Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

O tada staiga, keletą sekundžių pasklandžiusi virš Klifo plaukų, tiesiai jam ant nosies kauburėlio nusileido mūsų musė.

— Paleiskite į laisvę paukščius!

Martis atidžiai pasižiūrėjo į savo ranką, matyt, negalėdamas patikėti, kad jis tikrai prirakintas prie šito jauno nevaleikos, kurio grimas prožektorių šviesoje jau ėmė tirpti. Tada paėmė vandens ąsotį, stovėjusį ant staliuko, ir, tarytumei būtų norėjęs priploti studijos musę, vožė juo Klifui į veidą. Pasipylė kraujas ir vanduo. Marčio kairėje liko sudaužyto ąsočio ąsa.

— Susikišk savo paukščius, — drėbė jis. — Ir tą skylę ozono sluoksnyje.

Kamera parodė publikos valdytoją — išsižiojusį iš nuostabos, su ant kaklo nusmukusiomis ausinėmis.

Klifas susiėmė sugurintą nosį. Kažkas iš publikos pradėjo švilpti. Ir tada supratau, kad mes žlugome. Martis padarė vieną dalyką, kurio tokiuose šou daryti negalima. Jis prarado publiką.

Galerijoje vienu metu suskambo visi telefonai, tarsi skelbdami, kad puiki mano karjera nuėjo šuniui ant uodegos. Staiga pajutau, kad esu šlapias nuo prakaito.

Visuose monitoriuose trumpam pasirodė musė, suraitė pergalingą viražą ir tada pradingo.

— Kokia aš kvailė, — praslinkus gal valandai po viso to įvykio ištuštėjusioje galerijoje ištarė Siobanė. — Viskas per mane. Nereikėjo jo kviesti. Galėjau numanyti, kad jis mus kaip nors išnaudos. Savanaudis niekšelis. Kodėl taip padariau? Nes norėjau visiems padaryti įspūdį. Ir va kas iš to išėjo.

— Visai tu ne kvailė, — pasakiau jai. — Martis kvailai pasielgė. Sumanymas buvo geras. Nepaisant to, kas atsitiko, sumanymas buvo geras.

— Bet kas dabar bus? — paklausė ji. Dabar atrodė visiškai jaunutė. — Kas mums bus?

Papurčiau galvą ir gūžtelėjau pečiais:

— Greitai pamatysim. — Buvau jau pavargęs apie tai galvoti. — Eime iš čia.

Martį buvau išsiuntęs namo — slapčiom išvedžiau pro užpakalines duris, įsodinau į laukusį taksi ir liepiau su niekuo nesikalbėti. Spauda sudraskys jį į gabalus. Galima to laukti. Kur kas neramiau man buvo dėl to, kaip su juo pasielgs studija. Ir su mumis. Žinojau, kad „Marčio Meno šou“ jiems reikalingas. Bet ar tikrai taip labai?

— Jau vėlu, — pasakė Siobanė lifte. — Kur čia man pasigauti taksi?

— Kur gyveni? — pasidomėjau.

Galėjau numanyti, kad atsakys, jog gyvena Kamden Taune. Tiesiog ji turėjo gyventi kuriame nors iš tų senųjų darbininkiškų rajonų, kuriuos užėmė žmonės juodais drabužiais. Pasirodo, ji gyveno ne taip jau toli nuo mūsų namelio Haiburi Korneryje. Gyvenome skirtinguose tos pačios gatvės galuose. Tik Siobanė gyveno Kamden Roudo gale, kur buvo svajojama apie bohemą. O aš gyvenau tame gale, kur buvo vaikomasi miesčioniškumo.

— Galiu tave pamėtėti, — pasakiau.

— Ką — savo MGF?

— Taip.

— Jėga!

Abudu pirmą kartą po visos tos įtampos nusijuokėme — nors negalėčiau pasakyti, iš ko juokėmės, — ir liftu nusileidome į požeminę stovėjimo aikštelę, kur mano raudona mašinytė stovėjo visiškai viena. Buvo vėlu. Beveik antra valanda. Žiūrėjau, kaip ji įsirango ant keleivio sėdynės, mačiau jos dailias kojas.

— Daugiau apie tai nebekalbėsiu, — pradėjo ji, — tik noriu pasakyti, kad tu šįvakar buvai labai malonus. Ačiū, kad nepyksti ant manęs. Esu tau dėkinga.

Ji atsiprašinėjo dėl to, dėl ko jai visiškai nereikėjo atsiprašinėti. Pažvelgiau į jos blyškų airišką veidelį ir tik dabar suvokiau, kaip ji man patinka.

— Liaukis, — skubiai nusigręžiau į raktelį, kad nesimatytų, jog esu sutrikęs. — Juk mes vienoje barikadų pusėje, ar ne?

Buvo šilta vasaros naktis, miesto gatvės ištuštėjusios, kiek tai įmanoma mieste. Per dvidešimties minučių kelionę pravažiavome uždarytą blusų turgų, keletą madingų tautinių restoranų ir daugybę dėvėtų daiktų parduotuvių su groteskiškai padidintais reklamuojamais daiktais — milžiniškais kaubojaus batais, didžiulėmis rotango kėdėmis ir pabaisiškomis vinilo plokštėmis, dunksančiomis virš gatvės tarsi kokių bjaurių narkotikų sukeltos vizijos. Mudu su Džina čia ateidavome šeštadieniais apsipirkti. Rodos, tai buvo be galo seniai.

Siobanė nusakė, kur važiuoti, ir pagaliau sustojome prie didelio balto namo, kuris jau kadai kadaise buvo padalintas į butus.

— Na, tai labanakt, — pasakiau.

— Ačiū už viską, — padėkojo ji.

— Nėra už ką.

— Klausyk, aš vis vien dar negalėsiu užmigti. Po tokio vakaro. Gal norėtum užeiti ko nors išgerti?

— Paskui neužmigsiu, — pasakiau pats savęs nekęsdamas, kad kalbu kaip pensininkas, kuriam rūpi kuo greičiau sprukti į patogius namus, kur laukia kakava ir nelaikomą šlapimą sugeriančios paklodės.

— Tikrai? — ištarė ji, ir man kažkaip paglostė širdį, kad ji lyg ir trupučiuką nusivylė. Ir supratau, kad daugiau ji nekvies.

Eik namo, liepė vidinis balsas. Mandagiai šypsodamasis atsisakyk ir drožk namo.

Gal ir būčiau taip padaręs, jei tik nebūtų ji man taip smarkiai patikusi.

Gal ir būčiau taip padaręs, jei vakaras nebūtų buvęs toks šlykštus.

Gal ir būčiau taip padaręs, jei nebūtų buvęs ant nosies trisdešimtasis gimtadienis.

Gal ir būčiau taip padaręs, jei jos kojos bent pora colių būtų buvusios trumpesnės.

— Gerai, — pasakiau kur kas atsainiau, negu jaučiausi. — Gal būtų ir visai nieko.

Ji tik metė į mane žvilgsnį, o kitą akimirką mudu jau bučiavomės. Jos rankos atsidūrė man ant sprando ir mažais atkakliais kumštukais įkibo į plaukus. Keista, pamaniau. Džina niekada taip nedaro. Penktas skyrius

Vaikas gali pasikeisti akimirksniu. Nusigręži porai sekundžių, o atsigręžęs randi jau visai kitokį.

Prisimenu, kaip Patas pirmą kartą žmoniškai nusišypsojo. Buvo mažas plikas storuliukas, Vinstonas Čerčilis vaikystėje, klykiantis visa gerkle, nes kalėsi pirmasis dantukas. Džina skaudančias dantenas jam patrynė šokoladu, ir jis, akimirksniu nurimęs, nusišiepė didžiule plačia bedante šypsena — tarsi mudu būtume padarę didžiausią atradimą pasaulyje.

Prisimenu, kaip jis pradėjo vaikščioti. Įsikibęs geltono plastikinio vaikštuko rankenos, kaip visados svyrinėjo iš vieno šono į kitą tarsi pučiamas stipraus vėjo. Paskui visiškai netikėtai pasileido ir iš sauskelnių kyšančiomis storomis kojukėmis ėmė karštligiškai minti, kad neatsiliktų nuo mėlynų ratukų.

Jis išdundėjo iš kambario, o Džina kvatodamasi pasakė, kad jis atrodo taip, tarsi vėluotų į kontorą.

Bet niekaip negaliu prisiminti, kada pasikeitė jo žaidimai. Nežinau, kada visus tuos žaidimus su ugniagesių mašinytėmis ir filmukus apie laiškininką Patą išstūmė „Žvaigždžių karų“ manija. Tai vienas iš tų pokyčių, kurie įvyko man nematant.

Vieną akimirką jo galvelė buvo pilna kalbančių žvėrelių, o kitą — Mirties žvaigždžių, Imperijos smogikų ir šviesos kardų.

Jei jam leistum, tris „Žvaigždžių karų“ filmus žiūrėtų visą dieną ir visą naktį. Bet mudu jam neleisdavome — teisingiau, Džina jam neleisdavo, — todėl, kai televizorius būdavo išjungtas, jis ištisas valandas žaisdavo su savo „Žvaigždžių karų“ figūrėlėmis ir pilkais plastikiniais kosminiais laivais arba strikinėdavo ant sofos ir mojuodavo savo šviesos kardu murmėdamas sau Džordžo Lukaso siužeto ištraukas. Rodos, tik vakar jam nebuvo nieko įdomesnio už jo fermos gyvuliukus — Patas juos vadindavo „gyliuvukais“. Sėdėdavo putų pilnoje vonelėje, toks baltapūkis angeliukas su putų debesėliais ant galvos, ir mūkdamas bei mekendamas ant vonelės krašto rikiuodavo karves, avis ir arklius, kol vanduo atvėsdavo.