Тони Парсонс - Be tavęs...

Jo išraišką sunkiai apibūdinčiau. Iš pradžių man atrodo, kad tai ramybė, bet tai šis tas daugiau. Tai daugiau nei ramybė. Šioje būsenoje dera taikumas ir jėga.

Veidas ramus, susikaupęs, sutelktas. Viršutinė kūno dalis atrodo neįmanomai atpalaiduota. Ji išlieka atpalaiduota. Greičiausiai tai ir prikausto mano dėmesį. Niekada nesu matęs tokio ramaus ir atsipalaidavusio žmogaus.

Jam baigus prieinu.

— Ačiū už aną vakarą, — sakau.

Pažiūri į mane bandydamas prisiminti.

— Kaip draugo nosis?

— Aptvarstyta, bet jūs buvot teisus. Na, dėl to, kad reikia iškart atstatyti į vietą, turiu omeny. Matyt, tikrai dėl to kur kas lengviau sutvarkė.

— Ak, tai gerai.

— Ko gero, jums neminėjau, gyvenau Honkonge, ne taip seniai grįžau į Londoną.

Vėl pažiūri. Suprantu, kad laukia.

— Gyvenau porą metų. Mokytojavau. Kalbų mokykloje. Ten ir susituokiau.

Jis linkteli, kaip man atrodo, pritardamas.

— Ar su moterimi iš Honkongo?

— Ne, su angle.

Nieko daugiau apie Rožę jam nepasakoju. Dažniausiai aš apie tai nekalbu. Tiesiog nesinori. Istoriškai britai turėtų drovėtis pasakoti kitataučiams apie savo giliausius, tamsiausius jausmus. Tačiau man paaiškėja, kad kol buvau išvykęs, šis tas pasikeitė, kad ir „REM“ muzika Terio Vogano laidose, mano tėčio elgsena tapo kaip Rodo Stiuarto. Ir dabar britai jau nepaliauja aiškinę apie savo jausmus.

Gal čia kalta ir Diana, gal tai ji įtikino mus atsisakyti to stojiško orumo ir suteikti daugiau reikšmės virpčiojančioms emocijoms. Gal taip yra dėl to, kad ta skylė danguje ne tik orą, bet ir mūsų temperamentus padaro labiau žemyninius. Tačiau britų nacionalinis charakteris neabejotinai pasikeitė.

Šiais laikais sunkiausia ne priversti britus prabilti apie savo jausmus. Sunkiausia priversti juos užsičiaupti.

— Mačiau daug tai či Honkonge, parkuose.

— Taip, Honkonge labai populiaru, labiau nei Jungtinėje Karalystėje.

— Taip, tai tiesa. Tačiau aš taip niekad dorai nesupratau, ką jiems tai duoda. Na, aišku, atrodo įspūdingai, — paskubu pridurti, — ypač kai tu tai darai, bet aš tiesiog nepagaunu kam.

— Tai či duoda įvairiausios naudos. Jis gerai sveikatai. Saugo nuo streso. Apsaugo žmogaus kūną nuo užpuolimo.

— Ar turi galvoje savigyną?

— Įvairių rūšių savigyną. Negi nežinai? Kuo įvairiausią. Juk užpulti tave gali ir iš išorės, ir iš lauko. Štai akiplėša sulaužė tavo bičiuliui nosį.

— Akiplėša?

— Akiplėša. O kur dar ligos. Tai či apsaugo vidaus organus. Ir nuo ligų. Ar žinai, ką reiškia kinų žodis „či?“

— Na, žinau, kad turėtų reikšti vidinę kūno energiją. Gyvenimo jėgą.

— Taip.

— Bet man atrodo, kad aš neturiu jokios gyvenimo jėgos. Bent jau niekuomet jos nejaučiau.

— Na, o kraujo savo gyslose turi?

— Ką?

— Ar kraujo gyslose turi?

— Aišku.

— Na, o tai ar jauti? — Jis linkteli patenkintas. — Aišku, kad ne. Taip ir „či“. Taip yra. Nesvarbu, jauti tu tai, ar nejauti. „Či“ reiškia orą. Dar reiškia energiją. Dvasia veda protą. Protas veda „či“. Na, o „či“ įsako kraujui. Tai či moko suvaldyti savo „či“, kad geriau gyventume. Juk sakoma, kad ir ilgiausia daugelio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnelio. Tas pirmasis žingsnis ir yra tai či.

Linkteliu tarsi suprasdamas. Tačiau staiga pasijuntu be galo alkanas. Jaučiu, kaip gruma mano gyvenimo jėga, tad išsitraukiu iš šilto treningo kišenės „Snickers“ batonėlį. Džordžo Čango akys susiaurėja.

— Gal nori pusės?

— Gerai.

Išvynioju „Snickers“ batonėlį, perlaužiu pusiau ir paduodu jam. Kelias sekundes kramtom nesišnekėdami.

— „Marš“ batonėlius aš mėgstu labiau, — sako jis pilna burna šokolado, žemės riešutų ir skanios nugos. Tyrinėja „Snickers“ batonėlį kaip vyno žinovas ypač reto „Burgundy“ aromatą. Užmerkia akis ir rausiasi atmintyje.

— „Marš“ batonėlis kasdien padės tau dirbti, ilsėtis ir žaist.

— Kas tai? — klausiu. — Koks senas kinų posakis?

Džordžas Čangas tik nusišypso.

Kokią savaitę ženšenis pūpso mūsų virtuvėje tarsi moderniosios skulptūros kūrinys. Mudu su mama ilgai apžiūrinėjame jį tarsi sutrikę meno mylėtojai, besistengiantys įžvelgti prasmę kūrinyje, kuris jiems nevisiškai suprantamas.

Ženšenis atrodo lyg kokia daržovė iš kitos planetos. Blausiai gelsvas ir balsvas, siaubingos formos, plonytės šaknys mataruoja it čiuptuvai. Dėl tų nutįsusių membranų šiek tiek primena moliuskus.

— Maniau, nusiperki jo „Boots“, — tarsteliu aš, — patogiomis praryti piliulėmis.

— Gal reikia jį išvirti, — susimąsčiusi svarsto motina, — na, kaip morką?

— Na taip, kaip morką. Tikriausiai galėtume.

— O gal susmulkinti ir pakepinti kaip svogūną?

— Kaip svogūną, taip, galbūt, tada gali valgyti ir žalią.

Vėl imamės apžiūrinėti ženšenio šaknį. Tai vienintelis iš kada nors matytų augalų, kuris man primena garsųjį apsigimėlį Žmogų Dramblį.

— Ne itin norėčiau valgyti žalią, mano mielas, — prisipažįsta motina.

— Ne, nenorėčiau nė aš. O gal tiesiog paklauskime Džoisės, kas su juo daroma?

— Dabar?

— Kodėl ne? Juk dar tik šešios valandos. Restoranas dar neatidarytas. Juk norėtum suvartoti jį, tiesa?

— Na, taip, taip, mano mielas, — sutinka mama, — sako, kad stebuklingai padeda nuo streso.

„Šanchajaus drakono“ restorane girdėti pakeltas balsas. Moters balsas. Mudu su mama sudvejojame, bet žengiame į vidų.

Restorane vėsu ir tamsu. Tikimės rasti visą šeimą susispietusius prie pietų stalo, patenkintus šveičiančius sriubą ir makaronus. Tačiau šį vakarą čia tik Džoisė ir mažas jos anūkėlis. Ši atrodo ant jo smarkiai įpykusi, bara vaiką pramaišiui čia angliškai, čia Kantono tarme.

— Gal manaisi esąs anglas? — klausia ji vaiką, pliūpsnis Kantono tarme. — Pažvelk į save veidrodyje! — Vėl Kantono tarme. — Pažiūrėk į savo veidą — tu ne anglas!

Nors vaikas tikrai negalėtų būti vyresnis kaip penkerių metų, jis palinkęs prie namų darbų. Rašo nedideliame sąsiuvinėlyje, jo didžiulis gražus mėnulio pilnatį primenantis veidelis drėgnas nuo ašarų. — Tu kinas! Tavo veidas kino! Tu visuomet turėsi kino veidą! — Vėl Kantono tarme. — Turi būti protingesnis už britus!

Džoisė pamato mus stoviniuojančius tarpduryje. Pažvelgia į mus nė kiek nesusidrovėjusi. Man dingteli, kad negalėčiau įsivaizduoti Džoisės dėl ko nors susidrovėjusios.

— Sveiki! — šūkteli, vis dar gerokai įsiaudrinusi. — Nepastebėjau jūsų. Juk akių nugaroje neturiu.

— Mes, matau, ne laiku? — paklausiu.

— Ką? Ne laiku? Ne. Tik štai mokau įžūlų anūką, kad jis turi dirbti.

— Atrodo per mažas, kad jam reikėtų jaudintis dėl namų darbų, — įsiterpia mama.

— Tėvas užduoda namų darbus, ne mokykla. Mokykloje jiems viskas leidžiama. Atsipalaiduokite, žiūrėkite televizorių, žaiskite vaizdo žaidimus, tik ilsėkitės. Tarsi kokie milijonieriai. Tarsi kokie pleibojai. Lyg pasaulis ir taip turi juos mylėti.

— Suprantu, suprantu, — mano mama žiūri į vaiką užjausdama, — kuo tu vardu, meiluti?

Tas neatsako.

— Atsakyk poniai! — Džoisė riaumoja tarsi rikiuotės seržantas žioplam naujokui.

— Viljamas, — sako tyliu ašaringu balseliu.

— Kaip princas Viljamas, — paaiškina Džoisė. Ji sutaršo vaiko blizgančių juodų plaukų kupetą, žnybteli lygų putlų skruostą. — Sesers vardas Diana. Kaip princesės Dianos.