Тони Парсонс - Be tavęs...

— Tėčiui bus naudinga atšvęsti savo gimtadienį, — sako ji, ir akimirką aš vėl išvystu moterį, kuri būdama penkiasdešimt ketverių vis dar išskiria mušeikas Nelsono Mandelos vidurinėje.

Darbas mano tėvukui nesiseka.

Kai sekdavosi, durys į jo studiją rūsyje būdavo uždarytos, bet girdėjai ten plyšaujant muziką iš stereogrotuvo. Ir visada grodavo senosios mokyklos sielos muzika, persunktos tikros melancholijos nevaržomai liedavosi jaunos Amerikos — kokia ji buvo prieš trisdešimt metų — melodijos.

Kai darbas eidavosi gerai, tėtė grodavo visus savo jaunystės poravimosi šaukimus: „The Four Tops“, Dajaną Ros, „The Supremes“, „Temptations“, Smokį Robinsoną ir „Miracles“, Stivą Vonderį, — bet dabar knyga nesiklijuoja, ir jo pusrūsio kambaryje tylu.

Kartais pastebiu jį sėdint prie stalo, spoksant į kompiuterį, šalia — gerbėjų laiškų pluoštelis. Žmonės visada parašo jo leidėjams, pasakoja, kaip jiems patiko „Apelsinai Kalėdoms“, kaip jie juokėsi ir verkė, kaip prisiminė savo šeimą. Šie laiškai, kuriuos perduoda leidėjai, turėtų padėti tėčiui pasijusti gerai, tačiau jų dėkingumas tarytum slegia jį, jam tampa dar sunkiau imtis naujos knygos.

Tėtis dabar retai būna namuose. Rytais jis eina į sporto salę, pumpuoja krūtinės raumenis, prisitraukimais ryškina pilvo presą, standina sėdmenis, kol prakaitas užlieja akis. Vakare nesibaigiantys rūpesčiai ir pobūviai — kokteiliai, pietūs, iškilmingi atidarymai, apdovanojimai ir jo intelektualūs, apgalvoti pasirodymai meniškesnėse radijo ir televizijos laidose. O šios ilgos popietės jam — tikras vargas. Kurį laiką jis spokso į kompiuterio ekraną, Smokis, Stivas ir Dajana tyli jo kompaktinių plokštelių dėžutėse, paskui tėtis kviečia taksi ir sprunka į Vest Endą.

O štai kaip mano tėtis užpildo popietes. Jis apeina Kovent Gardeno, Čaring Kros Roudo ir Oksfordo gatvių knygų parduotuves, kur pasirašo daugybę „Apelsinų Kalėdoms“ kopijų. Pasirašytas knygas lengviau parduoti, taigi parduotuvėse visada džiaugiasi jį matydami, net jeigu jis išdygsta nepranešęs ir jie būna užsiėmę kitais darbais. Jaunesni darbuotojai atneša jam krūvelę knygų ir puodelį kavos, ir mano tėtis imasi darbo.

Sykį mačiau jį vienoje parduotuvių, kur prekiaujama ir muzikos įrašais, žurnalais, dizainerių kurtais kavos puodeliais, toje iš naujoviškų parduotuvių, kur knygos yra tik viena iš jų prekių. Jis manęs nepastebėjo, ir aš nenorėjau prie jo prieiti. Tai būtų buvęs tarsi įsiveržimas į kito žmogaus asmeninį liūdesį.

Jis atrodė toks vienišas.

Gali būti, kad tėtis dar ką nors veikia Vest Ende, kur pasprunka nuo darbo, šeimos ir namų. Tačiau toks jis įstrigo man atmintyje tą akimirką — visiškai vienas nestokojančio pirkėjų knygyno kampe, šalia vėsta kava su pienu, jis stumia ilgas, vienišas valandas vis rašydamas savo pavardę.

Penktadienio popietę keli studentai pakviečia mane į aludę.

Bandau išsisukti, sakau, kad daug negeriu ir nevaikštau į aludes, bet jie atrodo įskaudinti, nusivylę ir nelabai manimi tiki.

Anglas, kuris nevaikšto į aludes?

Kas tam vaikinui nutiko?

Tada prižadu trumpam užsukti, ir jie sutinka, kad trumpam, ir puiku, nes dauguma jų šįvakar dirba — bare, mėsainių skylėje ar prie sušio konvejerio restorane, kuris užmoka tau nuomą.

Jie paprastai eina į airišką aludę Totenhem Kort Roude, pavadinimu „Eamon de Valera“, ir nors dar nėra šešių, čia jau prisirinkę tirštai jaunimo iš viso pasaulio, ir net keli vietiniai kliukina tamsius „Guinnesso“, „Murphy’s“ butelius ir kokakolą.

— Airiška aludė, — sako man Dzengas. — Draugiška atmosfera.

Susirandame tuščią kampą „Eamon de Valera“ ir sustumiame du stalus. Mano studentai jau ima krapštyti pinigus, bet aš sakau, kad jų mokytojas pastatys jiems išgerti. Visiems užsakau stipraus alaus ir kolos.

Mes atvykstame penkiese — aš, Dzengas, Vitas, Genas ir Astruda, kubietė, susituokusi su vietiniu. Tačiau Jumi ir Imranas jau čia, kalbasi prie baro, paskui prieina prie mūsų. Pasirodo ir Vanesa su kita mergina iš Čerčilio mokyklos, ir kažkoks jaunas juodaodis garbanius, ir netrukus aš nebesuvokiu, kokie jauni žmonės prisideda prie mūsų būrelio ir kokie išeina, Astruda padėkoja už kolą ir išeina, sako turinti susitikti su vyru — ir man jau apsisuka galva.

Mūsų maža grupelė jaudinamai demokratiška. Ne tik todėl, kad jie susirinkę iš visų pasaulio kampelių, bet todėl, jog neįsivaizduoju, kad šie žmonės galėtų bičiuliautis ar bent išgerti kartu savo šalyse. Vitui greitai keturiasdešimt, o Jumi ką tik sukako dvidešimt. Vito piniginėje švilpauja vėjai, nes kiekvieną sutaupytą svarą siunčia namo šeimai, o Vanesa, matyt, turi asmeninių pajamų, visos jos rankinės „Tiffany“ arba „Cartier“. Štai Imranas, dailus jaunuolis „Emporio Armani“ ansambliu, ir Dzengas, jis mūvi skirtingas kojines, o akiniai sutverti lipnia juosta. Be Tarptautinės Čerčilio kalbų mokyklos, jų niekas daugiau nesieja. Tačiau šios kalbos studijos juos suartino, ir aš jaučiu tai, ko seniai nebuvau patyręs.

Jaučiu, kad man smagu.

Užsisakome dar gėrimų. Studentai šūkaloja laužyta anglų kalba, stengdamiesi perrėkti „Corrs“, kurie klausia, kaip galėtų suteikti mums laimės. Dzengas sėdi šalia, kai ima knapsėti, patraukiu šalin „Guinness“ bokalą, kurį jis laiko apsikabinęs.

— Visada miega, — purkšteli Jumi.

— Brrr, — Dzengas purto šalin miegą. Atsiprašydamas nusišypso ir atsiima alų. — Praėjusią naktį nemiegojau. Šeimininkų šeima ginčijosi. Dabar aš labai... labai... „fuck“.

Mūsų stalas pasibaisėjęs aikteli. Keli sukikena.

— Nesikeik! — subara Jumi.

Dzengas susidrovi.

— Atsiprašau, — sako jis, — vengdamas žiūrėti į akis mokytojui.

— Nieko baisaus, — nuraminu. — Šie žodžiai — tai dalis kalbos, kurią jūs mokotės. Daugybė didžių rašytojų vartojo vulgarų dialektą. Tai įdomu. Ką norėjai pasakyti? Kad tu pavargęs?

Dzengas atsidūsta.

— Praėjusią naktį mano šeimininkai dėl kažko ginčijosi. Buvo prisiliuobę.

— Jis nuomoja kambarį iš šeimos, kurie pemuomoja tą kambarį iš kitų žmonių, — aiškina Jumi. — Neteisėtai. Tokia prastuomenė. Neišsilavinę.

— Jie nėra jau tokie blogi. Tačiau dabar, dabar aš labai... „fucking“.

— Ne, — pataiso Vitas. — Tu esi „fucked off“.

— Tai reikštų įpykęs.

— Tai gal jis... gal jis... „fucked up“? — paslaugiai pasiūlo Vitas.

— Galėtų pasakyti ir taip. Bet tai šiek tiek kas kita nei nuovargis. Dzingas tiesiog galėtų sakyti: jaučiuosi „fucked“.

Dzingas kikena.

— Taip, tiesa. Tikrai jaučiuosi „fucked“.

— Anglų kalboje tiek daug negražių žodžių, — svarsto Vitas. — Vokiečių kalboje tiek daug žodžių, kurie reiškia „you“. „Du, dich, dir, Sie, Ihnen, ihr, euch.“ Angliškai ir tu, ir jūs — vienas žodis. Tačiau negražių žodžių tiek daug.

— Ne tiek daug negražių žodžių, kiek daug jų prasmių.

— Taigi, — pritaria Genas. — Pavyzdžiui, toks posakis „I do not give a fuck.“

Jumi aikteli. Vanesa krizena. Vitas mąsliai brūkšteli per smakrą.

— Tai reiškia „man nerūpi“, — išdidžiai paaiškina Genas.

— O dar jūs ką nors galite pavadinti „useless fuck“, — pateikiu pavyzdį aš.

— Tai reiškia, kad jis netikusiai mylisi? — klausia Jumi.

— Ne, ne, — aš siaubingai išraustu. — Tai tik reiškia, kad jis netikęs žmogus.

— Eskimai turi penkiasdešimt skirtingų žodžių sniegui apibūdinti, — įsiterpia Vitoldas, — o anglai penkiasdešimt žodžių dulkinimuisi.