jausdavausi savo tėvų akivaizdoje — veikiau kaip muilo operos veikėjas, o ne jų tikras sūnus.

— Atrodo, Džina mane paliko, — išpyškinau.

Pasakiau visiškai netinkamu tonu — pernelyg atsainiai, pernelyg manieringai, pernelyg žiauriai. Bet antraip būčiau parpuolęs visomis keturiomis ir ašaromis nulaistęs jų gauruotą kilimą. Nes po vakardienos pasivaikščiojimo po parką ir dar vienos bemiegės nakties lovoje, kuri man vienam buvo per didelė, pagaliau pamažu ėmiau tikėti, kad ji gali ir nebegrįžti. Bet jaučiausi pernelyg senas nešti tėvams blogas naujienas. O jie buvo per seni jas išklausyti.

Jiedu kurį laiką tylėjo.

— Ką? — ištarė tėtis. — Kur tave paliko?

— Kur mažiukas? — paklausė mama. Ji iškart viską suprato.

— Patas su Džina. Pas jos tėtį.

— Pas tą rokerį? Vargšiukas.

— Ką reiškia „paliko“? — valdingai paklausė tėvas.

— Ji išėjo, tėti.

— Nesuprantu.

Jis tikrai nesuprato. Jis mylėjo ją, mylėjo mus, o dabar štai viskas baigėsi.

— Ji išsinešdino. Paspruko. Dingo. Išgaravo.

— Kaip čia kalbi, — sudraudė mama. Pirštus, tarsi melsdamasi, prispaudė prie lūpų. — Oi, Hari. Užjaučiu.

Ji atsistojo ir žengė manęs link, ir mane kone nukrėtė šiurpas. Būtų geriau, jei jie nebūtų man geri. Viską ištverčiau, jei tik jie manęs neglėbesčiuotų ir nesakytų, kad viską supranta. Bet jeigu jie bus geri, neištversiu. Tai, ką spaudžiau savyje, sprogs. Laimei, tėvas atėjo į pagalbą. Gerasis tėtis.

— Išėjo? — perklausė ji piktai. — Ką — skyrybos? Ar tai tu nori pasakyti?

Apie tai dar nebuvau pagalvojęs. Skyrybos? Nuo ko tai pradedama?

— Turbūt. Taip. Juk taip žmonės daro, ar ne? Kai skiriasi.

Jis atsistojo. Veidas darėsi vis blyškesnis. Akys sudrėko.

Jis nusiėmė akinius ir nusišluostė akis. Skaudu buvo į jį žiūrėti.

— Tu sugriovei mano gyvenimą.

— Ką?

Negalėjau patikėti savo ausimis. Mano santuoka byra į šipulius, o auka — jis? Kaipgi šitaip? Man labai gaila, kad jo gražioji marti išnyko iš jo gyvenimo. Apgailestauju, kad jo anūkui teko matyti, kaip skiriasi jo tėvai. O labiausiai man gaila, kad jo sūnus pasirodė esąs vienas iš tų mulkių, kurie zulina skyrybų teismų suolus. Bet tikrai neleisiu savo tėvui pasiglemžti pagrindinio mūsų mažytės tragedijos vaidmens.

— Ir kaipgi aš sugrioviau tavo gyvenimą, tėti? Jei kas ir yra viso šito auka, tai tik Patas. O ne tu.

— Tu sugriovei mano gyvenimą, — pakartojo tėtis.

Mano skruostai užsiliepsnojo iš gėdos ir apmaudo. Ko gi jam taip krimstis? Ne jį paliko žmona.

— Tu savąjį jau atgyvenai, — drėbiau piktai.

Su besikaupiančia neapykanta įsmeigėme vienas į kitą akis. Paskui jis išėjo. Girdėjau, kaip šliurinėja antrame aukšte. Jau gailėjausi taip pasakęs. Bet kito pasirinkimo neturėjau.

— Jis ne tai turėjo galvoje, — pasakė mama. — Jis prislėgtas.

— Ir aš, — atrėmiau. — Iki šiol man nebuvo nutikę nieko bloga, mama. Man sekėsi. Iki šiol man nebuvo nutikę nieko bloga.

— Neklausyk tėvo. Jam tik norisi, kad Patas turėtų tai, ką turėjai tu. Abu tėvus. Ką nors pastovaus ir tvirto, nuo ko galėtų pradėti kurti savo gyvenimą. Tik tiek.

— Bet jis to neturės, mama. Jei Džina iš tiesų išėjo. Deja, viskas ne taip paprasta.

Po kurio laiko tėtis vis dėlto nulipo žemyn, ir per pietus pabandžiau jiems šį tą paaiškinti. Namie atsiradę rūpesčių, iškilę nesutarimų, bet mudu vienas kitam teberūpime. Turėjau tokią viltį.

Nutylėjau apie tai, kad dulkinausi su bendradarbe, kad Džina jaučiasi paleidusi vėjais savo gyvenimą. Pamaniau, kad gali užspringti savo avienos muštiniais.

Išleisdama mama stipriai mane apkabino ir pasakė, kad viskas bus gerai. Ir tėtis buvo kaip mokėdamas geras — apkabino ranka per pečius ir liepė skambinti, jei jie galėtų kuo nors padėti.

Negalėjau pažvelgti jam į akis. Taip jau būna, kai laikai savo tėvą didvyriu. Jam nė nereikia nieko sąlyti, o tu pasijunti vėl esąs aštuonmetis berniukas, pralaimėjęs savo pirmąją kovą.

— Mūsų šio vakaro svečio pristatyti nereikia, — trečią kartą iš eilės pasakė Martis. — Velnias... velnias... velnias... Kas yra tam prakeiktam sufleriui?

Nieko tam sufleriui nebuvo, ir Martis pats tai žinojo.

Viršuje galerijoje režisierius murmėjo raminamus žodžius į jo ausinę, kad jie vėl viską pakartosią, kai tik jis bus pasirengęs. Bet Martis nusiplėšė mikrofoną ir nulipo nuo pakylos.

Tiesioginiame eteryje Martis suflerio nebijodavo. Jei suklysdavo, jei suklupdavo ties kuriuo nors iš prieš akis bėgančių žodžių, tik nusišiepdavo ir varydavo toliau. Nes žinojo, kad kitaip negalima.

Darant įrašą viskas kitaip. Žinai, kad bet kada gali sustoti ir pradėti iš naujo. Taip, žinoma, lengviau. Bet, antra vertus, šitai gali tave sukaustyti. Sutriks kvėpavimas. Pradėsi prakaituoti. O jeigu kamera užfiksuos prakaitą, tau galas.

Nutvėriau Martį žaliajame kambaryje, kur jis kimšosi alaus butelį. Šitai mane išgąsdino kur kas labiau negu įniršio priepuolis studijoje. Martis buvo rėksnys, bet ne girtuoklis. Keli alaus buteliai, ir jo nervai bus tokie ramūs, kad jis negalės nė pajudėti.

— Kai laida įrašoma iš anksto, viskas vyksta kitu ritmu, — ėmiau aiškinti. — Kai esi tiesioginiame eteryje, energijos koncentracija tokia didelė, kad tu tiesiog švilpte prašvilpi nuo pradžios iki pabaigos. Kai daromas įrašas, adrenaliną reikia labiau kontroliuoti. Bet tau pavyks.

— Ką tu apie tai išmanai? — tėškė jis man. — Kiek šou vedei?

— Žinau, kad nuo to, jog plyšauji dėl suflerio mergiotės, tikrai jokios naudos.

— Ji per greitai judina tą daiktą!

— Taip, kad spėtų su tavimi, — nepasidaviau. — Jei sulėtinsi tu, sulėtins ir ji. Marti, čia ta pati mergina, kuri jau metus pas mus dirba.

— Tu net nesistengei iškovoti, kad paliktų tiesioginį eterį, — purkštelėjo Martis.

— Kai užvažiavai tam Tarzanui, kitos išeities nebebuvo. Studija negali rizikuoti, kad tai pasikartotų. Todėl laida įrašoma.

— Tiesioginis įrašytas eteris. Tuo viskas pasakyta. Hari, kieno tu pusėje?

Jau norėjau jam atsakyti, bet į žaliąjį kambarį įkišo galvą Siobanė.

— Man pavyko pakeisti suflerio merginą, — pranešė ji. — Gal vėl pabandom?

— Mes žiūrime teliką, — pranešė Patas, kai atėjau pas Gleną.

Pakėliau jį ir pabučiavau. Jis tarsi beždžioniukas apsivijo mane rankytėmis ir kojytėmis, ir šitaip aš jį nusinešiau į kambarį.

— Su mamyte žiūri televizorių?

— Ne.

— Su seneliu Glenu?

— Ne. Su Sale ir Stivu.

Nedidukėje svetainėje prilipę vienas prie kito ant sofos sėdėjo du paaugliai: mergiotė ir berniūkštis. Vilkėjo tokiais drabužiais, kurie be snieglentės atrodo keistokai.

Kai įžengiau į kambarį, mergaitė — smulkutė, išglebusi, išblyškusi, — pasižiūrėjo į mane. Berniūkštis — kresnas, spuoguotas ir dar labiau išblyškęs, — valdymo pulteliu baksnojo sau į apatinius dantis ir neatitraukė akių nuo pikto pusplikio vyro ekrane — dainininko, labiau jau panašaus į policijos tardytoją. Glenas žinotų, kas jis. Glenas turėtų visus jo įrašus. Pasiklausęs jo, susimąstau, ar čia muzika prastėja, ar aš senstu. O gal ir viena, ir kita.