Тони Парсонс - Be tavęs...

— Ar tai reiškia, kad balius baigėsi? — paklausia močiutė.

Mano tėvai visuomet buvo Maikas ir Sendi. Niekuomet — Sendi ir Maikas. Visada Maikas ir Sendi. Tėtis visuomet užėmė viršesnę padėtį. Man šie jų vardai atrodė senamadiški, tarsi vardai iš Anglijos, kurios nebėra, Anglijos, kuri buvo mano tėvų, jų bičiulių ir kaimynų jaunystės laikais. Tai buvo kaimo aludžių, susibūrimų su vakariene ir šokiais, kelionėmis į pajūrį laisvadieniais Anglija. Kraštas mažų džiaugsmų, kuriais mėgaujamasi tyliai, — susibūrimai lošti kortomis Kalėdų vakarą (vyrai ir moterys), futbolas (vyrai ir berniukai) atvykus į svečius antrą Kalėdų dieną, iškyla į vietinę aludę pamėtyti strėlyčių ir išmaukti poros pintų. Tai buvo šaltas, nuošalus kraštas su tikra žiema, kiekvienos užsienio atostogos Graikijoje ar Ispanijoje atrodė kaip nepakartojamas gyvenimo šansas. „Bitlai“ atėjo ir išėjo, paliko karalystę, kurios suaugusieji rūkė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dėvėjo marškinius su persiškais agurkėliais, segėjo mini sijonus, nervingai lakstė į itališkus ir indiškus restoranus — mat vylėsi, kad dėl to atrodys jauni ir rafinuoti. Mano vaikystės Anglija — nekalta vieta, kuri laukė nesulaukė pilnametystės. Maiko ir Sendi šalis.

Maikas ir Sendi. Tai vardai draugiškai nusiteikusių, nepasipūtusių žmonių, patrumpinti, kad būtų patogu bendrauti, vardai garbingos sutuoktinių poros, mokančios pajuokauti. Jaučiančios saiką.

Maikas ir Sendi. Žinoma, tai nėra jų tikri vardai. Mano tėvas Michaelis, mama — Sandra. Bet septintame ar aštuntame dešimtmetyje, kai drabužiai ir televizoriai, ir žmonių viltys iš nespalvotų virto spalvotomis, kai griežtas santūrumas, neįveikiamas kaip spuogai ir varginęs šalį daugiau negu dvidešimt metų, pagaliau ėmė nykti, jaunų ir ne visai jaunų — naujų tėčių ir mamų vardai tapo linksmesni ir gaivesni.

Maikas ir Sendi. Vardai sutuoktinių, kurie gerai jautėsi šalyje, iš kurios niekas niekuomet neišvykdavo, kurioje niekas nesiskirdavo, niekas nemirė, ir kiekviena santuoka tverdavo amžinai.

Jis nevikriai apsirengia ir sprunka su Lena — o gal ir neapsirengia, gal plikais kiaušais šoka į prabangų automobilį ir išvažiuoja — bet kol patarnautojai žvejoja padavėją iš baseino, mes girdime, kaip tėvo „Mercedes“ rauna iš kiemo, siaubingai cypindamas padangas, tarsi jis negalėtų pakankamai greitai dingti iš mūsų gyvenimo.

Kitą rytą slampinėju po tuščius namus, apžiūrinėdamas moderniausius ir brangiausius jo gyvenimo griuvėsius, ir stebiuosi, kodėl mama visko neišmėžia. Tai nieko nepakeistų.

Tačiau galbūt ji pasijustų geriau.

Ji galėtų ištrinti kiekvieną jo supuvusio gyvenimo pėdsaką. Aš jos nekaltinčiau. Tiesą sakant, mielai jai padėčiau.

Tačiau ji nepaliečia nė vieno jo daikto.

Užuot tai dariusi, kai kitą rytą pagaliau pasirodo iš miegamojo išbalusi, raudonomis akimis, vis dar vilkėdama gražiąją vakarinę suknelę, tvirtina, kad jai viskas gerai, nepalenkiama atsisako ką nors valgyti ar gerti, eina į savo mylimą sodą ir imasi jį naikinti.

Sodo gale auga sausmedis, vasaros rytais jis skleidžia saldų aromatą. Mama plėšia jį plikomis rankomis, bet nepajėgia, nudrasko tik pusę augalo ir lapus, kita pusė suniokota vis tiek laikosi įsikibusi sienos.

Terakotos puodynes su naujais svogūnėliais žiebia į sieną, palikdama ištaškytas žemėtas skeveldras. Grėbliu, kauptuku ir pirštais ji niokoja gėlių lysves, sutraiško visus pavasarinių gėlių svogūnėlius, kuriuos neseniai taip rūpestingai pasodino.

Kol spėju pribėgti, ji kruvinai braižosi rankas raudama rožių krūmus. Apkabinu ją ir laikau tvirtai, pasiryžęs nepaleisti, kol nesiliaus drebėjusi. Tačiau ji vis tiek dreba. Jos kūną krečia baisus išgyvenimas, sielvartas, tūžmastis, ir aš niekaip negaliu jos nuraminti. Ji dreba dar ilgai po to, kai parsivedu ją į tuščius namus, užtraukiu užuolaidas, norėdamas atkirsti visą išorinį pasaulį.

Ir dabar imu nuvokti, kaip tai vyksta, kaip pasaulis apsisuka ir vaikas tampa tėvu, globotinis tampa globėju.

— Neverk, — liepiu jai, kaip ji mane ramdė, kai pralaimėjau pirmas kiemo peštynes. — Liaukis tuojau pat.

Tačiau ne man ją suraminti. Nes ji verkia ne tik savęs. Ji verkia Maiko ir Sendi.

Žmogus turi būti šaltas ir kietas, kad va taip paliktų šeimą, o mano tėvas nėra šaltas, kietas žmogus.

Silpnas, galbūt. Savanaudis — be abejonės. Paikas — net klausimo dėl to nekyla.

Tačiau šaltas ir kietas jis nėra. Bent jau jis nėra toks šaltas ir kietas, kad padarytų tai, ką tik ką padarė — amputuotų iš savo gyvenimo šeimą — ir šitaip lengvai. Kai aš išvystu jį prie nuomojamo buto slenksčio, tėtis atrodo draskomas — draskomas dvejonių dėl gyvenimo, kuris dar ne visai pasibaigė, ir kito gyvenimo, kuris dar ne visai prasidėjo.

— Kaip tavo motina?

— Pabandyk spėti. O kaip, manytum, ji jaučiasi?

— Tu per jaunas tai suprasti, — jis ginasi įleisdamas mane vidun. Lenos nėra. Tačiau ant radiatoriaus džiūva jaunos moters drabužiai.

— Suprasti — ką? Kad tau reikėjo šiek tiek pabėgioti į šalį? Kad tikėjaisi viską numuilinti, jog niekas neužuostų? Kad tu senas žmogus, kuris beviltiškai stengiasi sugauti jaunystę? Ką konkrečiai turėčiau suprasti?

— Suprasti, kaip santuoka gali subyrėti. Netgi gera santuoka. Aistra išsivadėja, Alfi. Jos tiesiog nebelieka. Tada tenka spręsti, ar gali be to gyventi. Ar negali. Ar norėtum puodelio arbatos? Lyg ir turėjome virdulį.

Tai geras butas turtingoje, žalioje vietoje. Tačiau labai mažas ir priklauso kitiems. Kiti žmonės parinko dažų spalvą. Paveikslus ant sienos pirko kiti — pagal savo skonį. Stengiuosi, bet negaliu įsivaizduoti čia gyvenant savo tėvą. Galvok kaip nori, tai tiesiog ne jo vieta. Viskas išnuomota, regis, kiekvieną akimirką kas nors gali tai atsiimti — teisėtas savininkas. Butas, baldai, mergina. Viską kažkas trumpam paskolino.

— Kiek tai tęsis? — klausiu jo. Jis vis dar ieško virdulio, bet neranda. — Tėti? Nesijaudink dėl arbatos. Tu nebeturi virdulio, supranti? Įprask gyventi be jo. Virdulio nėra. Gerai?

— Apie ką tu kalbi?

— Kiek ketini būti čia su Lena?

— Kol susirasime ką nors geriau.

— Jai kiek? Dvidešimt treji?

— Beveik dvidešimt penkeri.

— Jaunesnė už mane.

— Ji labai brandi būdama tokio amžiaus.

— Neabejoju.

— Ką tai turėtų reikšti?

Aš sudrimbu ant odinės sofos. Mano tėtis nekenčia odinių sofų. O gal tai buvo seniau.

— Kodėl negalėjai su ja tiesiog miegoti? — klausiu, nuogąstaudamas, kad jis ims pasakoti jųdviejų olimpinio sekso detales. Maldauju. Ką nori, tik ne tai. — Argi ne taip turėtų būti? Aš suprantu, kodėl ji tave traukia. Netgi šiek tiek suprantu, kad tu galėtum ją traukti. Vyresnis, sėkmė ir visa kita. Tačiau negi jums kurti namus? Tai beprotybė, tėti.

Mano tėtušis ima minti pirmyn atgal. Svetainė šiame bute — didžiausias kambarys, bet ne tokia jau didelė.

Žengia kelis žingsnius ir tenka apsisukti. Jis grąžo rankas. Jaučiu net trupinį gailesčio vargšui. Jis nesukurtas tokiam vaidmeniui. Nepajėgia suvaidinti taip negailestingai, kaip reikėtų.

— Taip susiklosto savaime. Bandžiau valdyti padėtį, tikrai bandžiau. Kurį laiką jaučiausi laimingiausias žmogus. Turėjau tobulą žmoną ir tobulą meilužę.

— Tavo tobuloji žmona norėtų tave pasmaugti.

— Tačiau tai ilgai netveria. Viskas juda priekin, — sako jis nekreipdamas į mane dėmesio. — Negali turėti visko. Ir tenka apsispręsti. — Jis atsigręžia į mane tikėdamasis supratimo. — Argi ne to nori kiekvienas vyras? Žmonos ir meilužės? Mes norime stabilumo, paramos, ramaus gyvenimo. Bet trokštame ir romantikos, aistros, jaudulio. Kodėl blogai norėti to, kas abiejuose pasauliuose geriausia?