Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

— Einu maudytis, — pranešdavo. — Man reikia gyliuvukų.

Dabar gyliuvukai rinko dulkes kokiame nors užmirštame jo kambario kampe, o jis žaidė nepabaigiamus tarpgalaktinių gėrio ir blogio kovų žaidimus.

Jie labai priminė mano vaikystės žaidimus. Ir kartais Pato fantazijos apie drąsius riterius, blogio karius ir nelaisvėn patekusias princeses buvo tarsi seniai praėjusių laikų aidas, tarsi bandymas sugrąžinti kažką brangaus, kas prarasta amžiams.

Siobanė miegojo, kaip miega viengungiai.

Ji išsitiesė pačiame lovos viduryje, šlakuotas galūnes išskėtojusi į visas šalis, paskui nusirito į savo pusę ir drauge nusitempė visą antklodę. Gulėjau šitoje svetimoje lovoje plačiai atmerktomis akimis, prisidengęs nosinės didumo paklodės kampu, kol pradėjo švisti.

Dar buvo per anksti jaustis bjauriai. Kažin kur toli nugrūsta glūdėjo mintis apie Džiną ir visus jai duotus pažadus — pažadus tų laikų, kai stengiausi pelnyti jos meilę, pažadus, kuriuos davėme mudviejų vestuvių dieną, ir visus vėlesnių dienų pažadus, visas tas kalbas apie amžiną meilę ir apie tai, kad niekada netrokšiu nieko kito, kas tuo metu buvo tiesa. Ir, pasirodo, tebėra tiesa. Juokinga, bet dabar kaip niekada.

Vėliau iš tiesų visos tos mintys sukils manyje ir aš važiuodamas namo žiūrėsiu į veidrodį, stebėdamasis, kada tapau tokiu vyru, kokių paprastai pats nekęsdavau. Tačiau kol kas visam tam dar buvo ne laikas. Gulėjau žvelgdamas į besitraukiančią naktį ir mąsčiau — na, atrodo, viskas gerai .

Priežastis, dėl kurios dauguma vyrų nuklysta į šalį — proga, ir nereikėtų nuvertinti atsitiktinio sekso teikiamo džiaugsmo. Tai buvo atsitiktinis proginis poravimasis. Ir šitai man labiausiai patiko.

O mažiausiai patiko tai, kad jau pradėjau jaustis išdaviku.

Ir tai anaiptol nebuvo šaunu. Su nauju žmogumi reikia milžiniškų pastangų. Reikia milžiniškų pastangų, kad pačiam būtų smagu. Seksas su nauju žmogumi labai panašus į vairavimo egzaminą. Vis dėlto, kai permąsčiau visa tai, kas galėjo nepavykti, — čia labai svarbu atrodė pasirinkti tinkamą laiką, — viskas, rodos, buvo gerai.

Ačiū Dievui, ačiū Dievui, ačiū Dievui.

Tačiau būnant su Siobane vienai mano pusei visą laiką atrodė, kad čia galbūt ta moteris, kurios, pats to nesuvokdamas, ieškojau visą savo gyvenimą, šitoji blyški airiška grožybė, kuri turės gražučių raudonplaukių vaikučių, o antroji lyg ir ilgėjosi žmonos.

Man trūko to lengvumo, kai, prabuvus su žmogumi ne vienerius metus, viskas yra pažįstama. Jei jau nuklysti į šalį, tai lyg ir gerai būtų tai padaryti su Džina.

Antra vertus, pavargsti nuo to, kad amžinai esi vyras, kuris moka įnašus už namą, kviečia santechniką ir neįstengia surinkti kokio nors baldo. Pavargsti nuo buvimo tokiu vyru, nes galų gale apskritai nebesijauti vyru, veikiau jau buitiniu prietaisu.

Taigi permiegi su nepažįstama moterimi, kuri nenori su tavimi dalintis antklode, ir viskas baigiasi tuo, jog jautiesi dar labiau nuo savęs pavargęs nei įprastai. O kurgi mano kelnės?

Kol apsirengiau, kambaryje kiek prašvito, ir ėmė matytis Siobanės gyvenimo ženklai. Butas geras — patogus tvarkingas butas, kokio visuomet norėjau, bet neturėjau. Rodos, iš studentiško skurdo įžengiau tiesiai į šeimyninę netvarką.

Nuotraukų nedaug: paauglė Siobanė su išsišiepusiais šunimis ir kažkokie mieli senukai. Gyvūnėlių ir tėvų atvaizdai.

Ant sienų kelios japonų graviūros — lietuje vargstantys valstiečiai; Džinai patiktų. Iš tvarkingų knygų lentynų ir CD rinkinio matyti polinkis į literatūrą, pagal kurią kuriami filmai, ir keistą roko grupių ir švelnaus džiazo mišinį — Oasis ir U2 greta Stano Gečo, Četo Baikerio ir švelnesnių Mailso gabalų.

Žiūrinėjau knygas bei įrašus, ir ji ėmė man dar labiau patikti. Bet gal šitaip pasijustum bežiūrinėdamas bet kieno kito knygas ir įrašus, nors ten būtų ir begalė šlamšto. Nes iš to, ką mėgsta, iš to, ką mėgo, sužinai apie žmogų tokių dalykų, kurių jis šiaip neatskleistų.

Man patiko, kad Siobanė, atrodo, jau išaugo iš roko grupių ir dabar ieško ko nors ramesnio ir sudėtingesnio (sunku patikėti, kad būtų pradėjusi nuo Četo Baikerio bei Deiviso Mailso, o paskui persimetusi prie U2 ir Oasis). Vadinasi, ji tikrai dar jauna ir smalsi, vis dar ieškanti, ko jai reikia iš pasaulio. Vis dar tyrinėjanti savo gyvenimą, o ne besistengianti jį susigrąžinti.

Tikras jaunos netekėjusios moters butas, galinčios save palepinti merginos butas. Ilk keli numesti žurnalai ir aplinkui išdraikyti drabužiai, o šiaip jokios netvarkos, jokios maišalynės, kuri atsiranda, kai namuose yra vaikas, jokio man įprasto namų chaoso. Žingsniuok iki pat durų ir neužminsi jokios Hano Solo figūrėlės.

Bet man lyg ir pasidarė ilgu visos tos mano namų netvarkos ir maišalynės. Ir jau norėjosi būti tokiu vyru, kuris sugeba tesėti pažadus.

Grįžęs namo, Džina radau verkiančią.

Prisėdau ant lovos krašto nedrįsdamas jos paliesti.

— Po vakarykščio šou buvo tikras beprotnamis, — pradėjau. — Teko pasilikti studijoje.

— Suprantu, — atsiliepė ji. — Aš ne dėl to.

— Tai dėl ko?

— Dėl tavo mamos, Hari.

— Kas nutiko?

— Ji Patui tokia gera, — sukūkčiojo Džina. — Ir jai tai išeina savaime. Niekada nebūsiu tokia kaip ji. Ji tokia kantri, tokia gera. Papasakojau jai, kad kartais, atrodo, tuoj išprotėsiu — visą dieną namie viena, tik su mažu berniuku. O kai jis būna darželyje, tik dar blogiau. — Ji pakėlė į mane ašarotas akis. — Man rodos, ji net nesuprato, apie ką aš kalbu.

Ačiū tau, Dieve. O aš jau pamaniau, kad ji viską žino.

— Tu pati geriausia motina pasaulyje, — pasakiau ir apkabinau ją. Tikrai taip ir maniau.

— Ne, — pasakė Džina. — Tu nori, kad tokia būčiau. Ir aš noriu, tikrai noriu. Bet vien noro nepakanka.

Ji dar paverkė, nors kūkčiojimas nebebuvo toks beviltiškai graudus. Tokių paverkimų pasitaikydavo, ir negalėdavai žinoti, nuo ko jie prasidės. Man vis atrodydavo, kad ji ašaroja dėl niekų. Negera motina? Ko čia dabar verkti? Džina puiki motina. O jeigu jau jai perdien pasidaro liūdna, gali skambtelėti man į darbą. Sekretorė visada pasakys, kad ji skambino. O mobiliajame yra atsakiklis. Kaip ji gali būti vieniša? Negalėjau to suprasti.

Glosčiau ją, kol ašaros visai nudžiūvo, o tada nulipau žemyn išvirti mudviem kavos. Atsakiklyje laukė milijonas žinučių. Pasaulis pasiuto dėl Marčio. Tačiau laikraščiai ir studija man rūpėjo ne per daugiausia.

Kažkur girdėjau, kad problemos darbe yra tarsi lėktuvo katastrofa, iš kurios gali išsigelbėti. Ne taip, kaip namie, kur nuo savo problemų, kad ir kaip toli bėgtum, vis vien nepabėgsi. Šeštas skyrius

Kiekvienas tėvas savo sūnui yra didvyris. Bent jau tol, kol šis mažas ir geresnių nepažįsta.

Patui atrodo, kad aš akimirksniu galiu padaryti bet ką. Jis mano, kad galiu priversti pasaulį paklusti savo valiai — kaip Hanas Solo arba Indiana Džonsas. Žinau, kad visai netrukus Patas suvoks, kad jo tėtušis šiek tiek skiriasi nuo Harisono Fordo. Ir kai jis supras, kad neturiu rimbo nei šviesos kardo, žvelgs į mane jau kitokiomis akimis.

Tačiau kol neišauga iš šito, visi sūnūs mano, kad jų tėvas — didvyris. Su manimi ir mano tėčiu buvo truputį kitaip. Nes mano tėtis iš tiesų didvyris. Jis turi medalį ir visa kita.

Išvydę jį besikuičiantį sode arba vairuojantį automobilį, pamanytumėte, kad tai tiesiog eilinis priemiesčio tėtis. Tačiau tinkuoto namuko, kuriame užaugau, svetainės stalčiuje guli medalis „Už pasiaukojamą tarnybą“, kurį tėtis gavo per karą. Vaikystėje norėjau būti didvyriu. O mano tėtis buvo didvyris.