Тони Парсонс - Be tavęs...

Iš visų suvenyrų, kuriuos sukaupė kiti žmonės per savo atostogas, močiutė labiausiai mėgsta ispaniškus asiliukus ir klastingus nykštukus; ant židinio atbrailos pristatyta šeimos fotografijų. Mes su Rože vestuvių dieną, aš vaikystėje, aš kūdikystėje. Mano tėvai vestuvių dieną, jos pačios vestuvių nuotrauka, ji juodaplaukė, besišypsanti, jauna graži, švytinti moteris, įsikibusi vyrui, mano seneliui, į parankę. Tačiau baltas butelis lieka užsispyrusiai atsparus šiems gyvenimo ženklams. Močiutė tiesiog nesuspėjo praleisti čia daugybės metų, kurie būtų paženklinę šią vietą jos asmenybe, kaip anuos, senuosius, jos namus. Ir kai žiūriu, kaip ji krypuoja po virtuvę, iš paskutiniųjų virdama mums arbatą, — draudžia man tai daryti, nes esu jos svečias, — galvoju, ar besuspės ji tiek tų metų čia ir praleisti.

— Jis vakar čia buvo, — sako močiutė, — su savo gražuole.

Kažkodėl apstulbstu.

— Tėvas?

Linkteli nelinksmai šypsodamasi.

— Su savo gražuole.

— Jis atsivedė Leną? Čia?

— Savo gražuolę. Savo paklydėlę, savo meilutę, savo sijoną, savo kekšę.

Džiaugiuosi, kad yrant mažytei mūsų šeimai močiutė nepalaiko savo sūnaus. Sekmadieniais ji vis dar atvyksta į mūsų namus priešpiečių. Mama arba aš kartą per savaitę atgabename jai krepšį su pirkiniais. Kasdien paskambiname telefonu, net tada, kai ne kažin ką ir turim pasakyti. Visi apsimetam, kad mūsų šeima tebėra vientisa, ir tas apsimetinėjimas mane guodžia. Tačiau kažkas mane varžo, negaliu šypsotis ir ramiai linkčioti, kai močiutė deda į šuns dienas Leną.

— Ne taip seniai tu tą merginą mėgai, juk sakei, kad visai šauni.

Prunkšteli.

— Galėtų būti jo dukra, kažin ką jau jie sykiu darys? Gal lauksis kūdikio? — dar kartą prunkšteli. — Jis tikrai jau su ja nesuspės. Senas ožys. Ar nori sausainio?

— Ne, ačiū, močiute.

— Šokoladinių trupininių arba su saldžiu kremu?

— Ne, man tikrai nereikia jokių, močiute.

— Aš tik atnešiu, jei kartais užsinorėtum, — sako. — Ta santuoka pašlijo, kai tavo mama paskutinį sykį prarado kūdikį. Na, žinai, po persileidimo. Jeigu pamirkai juos į arbatą, visai suminkštėja. Ar tu arbatą geri su cukrumi? Neprisimenu. — Laiminga juokiasi, purtydama galvą, — atleisk, Alfi. Tokia jau ta senių atmintis.

— Ko jis norėjo? — klausiu, padėdamas jai nunešti arbatą ir sausainius ant žemo stalelio priešais televizorių. Močiutė neprieštarauja, kad padedu jai atlikti šią užduotį. — Na, suprantama, jis norėjo aplankyti tave, tu jo motina, bet ko dar jis norėjo?

— Paaiškinti. Viską paaiškinti, kaip pats sakė. Ir atsivedė ją drauge. Drąsi iki įžūlumo. Sėdėjo čia susiėmę už rankų, tarsi kokia sužadėtinių pora. Pasakiau, na, jau mano namuose tai šito nebus. Jokio susiėmimo už rankų. Atnešė man dėželę „Quality Street“ saldainių. O ji ėmė ir suvalgė visus su braškėmis. Velniškas įžūlumas. Jis juk žino, kad aš mėgstu su braškėmis, kad galiu valgyti tik minkštus.

Man nesunku patikėti, kad močiutė parodė sūnui ir jo meilutei jų vietą. Kai lankydavo mano tėvus, senelė rodydavo neišsenkančius tolerancijos stebuklus. Su kuo maloniausia šypsena pasitikdavo visokiausius keistus reiškinius, su kuriais niekada iki tol gyvenime nebuvo susidūrusi: aukles, mankštos įrangą, užsienietišką maistą, perkamiausias knygas.

Tačiau savo namuose taisykles nurodo ji ir tikisi, kad svečiai joms paklus.

— Sako, kad myli ją.

— Vyrai daug ką sako. Negali klausyti to, ką sako vyrai. Jie pasakys bet ką, kad gautų ko nori.

— Pareiškė, jog namo negrįš.

— Aš ir nepriimčiau, jei grįžtų. Išspirčiau jį lauk. Jei jis grįžtų, tikrai išspirčiau. Jei būčiau tavo motina, vilčiausi, kad jis grįš vien tam, jog galėčiau išspirti jį. Nejuokauju. Žinojau, kad kažkas vyksta. Tai tikra pajuoka.

„Pajuoka“ yra vienas iš mėgstamiausių močiutės žodžių.

— Jaudinuosi dėl mamos, — sakau.

— Jis pasišlykštėtinas.

„Pasišlykštėtinas“ yra kitas jos mėgstamas žodis. Kaitaliodama šiuos du žodžius, „pajuoka“ ir „pasišlykštėtina“, močiutė gali aptarti neįtikėtinai daug temų.

— Mama be jo suglumusi. Apsimeta, kad ne, bet nežino, ko griebtis. Jis jai tiek daug reiškė.

Tačiau močiutė liaujasi manęs klausiusi. Išjungia Sinatrą ir Kauntą Beisį ir nuspaudžia „begarsį“ televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio režimą; tiesą sakant, spusteli mygtuką iš visų jėgų, tarsi taip ir nebūtų įpratusi prie tokių prietaisų. Tada iš senos alavinės sausainių skardinės išsitraukia loterijos bilietą su sijonuotu škotu dūdmaišininku ir nepaprastai susikaupusi žvelgia į džiūgaujantį laidos vedėją, skelbiantį šios savaitės laimingus numerius.

Močiutė mielai aptars su manimi neištikimybę, persileidimus ir gražias pavojingas moteris.

Tačiau tai negali tapti kliūtimi nacionalinei loterijai.

Dešimtas skyrius

Matydavau juos kasdien, tuos senus kinus, judančius ryto rūke Kauluno, Viktorijos parkuose ir Četerio soduose. Tačiau iš tiesų niekada jų nepastebėdavau. Neskubriame jų balete neįžvelgdavau jokio grožio. Jie buvo seni, o aš jaunas, tad galvojau, kad jie nieko negalėtų manęs išmokyti.

Matydavau, kaip jie lėtai daro pratimus. Stebėjau tai jau daugiau kaip dveji metai, beveik kasryt, bet man tai tebuvo tik paprastas fono paįvairinimas. Tai či, kurį mačiau Honkonge, teįsirašė tik pačiame mano sąmonės paviršiuje, panašiai kaip Ko Šing gatvės prekystaliai, prie kurių pardavinėdavo įvairiausias žoles, smilkalus, rūkstančius iš šventyklos Holivud Roude akmeninių katilų, panašiai kaip horizonto linija, užstota nesuskaičiuojamų vazoninių augalų dešimties, dvidešimties, trisdešimties aukštų daugiabučių balkonuose, panašiai kaip nugirstas mokytojų kantoniečių „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokykloje pokalbis apie „gerą“ ir „blogą“ feng šui, kaip netikrų pinigų deginimas gatvėse kiekvieną rugpjūčio mėnesį per Alkanųjų dvasių šventę.

Matydavau visa, bet tiems dalykams niekuomet neteikiau jokios prasmės, jie nieko nereiškė, tik priminė, kad esu jaudinamai toli nuo namų. Visi tie vaizdai buvo it atvirukai, ant kurių antros pusės nieko neparašyta.

Tačiau dabar, kai pūškuoju po Haiberi Fildsą, galvodamas, kaip reikės gyventi išsaugant bent šiokią tokią ištikimybę sau pačiam, išvystu Džordžą Čangą, darantį tai či, ir šis senovinis šokis įgyja prasmę.

Kartais jis ne vienas. Kartais su juo mokinys ar pora, jei gali pavadinti juos mokiniais, tas ilgaplaukes hipiškos išvaizdos merginas ar anuos vyrukus su draugiškai atrodančiomis skustomis galvomis ir Džono Lenono akinukais. „Alternatyvieji tipai, — galvoju pats sau, — viskas jų gyvenime klostosi savaime.“ Tačiau neatrodo, kad jie ilgiau užtruktų prie šitų mokslų, tuo aš savaip patenkintas.

Labiausiai mėgstu stebėti jį vieną.

Tai visuomet būdavo tą ankstyvą, trumpą rytmečio valandą, kai, regis, visas miestas miega. Visi nakvišos, girtuokliai, plevėsos, rėksniai pagaliau nuėjo gulti, bet vyturiai: bėgikai, karjeristai, anksti kylantys dantų rakinėtojai, uždirbantys šešiaženklią sumą per metus, — dar tik pakirs. Vienintelis garsas toli Holovėj Roudu nudardantis sunkvežimis. Ši tyla niekada netrunka ilgiau. Tačiau Džordžas Čangas juda taip, tarsi jam priklausytų visas pasaulio laikas.

Juda, tarsi vienu metu būtų įaugęs į žemę ir besvoris. Jo rankos ir plaštakos grakščios lyg lankstūs sparnai, jos lėtai stumia ir traukia, kyla ir krinta tarsi be menkiausių pastangų. Kai visą svorį perkelia nuo vienos kojos ant kitos, jo nugara lieka tiesi it žarsteklis, galva pakelta, ir nepertraukiama energija sruvena nuo stuburo apačios iki sprando.