Тони Парсонс - Be tavęs...

„Plaukiam ten.“

Papurčiau galvą. Gal išprotėjo? Ji kvietė plaukti jūros pusėn. Aš dūriau nykščiu priešingon — kranto link.

„Plaukiam ten.“

Ji papurtė galvą, takštelėjo į kompasą ant riešo. Mano pirštas ir nykštys nenorom susirietė į apskritimą.

„Gerai.“

Ji vedė, ir mes nusiyrėme į tamsą. Iš įtampos man išdžiūvo burna. Pažiūrėjau, kiek likę oro — dar daug.

Tuomet mes staiga išplaukėme virš jo — jis išniro iš tamsos kaip didžiulis apleistas miestas, rūdijantis, pilkas ir juodas metalas, apaugęs daugiau nei penkiasdešimties metų senumo koralais.

Paskendęs per Antrąjį pasaulinį japonų karo laivas.

Mes išsišiepėme vienas kitam — sukrėsti ir pradžiugę. Dėl šio laivo ir nėrėme. Kitų nesimatė, bet tikriausiai jie nardė kitoje laivo pusėje. Šioje šviesoje jo buvo matyti tik dalis. Tačiau dabar mums tai jau neberūpėjo.

Laivas nugrimzdęs giliai, bet jo viršutinis denis ir tiltelis buvo beveik mūsų aukštyje. Mes praplaukėme virš denio, ir aš pajutau keistą širdį gnybantį šaltį. Tiltelio langai žiojėjo kaip tuščios akiduobės. Negyvas denio medis stirksojo tarsi išdžiūvę kaulai. Čia mirė žmonės.

Tai kapinės.

Jaučiau, kad neturėtume čia būti. Rožė parodė į atvirą triumą, pakėlusi nykščius į viršų, kreipė į juodą prarają. Aš smarkiai papurčiau galvą. Gal pamišo? Takštelėjau į oro matuoklį. Metas kilti aukštyn.

Rožė kybojo viršum tos gelmės, laisvai sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tolygiai kvėpuodama. Ji atšlijo, kai staiga iš triumo tamsos išniro milžiniška vėžlė ir kone susidūrė su ja. Rožė kryptelėjo į mane, iš nuostabos išplėtusi akis, ir aš norom nenorom nusišypsojau.

Vėžlės galva buvo kaip tūkstantmečio žmogaus, bet ji judėjo neįtikėtinai grakščiai. Po kaulėtu kiautu jos kojos atrodė lyg stebuklingi irklai, vėžlė slydo skenduolio laivo paviršiumi, lyg neabejotų savo begaliniu grožiu. Savaip ir buvo labai graži. Tad aš beveik nenustebau, kai Rožė pasuko įkandin jos į šaltesnius vandenis, kur jūros dugnas staiga krito gilyn.

Vėžlė — tikriausiai didžiulė patelė — pasukusi pliką galvą pažvelgė į Rožę, didelės jos akys mirksėjo veikiau droviai nei baugščiai. Rožė švelniai palietė žvynuotą kiautą ir atsivertė ant nugaros purtydama galvą iš beribio džiaugsmo. Tada mus bloškė srovė.

Tarsi būtų sugriebusi milžino ranka ir sviedusi į tunelį, kuris siekė pasaulio galą.

Rožė ir vėžlė, ir laivas dingo. Nirau žemyn į ledinę tamsą ir negalėjau sustoti. Kritau palei vientisą koralų sieną bandydamas prisiirti arčiau jos. Yriausi, kol išsekęs nebepajudinau kojų, bet žemyn stumianti srovė laikė mane kaip įstrigusiame lifte, ir aš neabejojau, kad tai bus paskutinė mano gyvenimo diena.

Veidu ir kūnu trenkiausi į koralą, kaukė sudužo, reguliatoriaus antgalis išsprūdo iš burnos. Abiem rankomis sugriebiau aštrų it peilis koralą ir laikiausi, nors jis pjovė man pirštus. Nurijau gurkšnį jūros vandens, apčiuopomis pro sudaužytus akinius sugraibiau reguliatorių ir įsibrukęs į burną godžiai traukiau orą. Burna išdžiūvo. Visiškai išdžiūvo. Naro kostiumas vienoje pusėje suplyšo. Klaikiai skaudėjo klubą.

Apsidairiau Rožės. Jos nesimatė. Pažiūrėjau į matuoklius. Keturiasdešimt metrų. Ir tik 30 barų oro. Tačiau negaliu kilti. Rožė tikriausiai manęs ieško. Rožė manęs tikrai ieško.

Tada pamačiau ją, įsitvėrusią negyvo koralo nuolaužos, jos kojos — horizontaliai srovėje. Kaukė nuplėšta. Ji buvo prisimerkusi, beveik apakinta. Tačiau plaukmenimis prisiyrė iki manęs, viena kruvina ranka laikėsi koralo, kita mosavo ties krūtine.

„Nurimk, nurimk.“

Aš linktelėjau, vienu metu verkdamas ir juokdamasis. Ėmiau dreifuoti aukštyn. Ji čiupo mane už liemenės ir patraukė su tokia jėga, kokios turint ją niekada nenumaniau. Jei iš šio gylio pakilsiu per greitai, tikrai gausiu dekompresinę ligą ir numirsiu. Bet aš nevalingai kilau aukštyn. Negalėjau sustoti.

Rožė parodė man į liemenį — buvau pametęs svorių diržą. Vis dar laikydama mane, ji iš nevilties atplėšė gabalą koralų uolos ir įspraudė man į rankas, kad būčiau sunkesnis. Tačiau mano rankos buvo sudraskytos ir subraižytos, ir aš jo nebenulaikiau. Gabalas išslydo man iš rankų.

Pažiūrėjau į savo oro matuoklį — oro beveik nebuvo likę. Rožė įspaudė man tarp lūpų savo antrąjį antgalį. Bet ir jos balionas buvo beveik tuščias. Trumpi kvėptelėjimai strigo ir užgeso. Mes kvėpavome skolintu oru.

Rožė palietė man viršugalvį.

Ir mes atitrukome nuo koralo.

Aš ėmiau kilti į ryškėjančią šviesą, o Rožė, kaip astronautas, erdvėje atkirstas nuo laivo, jau nebelydima burbuliukų uodegos, dreifavo tolyn į šešėlius, besidriekiančius begalybėn.

Pro ašaras ir kraują su gleivėmis, iš vidaus aplipusiomis mano įskilusią kaukę, žiūrėjau, kaip ji nyra žemyn, ir bandžiau ištarti jos vardą, bet nepajėgiau išspausti nė garso.

Ji buvo mano prasmė.

Aštuntas skyrius

Pirmiausia pastebiu jos drabužius.

Juodas lietpaltis atsagstytas, po juo matyti trumputis sijonas, aptempta palaidinukė, aukštakulniai su kailiuku. Ar jie vadinami „kačiuko šlepete“? Atrodo lyg susiruošusi į klubą. Šiek tiek per riebiai išsidažiusi. Balta oda, juodas triko, peroksidinė blondinė. Šaknis jau reikėtų dažyti. O ar ten, po jos triko, — auksinė grandinėlė? Galbūt. Nepanašu, kad būtų susiruošusi į kokį stilingą, madingą klubą miesto centre. Atrodo, lyg išsipusčiusi į klubą gūdžiausiame užmiestyje.

Ji daili, bet suvargusi, tarsi buvusi gražuolė, nuo kurios nusigręžė sėkmė.

Atėjęs į darbą, randu ją Čerčilio mokytojų kambaryje, bet šiandien ši graži, išvargusi moteris sėdi užėmusi mūsų vienintelį krėslą, įkišusi nosį į romaniuką minkštais viršeliais.

Keista, manau pats sau. Reta pamatyti taip apsitaisiusią mokytoją.

— Ar šitą skaitei? — klausia pakeldama akis.

Kalba su gryniausiu Londono darbininkų klasės akcentu. Ji tikrai iš Esekso. Londone taip jau niekas nebekalba.

— Ką taip?

— „Širdis — tai vienišas medžiotojas“, — sako ji. — Karson Makalers. Ji parašė knygą dvidešimt trejų. Apie mergaitę, vardu Miką, augančią Džordžijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

— Aš žinau, apie ką. Apie vienatvę. Aš dėsčiau ją.

— Tikrai? — jos dažytos akys išsiplečia iš nuostabos.

— Taip, tuntui penkiolikmečių berniūkščių, kurie neskyrė alkūnės nuo širdies.

— Tikrai dėstei šią knygą?

— Tikrai.

— Tačiau ar tu ją skaitei?

— Ką turi omeny?

— Turiu omenyje, ar ji tau buvo brangi? Ar tau ji ką nors reiškė?

— Na, man atrodo, kad siužetas truputį...

— Nes man ši knyga apie tai, kaip gyvenimas tave apmauna.

— Na, pagrindinė knygos tema...

— Tik pažvelk į Miką. Iš pradžių ji kupina svajonių, vilčių. Nori keliauti po pasaulį. Nori tapti muzikante. Išsiveržti iš savo mažo miestelio. Viskas ją jaudina. Ir tada ją apgauna.

— Apgauna?

— Apgauna. Kiek jai metų knygos pabaigoje? Penkiolika? Ji dirba „Woolworth“, nes jos šeima tokia neturtinga. Ir ji jau žino, kad nė viena jos svajonių neišsipildys. Miką apgauta. — Moteris šypsosi linguodama galvą. — Oho! Tu dėstei — „Širdis — tai vienišas medžiotojas“. Neįtikėtina.

— Beje, aš — Alfis.

Ji atsistoja.

— Džeke Dei, — sako ji.

Ir ima tvarkytis: tada aš suvokiu, kad ji visai ne mokytoja.

Prieina prie spintelės kambario gale, ten truputį pasirausia ir išlenda, užsimovusi geltonas pirštines. Kam dėstant anglų kalbą reikalingos geltonos pirštinės?