Тони Парсонс - Be tavęs...

— Dar ne.

— O skyrybų advokatą ar jau turi?

— Dar ne.

— Tai gal dar ankstoka vestuvių maršui „Štai ir nuotaka atžengia“ ir barstyti konfeti, kaip manai? Gar dar ankstoka net siuntinėti kvietimus į vestuves su įspaustu reljefu ir užsakinėti vestuvių pyragą?

Jis palinksta į priekį stengdamasis, kad mūsų pokalbio niekas negirdėtų.

— Aš tik mėginu tau parodyti, kaip visa tai rimta, — pareiškia, — nes elgiesi, tarsi tai būtų juokai.

— Nes tu, tėti, jaunikis su žile. Argi tai ne juokinga?

— Būtų juokinga, jei dairyčiausi savo amžiaus moters. Tačiau kodėl turėčiau norėti ko nors, kas atrodo panašiai į mane?

— Antai, tarkim, savo žmonos?

— Aš myliu tavo motiną, Alfi. Visada mylėjau, visada mylėsiu. Ir ketinu ja rūpintis.

— Koks tu kilniaširdis.

— Bet aistra ne amžina. Ji miršta. Tu manim netiki, nes niekad neturėjai galimybės to patirti.

— Šventa tiesa.

— Aš taip apgailestauju dėl to, Alfi, tikrai. Mylėjau Rožę, tu tai žinai.

Tai tiesa. Tėtis mylėjo Rožę. Per laidotuves palūžo. Joms baigiantis tiesiog subyrėjo į gabalus.

— Aistra išblėsta, Alfi. Ji pavirsta kažkuo kitu. Draugyste. Prielankumu. Įpročiu. Yra žmonių, kuriems to pakanka. O kitiems to niekuomet nepakaks.

Paprašau sąskaitos, nes man nusibosta su juo šnekėtis, bet jis spiriasi sumokėti. Toks reikšmingas.

Mums išėjus į gatvę, uždeda ranką man ant peties norėdamas susitaikyti. Nors aš nekrusteliu ir neketinu atsakyti tuo pačiu, negaliu jo nemylėti. Jis visuomet bus mano tėvas. Negaliu įsivaizduoti, kad pakeisčiau jį geresniu. Jis mano lemtis.

— Tenoriu dar vieną kartą pabandyti pasijusti laimingas, — sako, — negi tai toks baisus nusikaltimas?

Dar vieną kartą, galvoju.

Negi jis nežino? Negi nesupranta? Ar tas mano tėvas iš viso ką nors supranta?

Pasijusti laimingam leista vieną kartą.

Tos laidotuvės buvo nuo pradžios iki galo nelemtos.

Man teko dalyvauti laidotuvėse anksčiau, bet jos tikrai buvo ne tokios, tikrai nepanašios į šias. Trijų mirusių mano senelių laidotuvės tikrai buvo visai kitokios nei ta diena, kai laidojome Rožę.

Per jauna. Ir ne tik ji. Gedėtojai irgi per jauni. Diduma vos dvidešimtmečiai, mokyklos draugai, buvę kaimynai, universiteto bendramoksliai ir bendradarbiai. Daugelis jų atrodė taip, lyg laidotuvėse dalyvautų pirmą kartą. Ko gero, nėra palaidoję nė senelio. Gal vienas kitas praradęs žuvelę ar žiurkėną. Atrodė sukrėsti. Nepasirišę nė juodų kaklaraiščių, tokie absurdiškai jie buvo jauni. Nė nežinojo, ką vilkėti, nežinojo, kaip elgtis, ką sakyti. Visa įvyko per greitai. Per greitai. Žinau, kaip jie jautėsi.

Važiavau pirmuoju automobiliu su Rožės motina ir tėvu, nerasdamas žodžių juos nuraminti, nes tų žodžių paprasčiausiai nebuvo. Ne, buvau daug baisiau. Jokio ryšio. Mes jau buvome svetimi, mes jau slydome vieni iš kitų gyvenimo. Mūsų ryšys buvo automobilyje, priešais mus, pušiniame karste, uždengtame trimis raudonų rožiu vainikais. Vienas nuo Rožės tėvų, antras nuo manęs, trečias nuo mano mamos ir tėčio. Atskiri vainikai, bylojantys apie atskirą sielvartą.

Kortežas pasiekė bažnytėlę ant kalvos. Apačioje rapsais geltonavo kaimiškojo Esekso laukai. „Prievartos laukai“. Koks siaubingas pavadinimas, kodėl negalėtume šio augalo pavadinti kaip nors kitaip? Nes aš ir dabar dar negaliu žiūrėti į tuos geltonuojančius balandį laukus ir neprisiminti dienos, kai palaidojome Rožę.

Jos niekuomet nepažinojęs vikaras papasakojo apie jos būdą. Tas vikaras, jis tikrai stengėsi kaip įmanydamas, pasikalbėjo su draugais, su šeima ir manimi, tad porino apie jos humorą, šilumą, jos meilę gyvenimui. Tačiau tik tada, kai laiptais ant cokolio palypėjo Džošas, aš pajutau, ką iš tiesų slepia tie žodžiai.

— Kanauninko Henrio Skoto Holando žodžiai, — pratarė jis. — Mirtis iš tiesų visai nieko nereiškia. Aš tiesiog įžengiau į kitą kambarį. Aš esu aš, o tu esi tu. Kuo vienas kitam buvome, tuo ir tebesame.

Aš tvardžiausi, nes Rožės tėvams buvo sunkiau, šiam ramiam vyriškiui ir mielai moterytei, kurie taip didžiavosi savo dukra advokate, šiems doriems vyrui ir moteriai, su kuriais praleisdavau Kalėdas, kurių greičiausiai niekuomet daugiau nebepamatysiu. Aš tvardžiausi, nes būtų buvę gėda savo netektį iškelti aukščiau už jų. Jie juk darė tai, už ką baisiau pasaulyje nebūna. Laidojo savo vaiką.

— Vadinki mane įprastu mano vardu, — vėl prabilo Džošas, — kalbėki su manim taip nerūpestingai, kaip kalbėdavai visuomet. Nekeisk balso tono, nenutaisyk dirbtinės iškilmingos ar liūdnos veido išraiškos. Juokis, kaip juokdavaisi visuomet iš tų menkučių pokštų, kuriais džiaugdavomės kartu. Žaiski, šypsokis, galvok apie mane. Melskis už mane.

Trūko tokios paguodos, kurios gali nusitverti, kai laidoji žmogų, nugyvenusį gyvenimą. Džošas padarė viską, ką galėjo. Tačiau ši juoda diena išaušo penkiasdešimčia metų per anksti. Nusižengta gamtos dėsniui. Ir nors stengiausi suvokti žodžius, kuriuos girdėjau, nors ir stengiausi sau įteigti, kad jos tėvams sunkiau, tegalėjau galvoti apie vienintelį savanaudišką dalyką — aš noriu savo žmonos.

— Tegul mano vardas būna tuo įprastu žodžiu , koks buvo visuomet. Tark jį paprastai, tegul nekris ant jo nė menkiausio šešėlio. Gyvenimas tebereiškia tai, ką visuomet reiškė. Jis toks pat, koks visuomet būdavo, absoliučiai nepertraukiamai vientisas. Kas yra ši mirtis, jei ne paprastas atsitiktinumas? Kodėl turėtum užmiršti mane vien dėl to, kad nematysi? Juk būsiu be galo arti, kol lauksiu tavęs čia pat, už kampo. Nesielvartauk.

Sunkiausia buvo sekti paskui karstą iš bažnyčios jaučiant visų žvilgsnius, jaučiant visą tą gailestį, kurio kračiausi. Bet valdžiausi tol, kol žingsniavome paskui karstą. Ne lengviau buvo ir tada, kai Rožės tėvai laikė vienas kitą prie kapo, pratrūko ir jos seniausi draugai. Tačiau aš valdžiausi.

Tik tada, kai laidotuvių direktorius, — nes juk duobkasių jau neliko, — pasivedęs mane į šalį tyliai paklausė, ar vainikus užkasti sykiu su karstu, ar palikti ant kapo, ir aš nebeatlaikiau.

— Viską su ja, — pasakiau, — viską palaidokite su ja, — ir apsipyliau bejėgiškumo ašaromis.

Verkiau ne savęs, ne jos tėvų, net ne Rožės, ne, verkiau vaikų, kurie niekuomet negims.

Įžengęs į močiutės mažytį butelį, visuomet lošteliu iš nuostabos. Dėžutė globos namų bloke, madingai minimalistinė kaip bet kuris šiuolaikinis restoranas ar meno galerija. Sienos baltos, šviesi grietinėlės spalva, tikra madingos tuštumos studija. Įžengęs pas močiutę, Damienas Hirstas išsyk pasijustų namie. Vienas žvilgsnis į šios būstą, ir Damienas šoktųsi perkirsti senelę pusiau ir sukištų ją į konservų stiklainį.

Ne, nesakyčiau, kad mano močiutė stengtųsi lenktyniauti su madingiausiais interjero dizaineriais. Prieš keletą metų laiptai tuose namuose, kur pragyveno per penkiasdešimt metų, tapo jai per statūs, tame pačiame name, kuris aprašytas knygoje „Apelsinai Kalėdoms“, tame Ist Endo varguolyne. Ir tada vietinė valdžia apgyvendino ją šiame baltame butelyje. Ji atsisakė kraustytis pas mano tėvus.

— Aš branginu savo laisvę, — paaiškino man.

Televizoriaus garsas užsuktas, senelė klauso Sinatros. Tai, mano nuomone, geriausias Frenko gyvas įrašas, jo albumas „Sinatra at the Sands with Count Basie and the Orchestra“. Močiutė turi tokį įprotį, Sinatros įrašų ji klauso nuolat. Iš tiesų ne dėl to, kad itin domėtųsi muzika, bet žinau, kad Frenkas primena jai senelį. Ne, tai jau net daugiau nei prisiminimas, kai girdi, kaip šis puikuojasi išraitydamas „You Make Me Feel So Young“ ar „Fly Me to the Moon“, ar „The Shadow of Your Smile“, močiutei tai beveik prilygsta komunijai.