Тони Парсонс - Be tavęs...

— Kokie žavūs vardai, — pagiria mama.

— Mes norėjome sužinoti, kaip pagaminti ženšenį, — įsiterpiu. Noriu ištrūkti iš čia kuo greičiau. — Na, kaip reikėtų jį vartoti?

— Vartoti? Yra daugybė būdų, galima gerti kaip arbatą. Tarsi paprasčiausią puodelį arbatos. Galima įdėti į sriubą, kaip daro korėjiečiai. Lengviausia ženšenį tiesiog susmulkinti. Sumesti į puodą su vandeniu. Pavirti. Palikti lėtai virti kelias minutes. Nukošti. Puslitris vandens trisdešimčiai gramų ženšenio.

— Na, atrodo gana paprasta, — sako mama šypsodamasi Viljamui.

Jis žiūri į ją drėgnomis sumišusiomis akimis.

— Tai ar jau išbandėt ženšenį? — paklausia Džoisė.

— Dar ne. Kaip tik dėl to mes...

— Labai sveika. — Jos gyvos rudos akys blyksteli. — Ypač moterims. Vyresnėms damoms. Ir ne tik vyresnėms damoms. — Žiūri į mane. — Padeda nuo nemigos. Kai jautiesi nuolat pavargęs. Kai jautiesi, kaip čia sakoma? — nuvažiuotas.

— Nusivaręs.

— Taip, nuvažiuotas. — Prikiša veidą arčiau manojo. — Jūs atrodote mažumėlę nuvažiuotas, ponaiti.

— Kaip tik tai, ko man reikia! — sužavėta pliaukšteli rankomis mama.

Džoisė pasiūlo mums arbatos, angliškos, kaip pati vadina, tačiau sprunkame teisindamiesi. Dar nespėjame išnykti už durų, o Džoisė jau vėl skalambija Viljamui apie jo kinišką veidą.

Pirmą kartą sumoju, kaip sunku tam, kas nori tapti kosmopolitu.

— Ilgai būti negalėsiu, — praneša Džošas, kai susitinkame pilnutėlėje „City“ aludėje priešpiečių. Aš vienintelis nevilkiu kostiumo.

— Ar turi prisiskambinti kam nors Honkonge, kol ten nesibaigė darbo diena? — Jo kontora dar nemažai bendradarbiauja su Honkongu, ir man patinka apie tai klausytis. Pasijuntu, lyg vis dar būčiau su ta vieta susijęs ne vien prisiminimais.

— Ne, ateina klientas. Moteris. O, jei tu išvystum ją, Alfi. Aukščiausios klasės katytė, bičiuli. Atrodo kaip Klaudija Šifer, o šneka it ledi Helena Vindsor ar kas panašaus. Pirštus apsilaižysi. Gal ne tiek papai ir užpakalis, kiek papai ir klasė. Ir, rodos, mano šansai ne tokie menki, tikrai ne menki.

— Šiokia tokia aristokratė? Kaip tik tau, Džošai. Apgludins tavo netašytus kampus. Parodys, kokiomis šakutėmis valgyti. Išmokys, kada sakyti „tualetas“, kada „sofa“. Liausies šluostytis nosį į rankovę. Nebelaikysi anglių prie vonios. Na, ir visa kita.

Jis parausta, kai užsimenu, kad nėra tikras Vestminsterio hercogas. Paprastai Džošui gali sakyti ką nori, jo jautrumas kaip pusplytės. Bet, gink Dieve, užsiminti, kad jis negimė su marškinėliais savo Ponders Ende.

— Atvyksta į biurą antrą valandą, — sako dirstelėjęs į laikrodį. — Ilgiau užtrukti negaliu.

Neįsižeidžiu. Mūsų su Džošu susitikimai dažnai prasideda tuo, kad jis pareiškia, jog netrukus turės būti kur nors kitur. Įpratau.

Prie baro užsisakome aštraus troškinio, ir aš atkreipiu dėmesį, kad jo sužalotas veidas kone užgijęs. Jis jau seniai neaptvarstytas, nėra jokių ženklų, jog sulaužyta nosis buvo „atstatyta“ į vietą. Po akimis juodai gelsvi ratilai. Tačiau gali pamanyti, kad jie nuo bemiegės nakties, o ne nuo girto pagyvenusio skustagalvio smūgių galva. Pasiimame troškinius ir susirandame stiklais nukrautą stalelį prirūkytame aludės kampe.

— Ar kada prisimeni tą naktį? — klausiu.

— Kurią?

— Pats žinai. Tą naktį „Šanchajaus drakono“ restorane. Kai tau sulaužė nosį. Kai man sutvatino šonkaulius.

— Stengiuosi neprisiminti.

— O aš nuolat apie ją galvoju. Taip ir negaliu suprasti, kas įvyko.

— Netikėta ataka. Pagavo mane nepasirengusį. Na, Perl Harboras ir visa kita. Nusipenėjęs šunsnukis. Reikėjo pakviesti policiją.

— Aš turiu galvoje ne tai, kas nutiko mums. Kalbu apie tą senį. Kas nutiko jam.

— Jam nieko nenutiko. Kol jis pasirodė, visa jau buvo pasibaigę.

Papurtau galvą.

— Tas peniukšlis, tas skustagalvis, jis juk buvo pasiruošęs susikibti su kiekvienu, kas paklius po ranka. O tada ir pasirodė senis. Ir skustagalvis atsitraukė. Aš nieko nesupratau. Ir iki šiol nesuprantu.

— Jokios paslapties čia nėra, — aiškina Džošas, šliurpdamas troškinį. — Skustagalvis tikriausiai pamanė, kad viduj jo tyko penkiasdešimt peiliais ginkluotų Čarlio Čano giminaičių. Na, gerai. Ilgiau negaliu gaišti, valgyk troškinį, kol neatšalo.

— Ne, visai ne taip. Bent aš nemanau, kad visa buvo taip. Jis tiesiog, na, aš nežinau. Jis buvo visiškai atsipalaidavęs. Juk buvo aiškiai matyti žiūrint į jį. Jis nebijojo. Nebijojo daug jaunesnio, daug stambesnio vyriškio, pasiruošusio kibti į atlapus kiekvienam. Jis paprasčiausiai jo nebijojo. Ir skustagalvis pajuto tai. Jo priešininkas buvo bebaimis.

Džošas prunkšteli.

— Ar pajutai, kaip virpėjo Jėga, Alfi? Ar pajutai senojo virėjo Jėgos galybę? Ar dar kartą tapai įšvęstas į Rytų paslaptis?

— Aš tesakau, kad jis neišsigando. Tai viskas. O juk turėjo išsigąsti.

Džošas manęs jau nesiklauso. Jis mikliai kemša troškinį ir galvoja apie šviesiaplaukę klientę iš aukštuomenės, kuri atvyksta į jo biurą antrą valandą. Galvoja, kokie jo šansai palenkti ją. Tačiau man vis dar atrodo, jog turiu jam šį tą paaiškinti.

— Aš kaip tik ir pamaniau, kaip nuostabu būtų keliauti per gyvenimą be baimės. Tik įsivaizduok, kokį tai turėtų suteikti išsilaisvinimo jausmą, Džošai. Jei tu nieko nebijai, vadinasi, niekas negali tavęs nuskriausti, tiesa?

— Gali nuskriausti tada, jei jų rankose beisbolo lazda, — mesteli Džošas. — Kaip tavo senis? Vis dar susimetęs su panele Švedija?

— Panele Čekijos Respublika. Jis išėjo visiems laikams. Tuo beveik neabejoju.

Džošas papurto galvą.

— Tegali tik nusivožti priešais jį skrybėlę. Tokio amžiaus dar gauna rausvos putytės. Iš to nepasišaipysi.

— Nenoriu, kad mano tėvas vaidintų nusenusį pasileidėlį. Niekas nenorėtų. Visi žavisi Hagu Hefneriu, visiems patinka senukas pleibojus, flirtuojantis su visu pasauliu, bet niekas nenorėtų tokio tėvo.

— Na taip, pavyzdys nekoks, dulkina samdytą darbininkę.

— Jam ir nereikia būti pavyzdžiu. Tiesiog norėtųsi truputėlio pastovumo. Truputėlio taikos ir ramybės. Juk ar ne to visi norime iš tėvų? Tai geriausia, ką jie gali mums duoti, šiek tiek mažiau gėdos. Nenoriu, kad mano tėvas nertųsi iš kailio lakstydamas paskui jauną čekę, kad pumpuotųsi bicepsus ir krėstų kitas panašias nesąmones. Noriu, kad jam rūpėtų kitkas. Negi jis negavo savo? Turėtų tai suprasti. Juk jo jaunystė jau praėjo. Tačiau šiais laikais niekas nenori senti, tiesa?

— Nenori, jei tik gali.

— Niekas nenori pasitraukti iš kelio, užleisti jį jaunesnei kartai. Visi trokšta dar vienos galimybės.

— Kas čia bloga?

— Nes taip pasišaipoma iš praeities. Kaskart, kai pradedi iš naujo, sumenkini visa, kas buvę praeityje. Negi to nematai? Toks elgesys tarsi susmulkina tavo gyvenimą mažais kąsneliais. Jei begalę kartų bandai gyventi teisingai, taip ir lieki nė karto teisingai negyvenęs. Nė vieno vienintelio karto. Nes tas nepaliaujamas visa ko pradėjimas iš naujo net ir geriausią pasaulyje dalyką paverčia tik dar viena porcija išsinešti nusipirkto maisto. Greita meile. Beverte meile. Meile išsinešti.

— Negi tu netrokšti dar vienos galimybės, Alfi?

— Savo galimybę aš jau išnaudojau.

Vienuoliktas skyrius

Kai atvykstu, Džeke Dei jau darbuotojų kambaryje. Kibiras vienoje rankoje, knyga „Širdis — tai vienišas medžiotojas“ kitoje. Apsitaisiusi darbo drabužiais — užsimovusi geltonas pirštines, apsivilkusi mėlyną nailono chalatą, apsiavusi žemakulnius, su kuriais valo, bet dirbti neskuba. Jau beveik devynios valandos, o jos veidas vis dar panardintas į tą seną knygą minkštais viršeliais.