Тони Парсонс - Be tavęs...

— Kaip Miką? — klausiu, — ar tebesvajoja?

— Labas, — tarsteli nekilstelėdama galvos.

Įeina Lenis Gašlūnas. Lenis iš tų žemaūgių storulių, kurie eina pasilinguodami lyg būtų aukštas liesas merginų grobis. Kaip ir aš, Lenis iš tų mokytojų, kurie keliavo į Aziją pardavinėti anglų kalbos po svarą, tik dirbo jis Maniloje ir Bankoke. Ir kažkas ten jį sugadino. Virto išburkusiu tižena, kokiais europiečiai dažnai tampa per ilgai užtrukę atogrąžų baruose. Azijoje Lenis būdavo verčiamas į lovą kur kas dažniau negu kada nors čia, tad dabar į moteris žvelgia karves vertinančio ūkininko žvilgsniu. Jo gašlumas Čerčilyje jau tapo legenda.

— Ar pastebėjai tą mažiukę lenkaitę pažengusių pradinukų klasėje? — klausia manęs vartydamas akis. — Mielai parodyčiau jai truputį solidarumo. Kaip manai, Alfi? Tikrai neprieštaraučiau, jeigu ta partijos draugė uždėtų savo nedideles karštas rankeles ant mano gamybos priemonių.

— Man atrodo, lenkai jau ne komunistai, Lėni.

— Ji lipšni raudona triušytė, štai kas ji, — sako Lenis Gašlūnas, o tada pamato Džekę. — O, štai ir ši mergina, mūsų Esekso atstovė. Kuo geriausio ryto tau, mieloji, — priėjęs prie jos, savininko mostu apkabina per pečius. — Nutrauk mane, brangute, jeigu šitą jau girdėjai. — Kodėl Esekso merginos nekenčia vibratorių? Pasiduodi? Todėl, kad...

Ūmai Džeke pašoka žaibuodama akimis ir netyčia paspiria kibirą.

— Nes jie suskaldo mums dantis, — atrėžia, — šitą jau girdėjau, Lėni, gal šiek tiek per daug tiesmukas. Ką gi dar galėtų mergina iš Esekso daryti su vibratoriumi, jei ne čiulpti, tiesa, Lėni? Ne, sugalvok ką nors geresnio, ne tokį nuvalkiotą.

— Nurimk, nurimk, — tarsteli Lenis, — tai tik pokštas.

— Girdėjau juos visus, — nesiliauja ji. — Kodėl Esekso merginos trenka galvą virtuvės kriauklėje? Nes ten plaunamos daržovės. Kuo Esekso merginos panašios į alaus butelius? Na, Lėni, na, pasuk galvą?

— Nežinau, — kasosi riebią plikę Lenis.

— Abiejų tuščio kaklo nieks nedengia.

— Na, šis tai tikrai juokingas, — kikena Lenis.

Tačiau Džeke nesijuokia.

— Taip manai? Tada tau patiks ir šitas. Kuo panašūs šviesiaplaukė eseksietė ir lėktuvas?

— Abu turi juodąją dėžę. Šitą aš žinau.

— Žinai? Bet galiu lažintis, kad nežinai tiek, kiek žinau aš. Aš girdėjau daugybę, Lėni. Kuo skiriasi uodas ir Esekso mergina? Uodas liaujasi čiulpti, kai jam tvoji per galvą. Kodėl merginos iš Esekso mūvi kelnes? Kad būtų šilta jų kulkšnims. Kada Esekso merginos akys ims spinduliuoti? Kai pašviesi žibintu jai į ausį.

Lenis šypsosi, bet įtampa ima augti. Džeke stovi priešais jį, vienoje geltona pirštine apmautoje rankoje laiko „Širdį“ ir stengiasi sutramdyti virpantį balsą.

— Visus tuos juokelius girdėjau. Tačiau žinai ką, Lėni? Man nėmaž nejuokinga.

— Nesikarščiuok, brangioji, — ramina Lenis, jau gerokai įsižeidęs. — Juk neketinu užgauti tavęs asmeniškai.

— Žinau, kad asmeniškai neketini, Lėni. Žinau net ir tai, kad Esekso merginos čia niekuo dėtos. Tačiau žinau, kad tokie vyrai kaip tu neabejoja, jog visos moterys kvailos šliundros.

— Bet aš myliu moteris, — protestuoja Lenis. Grįžteli į mane. — Jei galėčiau pasakyti tai neskambėdamas kaip Chulijas Iglesijas.

— Turbūt negali, — atremiu.

— Kiek girdėjau apie šią vietą, — neatlyžta Džeke Dei, — tai čia, šitam kambary, tik vienas asmuo yra kvaila kekšė. Bet žinai ką, Lėni? Tai tikrai ne aš.

Įsikiša knygą nailoninio chalato užantin, čiumpa kibirą. Ir išeina daugiau netarusi nė žodžio.

— Yra žmonių, kurie visai nesupranta juokų, — reziumuoja Lenis Gašlūnas.

Lena lūkuriuoja mūsų gatvės gale.

Ant kampo stovi sena medžiu išmušta aludė, viduj išsišiepę vyrai, kumščiais apgniaužę pintas, spokso į ją pro purvinus langus gašliai šiepdamiesi ir vertindami, kasydamiesi atkištus it priziniai moliūgai pilvus.

— Alfi.

Praeinu tiesiai pro ją.

— Kadaise juk tau patikau.

Žiūriu į ją, šią jauną moterį, kuri apkerėjo mano tėtį, privertė jį išsikraustyti į nuomojamą butą, paskatino vėl ieškoti jaunystės ant treniruoklio, pastūmėjo jį visų akivaizdoje nusimauti trumpikes, ir iš visų jėgų stengiuosi matyti ją kaip absurdo teatro heroję. Tačiau tai nelengva. Ji blondinė, žingsniuoja kaip stirna, bet aš žinau, kad ji nėra pliuškė. Žinau, kad ji gudri mergina. Tačiau, kita vertus, kaip gali laikyti ją protinga, jeigu susidėjo su mano seniu?

— Ir dabar patinki, — sakau.

— Tau tik nepatinka mintis, kad kažkas miega su tavo tėvu? Na, išskyrus tavo motiną.

— Ne, žinai, kai tu dabar pasakei, tai man nepatiktų, net jei su juo gulėtų mano motina.

Nusišypsome vienas kitam.

— Nežinau, ką tau pasakyti, Lena. Man sunku pavadinti tave šeimos drauge. Mūsų šeima trupa gabalais.

Žiūriu į ją, stengdamasis įsivaizduoti, kokią ją mato tėtis. Galiu suprasti, kaip jį apkerėjo veidas, kojos, kūnas. Suprantu, kaip tai turėtų jaudinti pusę gyvenimo pragyvenus santuokoje. Bet negi jis nesuvokia, kad trokšti jos paprasčiausiai reiškia būti godžiam?

Turėtum suprasti, Alfi, kad jei myli žmogų, tai nori būti su juo.

— Mano tėvas apie meilę neturi nė menkiausio supratimo.

— Kodėl tu toks? Žinau, tau gaila mamos, bet juk kalbame apie žymiai daugiau.

— Nes jis per daug nori. Per daug gyvenimo. Jis savo jau nugyveno. Derėtų su tuo susitaikyti.

— Negali norėti per daug gyvenimo.

— Gali, Lena. Gali apsiryti gyvenimu, kaip apsiryjama maistu, alkoholiu, narkotikais. Jeigu šis nuotykis su tavimi daugiau negu užgaida, jei mano tėtis tikrai nori pradėti iš naujo. Jei tai rimta, tada tikrai jis nori daugiau nei nusipelnęs.

Paklausia manęs, ar nenorėčiau kavos, ir aš sutinku pereiti su ja per kelią į itališką kavinukę „Trevi“, vien tam, kad nuvesčiau ją nuo šaligatvio. Man rūpi ne tie besivaipantys storuliai senosios aludės lange, ne, man neramu, kad kiekvieną akimirką iš už kampo gali pasirodyti mama.

— Tik aš nesuprantu, kas iš viso šito tau, — ištariu, kai užsisakome kapucino kavos. — Juk neturi jokių bėdų su viza, tiesa? Juk tau niekas netrukdo pasilikti čia, tiesa?

— Ne, tai neteisinga.

— Kodėl ne? Juk net jei dairytumeisi vyresnio vyriškio, jis nebūtinai turi būti mano tėvas. Na, turiu galvoje, kad yra vyresnių ir yra tokių senų kuinų, kurie jau varomi į skerdyklą. Nes yra juk senų, ir iš „Juros periodo parko“.

— Tavo tėtis — geriausia, kas mano gyvenime kada nors įvyko. Jis išmintingas, geras. Jis gyvenęs.

— Na, to nenuginčysi.

— Jis tiek žino. Jis matė gyvenimo. Aš dievinu jo knygą. „Apelsinai Kalėdoms“. Ji puikiai išreiškia jo esmę. Kupinas švelnumo, širdies.

— Na, o kaipgi mano mama? Kas turėtų nutikti su ja? Gal jai beliko tik šliaužti į kampą? O kur tada švelnumas ir širdis, jei kalbame apie mamą?

— Man taip gaila tavo mamos. Tikrai. Ji visuomet buvo man tokia gera. Tačiau kartais taip nutinka. Tu juk žinai. Kai du žmonės įsimyli, neretai trečias lieka įskaudintas.

— Iš šito tikrai nieko neišeis. Jis senis. Tu studentė.

— Jau ne.

— Jis jau ne senis?

— Aš jau ne studentė. Aš nestudijuosiu magistrantūroje. Kam to reikia?

— Kas nutiko?

— Iškritau iš koledžo. Būsiu asmeninė Maiko padėjėja.

— Maikui nereikia jokios padėjėjos.

— Ne, reikia, Alfi. Žmonės jam nuolat skambina, prašo parašyti čia viena, čia kita. Dalyvauti renginiuose. Pasirodyti per televiziją, pakalbėti per radiją.