Тони Парсонс - Be tavęs...

— Nes tai per daug. Tu nori per daug. Tu griauni kitų žmonių gyvenimus, nes nori per daug.

— Aš nekaltas, kad įsimylėjau. Nesitikėjau, jog viskas taip susiklostys, Alfi.

— Įsimylėjai, — sakau aš. — To jau per daug. Nevadink to meile.

— O kaip turėčiau vadinti? — staiga piktai atrėžia jis. — Man gaila, kad taip išėjo su tavo mama, Alfi, tikrai. Baisu, kad ji šitaip sužinojo. Tačiau širdžiai neįsakysi.

— Tėte, — sakau. — Paklausyk. Lena šauni mergina. Tačiau ji valgydama šoka. Ji vis dar šoka valgydama, ar ne? Ar tu tai pastebėjai? Ji šokinėja klausydamasi radijo, nors valgo pusryčius. Ji dar vaikas.

— Ji labai miela, kai taip daro.

— Liaukis. Ji galėtų būti tavo duktė.

— Amžius čia nieko dėtas.

— Ar įsimylėtum Leną, jeigu ji būtų tavo amžiaus? Jeigu ji būtų beveik šešiasdešimties? Aš netikiu. Ir ji visai tavęs nenorėtų, jei būtumei dvidešimt trejų studentas, gyvenantis iš paskolos ir dirbantis kokioje nors mėsainių skylėje.

— Dvidešimt penkerių. Beveik.

— Tu gali išsiaiškinti su mama. Atsiprašyk. Maldauk, kad ji tau atleistų. Mes visi klystame. Negali sugriauti santuokos vien dėl to, jog kažkokia pagalbininkė tau pamerkė akį.

— Negaliu to padaryti. Aš palikau tavo motiną. Ir padariau tai dėl meilės. Atsiprašau, Alfi. Tačiau aš turiu savo principus.

Norėčiau jam užvožti.

— Tu įžeidei meilę, — sakau galvodamas apie mamos sodą. — Spjovei jai į veidą, juokingas senpalaiki. Turėjai gyvenime žmogų, kuris laikėsi su tavim daugelį metų, kuris tave parėmė, kai tu nieko neturėjai, ir šitaip su ja elgiesi? Nekalbėk man apie principus, gerai? Nevaizduok romantiško herojaus. Nes tu toks nesi. Ir tu niekur neišėjai. Tu tiesiog sprukai.

Jis paliauja mynęs.

— Atsiprašau, Alfi. Tačiau man atrodo, aš pasielgiau teisingai.

— Ak, tu manai, kad pasielgei teisingai? Manai, kad būti pagautam su nusmauktomis ant kulkšnių glaudėmis absoliučiai visų pažįstamų akivaizdoje buvo labai šmaikštu, ar ne? Ką gi tėti, dėl to galima ginčytis.

— Išeidamas. Aš pasielgiau teisingai išeidamas, — jis pažvelgia į mane keistai. — Ar žinai, kad mama jau laukėsi, kai mes tuokėmės?

Supratau. Tam nereikia matematiko talento. Penki mėnesiai nuo tuoktuvių iki mano gimimo.

— Ji laukėsi. Todėl mes susituokėme. Aš ją mylėjau ir taip toliau. Bet susituokėme mes todėl, kad taip darydavome anksčiau. Kitaip negu dabar. Ir žinai, ką jie visi man pasakė? Mano šeima, draugai, uošviai? Jie man pasakė: tu jau pasismaginai. Ir aš nieko neatsakiau. Tačiau visada galvojau: ir viskas? Tiek tetruko mano linksmybės?

— O tu manai, kad vakarėlis tik prasideda, tiesa?

— Paklausyk, aš noriu gyventi su žmogum, su kuriuo noriu gulėti. Ar tai taip blogai? Tu juk vyras. Pasistenk suprasti. Kalbama, kad jeigu nori su jomis gyventi, tai nenori dulkintis, o jeigu nori dulkintis, tai nenori pasilikti. Bet aš žinau, kad tai netiesa. Nes aš viso to noriu iš Lenos.

— Tačiau tai nerealu. Tu prisiklausei per daug senų plokštelių. Tai ne Smokio Robinsono daina, tėti. Tai gyvenimas.

Tėvas žvelgia į mane su išraiška, panašia į gailestį.

— Nekalbėk man apie realų gyvenimą, Alfi, — pradeda jis labai tyliai, ir aš gerai žinau, ką jis ketina pasakyti, todėl pakylu ir einu. Stengiuosi išeiti kuo greičiau, nes nenoriu to girdėti, šaunu prie jo nuomojamo buto durų, kol jis nespėjo išsitraukti tų žodžių.

— Tu tebemyli mirusį žmogų, — pasako man tėvas.

Įsimylėjęs netapau geresniu žmogumi. Priešingai. Likau abejingas visiems kitiems. Meilė susiaurino mano horizontą iki dviejų mėlynų akių, iki paikos šypsenos, iki vienos jaunos moters.

Netrukus po to, kai mudu su Rože jau buvome kartu, aš skridau į Honkongą. Ką tik buvau praleidęs savaitę su tėvais, tai buvo pirma mano kelionė po išvykimo iš Londono, buvau ją suplanavęs daug seniau, negu sutikau Rožę. Atšaukti buvo per vėlu, tad išvykau aplankyti mamos, tėčio ir senelės, bet tai neteikė man malonumo, mano širdis buvo kitur. Aš troškau, kad viešnagė kuo greičiau baigtųsi, norėjau išvykti iš Londono, grįžti į Honkongą, grįžti pas ją, pas Rožę.

Tačiau lėktuve šis tas atsitiko. Rimtai. Toks vyras — pusamžis generalinis direktorius, sėdintis per praėjimą nuo manęs, staiga ėmė dusti. Jis gaudė orą, keistai kriokė, lyg springtų, ir atrodė, užsprings mirtinai. Iš pradžių pamaniau, gal padaugino lėktuve siūlomų gėrimų. Bet kai stiuardesė pritūpė prie jo, o pilotas paklausė, ar lėktuve yra daktaras, greitai paaiškėjo, kad žmogus serga, serga sunkiai.

Žmogų paguldė praėjime ant grindų, visai šalia, galėjau net paliesti jo persigandusį veidą, šalia priklaupė du jauni daktarai, išpešė jam marškinius ir kažką kalbėjo kaip kunigai prie mirštančiojo.

Mes negalėjome skristi į Honkongą. Aną vyrą būtinai reikėjo vežti į ligoninę, tad mums teko skristi į Kopenhagą, kur laukė medikai ir paėmė jį iš lėktuvo. Visi keleiviai puikiai suprato, kodėl išsukome iš kelio; jiems pakako supratimo net tada, kai sužinojo, kad mums teks laukti ilgas valandas Kopenhagos oro uoste, kol gausime kitą įgulą. Pilotas paaiškino, kad mūsiškė įgula nebegali skraidinti mūsų į Honkongą dabar, kai padarėme iškėlę, nes jie viršytų leidžiamas skrydžio valandas. Taigi mums teko laukti. Valandų valandas.

Visi tai suprato. Visi, išskyrus mane.

Aš nekenčiau to susirgusio žmogaus. Aš nenorėjau nusileisti Kopenhagoje, kur jis galėtų gauti medikų pagalbą. Norėjau, kad pilotas įkištų jį į lagaminų skyrių — ir tegu sau žinosi. Tai buvo blogiau negu abejingumas. Aš taip tūžau ant jo, jog vos tvardžiausi. Man nerūpėjo, mirs jis ar gyvens. Man buvo visiškai tas pat. Aš tik norėjau, kad jis nesipainiotų po kojomis, kad galėčiau grįžti į Honkongą, atgal pas savo merginą, atgal — kur manęs laukė geriausia, ką gyvenime esu turėjęs.

Štai ką padarė man meilė.

Ji visai sujaukė man širdį.

Septintas skyrius

Vandenyje Rožė būdavo tokia graži. Ji nardė jau daug metų, pradėjo daug anksčiau, negu atvyko į Honkongą. Nerdavo ramiai, tarsi besvorė — ta savybė ir skiria gerus narus nuo vidutiniokų.

Po vandeniu mes atrodydavome lyg skirtingos prigimties būtybės. Aš nuolat įsitempęs, vos išlaikau pusiausvyrą, nepaliaujamai krapštausi, tai išleisdamas oro iš kompensacinės liemenės, vos kilsteliu viršun, tai įleisdamas, kai imu grimzti.

Rožė ramiai sau kybodavo tarsi sklęsdama erdvėje: ji viską darė kvėpavimu — svorį reguliavo plaučiais, sakytum, įveikdavo traukos jėgą atsidūsėjimais.

Man mano įranga nuolat kliuvo, kaukė leido vandenį, ir aš ją vis valydavau nervingai dirsčiodamas į rodmenis, kiek dar likę oro. Orui buvau tikras besotis, visad gaudavau išnirti viršun pirma visų kitų — ir dar be paliovos taisydavausi oro balioną — jis niekaip nesilaikė man ant nugaros.

Tiesiog po vandeniu aš neatrodydavau smagus. Kaip visi geri narai, Rožė, regis, niekur kitur nė nebūtų norėjusi būti.

Nardyti ji išmoko gimtinėje. Profesionalų instruktorių išduodamą pažymėjimą — PADI — gavo lediniuose tamsiuose vandenyse pietinėje Anglijos pakrantėje ir užlietame Midlandų karjere. Ten buvo daug sunkiau, negu nardyti Azijoje — čia šilti, žydri vandenys, ilgiausi koralų rifai su tokia gausa jūros gyventojų, kad žuvys sykiais uždengdavo dangų — geriau būtų galėję būti nebent rojuje.

Aš išmokau nardyti dėl Rožės. Intensyvius kursus baigiau Puerto Galeroje Filipinuose per mūsų medaus mėnesį — įpratęs kvėpuoti po vandeniu viešbučio baseine su vietos instruktoriumi ir pora dvylikamečių taivaniečių, išklausęs teoriją mažytėje klasėje už kurorto nardymo reikmenų parduotuvės, pagaliau buvau pakviestas į atvirus vandenis tikram nardymui. Kai gavau PADI pažymėjimą, Rožė džiaugėsi ne menkiau už mane. Gal net labiau.