Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Reikėjo mane pažadinti prieš išeinant, — pasakė ji.

— Norėjau, — pasakiau, — bet atrodei tokia...

— Taiki?

— Nusibaigusi.

Ji nusijuokė.

— Na, naktis buvo klaiki. Vienintelis geras dalykas — tu.

— Klausyk, Siobane...

— Viskas gerai, Hari. Aš žinau. Daugiau mudu nesusitiksime, ar ne? Turiu omeny, taip kaip šiąnakt. Tau nereikia apsimetinėti. Nereikia sakyti netiesos. Aš žinau, kad tu vedęs.

— Siobane, tu puiki mergina. Tikrai.

Man iš tiesų taip atrodė.

— Bet tu myli savo žmoną. Žinau, žinau. Nesijaudink. Geriau tai išgirsti dabar, o ne po šešių mėnesių. Man geriau viską užbaigti dabar, kol dar rimtai tavimi nesusižavėjau. Tu bent jau ne toks kaip kiti. Nesakei man, kad žmona tavęs nesupranta. Nesakei, kad judu, ko gero, skirsitės. Mėnuo po mėnesio nesėlinai iš namų, kad man paskambintum. Tu nesi šlykštus veidmainys.

Nesu veidmainys? Šiąnakt buvau su tavimi, o kitą naktį praleisiu su žmona. Juk kaip tik veidmainys ir esu, ar ne?

— Tu to nemoki, Hari. Tuo man ir patinki. Patikėk, tokių kaip tu nedaug. Aš žinau. Paskutinį sykį — Dieve mano! — tikrai maniau, kad jis paliks savo žmoną, kad mes tikrai susituoksim. Štai kokia kvailė buvau.

— Tu nesi kvaila, — pasakiau ir apkabinau ją.

Mudu tvirtai, pagauti tikro jausmo, apsikabinome. Dabar mudu skiriamės, mudviem puikiai sekasi.

Tada ji pradėjo berti, kaip sunku surasti tikrą vyrą, o aš sau mąsčiau: vaje, kaip palengvėjo. Neteks vaidinti ištraukos iš „Fatališkos aistros“.

Mačiau, kad išsisuksiu lengvai. Siobanė mane paleis, neužpylusi rūgšties ant mano mašinytės ir nenudobusi mūsų naminio triušiuko. Ir ne todėl, kad triušio mes neturime. Bet kai palengvėjimas atslūgo, savo nuostabai, pajutau, jog man šiek tiek skaudu. Negi taip lengva su manimi atsisveikinti?

— Man visados taip nutinka, — nusijuokė Siobanė, nors akys buvo drėgnos ir blizgėjo. — Visados pasirenku tuos, kuriuos jau pasirinko kitos. Tavo žmona — laiminga moteris. Man rodos, taip ir pasakiau žinutėje, kurią tau palikau.

— Kokioje žinutėje?

— Į mobilųjį.

— Į mano mobilųjį?

— Į tavo mobilųjį telefoną nusiunčiau balso žinutę, — pasakė Siobanė atgalia ranka šluostydamasi ašaras. — Negi negavai? Septintas skyrius

Kai grįžau namo, Džina krovėsi daiktus. Užsitempusi į mūsų miegamąjį lagaminą ir kelioninį krepšį, išblyškusi, sausomis akimis kaip sugebėdama greičiau rinkosi būtiniausius daiktus. Tarsi nė minutėlės nebegalėtų čia būti.

— Džina?

Ji atsigręžė ir pasižiūrėjo į mane — tarsi matytų pirmą kartą. Atrodė beveik apsvaigusi iš paniekos, liūdesio, pykčio. Ypač pykčio. Vos nepridėjau kelnių iš baimės. Dar niekada nebuvo taip į mane žiūrėjusi.

Ji nusisuko ir kažką paėmė nuo savo lovos stalelio. Peleninę. Ne, ne peleninę. Mūsų namuose nėra peleninių. Sviedė į mane mano mobilųjį telefoną.

Ji visados buvo nekokia šaulė — buvome kartą ar porą kartų susivaidiję ir priėję iki daiktų mėtymo, — tačiau čia nebuvo kur pasitraukti, ir telefonas skaudžiai atsitrenkė man į krūtinę. Pakėliau telefoną nuo žemės. Tiesiai virš širdies esantis kaulas pradėjo tvinkčioti.

— Niekada tau neatleisiu, — iškošė ji. — Niekada. — Ji mostelėjo galva į mano telefoną. — Kodėl neišklausai savo žinučių?

Nuspaudžiau mygtuką su mažyčiu voku. Sutrakšėjo Siobanės balsas, nenatūralus ir mieguistas, ir visiškai nederantis mūsų miegamajame.

„Blogas ženklas, jei vyras išeina tau nepabudus... Bet nesigraužk dėl šios nakties... nes aš nesigailiu... Tavo žmona — laiminga moteris... Tikiuosi, kad dirbsime drauge... Iki, Hari.“

— Hari, ar tu miegojai su šita mergina? — paklausė Džina, o paskui papurtė galvą. — Kas man yra? Kam aš čia dar klausinėju? Nes noriu, kad tu man pasakytum, jog tai netiesa. Bet tai, be jokių abejonių, tiesa.

Pabandžiau ją apkabinti. Ne suspausti glėbyje. Tiesiog suimti. Pabandyti nuraminti. Neleisti jai išeiti. Neleisti jai manęs palikti. Ji kone urgzdama išsivadavo.

— Kokia nors mergiūkštė iš biuro, ar ne? — iškošė Džina blokšdama drabužius į lagaminą. Ji net nežiūrėjo, ką krauna. Ir nemanė, kad ji laiminga moteris. — Kokia nors mergšė, kuri mano, kad gali jai padaryti keletą paslaugėlių?

— Ji labai šauni mergina. Ji tau patiktų.

Na, ir reikėjo man taip kvailai leptelėti. Supratau tai, vos tik žodžiai nusprūdo nuo liežuvio, tačiau jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Džina priėjo ir skėlė man antausį. Mačiau, kaip ji iš skausmo susiraukė, kaip akys paplūdo ašaromis. Ji nemokėjo mušti. Džina ne tokia.

— Manai, kad tai buvo romantika, aistra ar dar kokia nors nesąmonė, — tėškė Džina. — Anaiptol. Tai purvina, žema ir niekinga. Šlykščiai niekinga. Ar tu ją myli?

— Ką?

— Ar tu įsimylėjai tą merginą?

— Nieko panašaus.

— Jeigu ji nori mano gyvenimo, tegu turisi. Viską. Ir tave. Ypač tave, Hari. Nes viskas — melas.

— Džina, būk gera. Tai buvo klaida. Baisi klaida, gerai? — sunkiai rinkau žodžius. — Tai nieko nereiškia.

Ji ėmė juoktis ir verkti vienu metu.

— Negi nesupranti, kad tik blogini viską? — ištarė. — Negi apskritai nieko nesupranti?

Ir tada ji pratrūko raudoti susigūžusi, drebėdama, nė nebandydama šluostytis ašarų, besiveržiančių iš krūtinės gelmių. Man norėjosi ją apkabinti. Bet neišdrįsau prie jos prisiliesti.

— Tu lygiai kaip mano tėvas, — pratarė ji, ir aš supratau, kad tai blogiausia, ką ji galėjo pasakyti. — Lygiai kaip jis.

— Džina, būk gera, — meldžiau. — Prašau.

Ji papurtė galvą, tarsi nebeįstengdama manęs suprasti, tarsi nebeturėčiau jokios prasmės.

— Ko, Hari? Prašai? Ko? Kartoji kaip kokia kvaila papūga. Ko prašai?

— Prašau, — pakartojau kaip papūga. — Prašau, nenustok manęs mylėti.

— Betgi tu turėjai žinoti. — Ji užtrenkė lagaminą, daugelis jos drabužių taip ir liko nesukrauti ir išdrikę po visą lovą. Kitas krepšys buvo jau beveik pilnas. Ji jau buvo kone pasirengusi išeiti. Ji buvo beišeinanti. — Turėjai žinoti, kad tai yra tas vienintelis dalykas, už kurį tau neatleisiu. Turėjai žinoti, kad negaliu mylėti vyro, kuris nemyli manęs — vien tik manęs. Ir jeigu tu to nežinojai, Hari, tai manęs visiškai nepažįsti.

Kadaise kažkur skaičiau, kad bet kokiuose santykiuose tam, kuriam niekas neberūpi, atitenka visa valdžia.

Dabar buvo Džinos valdžia. Nes jai niekas neberūpėjo.

Sekiau jai iš paskos, kai ji tempėsi lagaminą ir krepšį į prieškambarį, o paskui į Pato kambarį. Patas atsargiai krovė „Žvaigždžių karų“ figūrėles į nedidukę kuprinytę. Jis nusišypsojo mudviem.

— Žiūrėkit, ką darau, — pasakė.

— Ar tu susiruošęs, Patai? — paklausė Džina.

— Beveik, — atsakė šis.

— Tada eime. — Ji rankove nusišluostė ašaras.

— Gerai, — pasakė Patas. — Žinai ką? — Jis dabar žiūrėjo į mane, o jo gražus veidukas švytėjo nuo šypsenos. — Mes išvažiuojam atostogauti.

Leidau jiems nueiti iki durų, o tada pajutau, kad neištversiu, jei jų neteksiu. Paprasčiausiai neištversiu. Sučiupau už Džinos krepšio rankenos.

— Kur tu eini? Pasakyk man, kur eini.

Ji truktelėjo krepšį, bet aš nepaleidau. Tada ji paprasčiausiai paliko krepšį man, o pati atsidarė duris ir išėjo lauk.

Aš, vis dar įsitvėręs krepšį, išsekiau paskui. Džina įsodino Patą į kėdutę ir prisegė. Patas pajuto, kad kažkas čia ne taip. Jis jau nebesišypsojo. Staiga supratau, kad jis — paskutinis mano koziris.