Тони Парсонс - Be tavęs...

Prieš nugrimzdamas į miegą, kambario kampe pastebiu didžiulį raudoną lagaminą, lyg Jumi būtų ką tik atvažiavusi ar ruoštųsi išvykti.

Pabundu, kai į kambarį ima skverbtis pirmieji saulės spinduliai. Jumi miega apsivijusi mane, vešlutėlė šviesių plaukų kupeta beveik dengia jai veidą, kyši tik nosies galiukas. Nusišypsau. Negaliu patikėti, kad ji su manimi.

Atsargiai išsivaduoju iš jos glėbio, nuslystu nuo futono ir užsitempiu „Calvin Klein“ džinsus. Tyliai išeinu iš kambario ir nupėdinu koridoriumi ieškodamas vonios kambario.

Staiga ant manęs užgriūva jis. Nuogas vyras. Metalinės smeigės ir žiedai, kuriais nusagstytas jo apšepęs veidas, grėsmingai žybsi tamsoje. Galva skusta. Burna plačiai išžiota, dideli juodi žabtai, rodos, tuojau atplėš gabalą mano kaklo.

— Saldžiausias Jėzau! — sumurmu atšokdamas.

Tačiau vyras viso labo žiovauja. Nusižiovavęs sučepsi, pasikaso nepridengtą kapšelį ir porą kartų sumirksi.

— Neprieštarausi, jei eisiu pirmas, brolau? — klausia su australo akcentu. — Naktis buvo sunki.

Drebėdamas atsišlieju į aptrupėjusį koridoriaus tinką ir stengiuosi numaldyti besidaužančią širdį. Unitazu nušniokščia vanduo, iš vonios kambario išnyra vyriškis ir netrukus dingsta tamsoje.

Kai atsigulu ant čiužinio, Jumi krusteli, šilta kaip skrebutis ir glotni kaip katė. Bandau paaiškinti siaubingąjį regėjimą.

— Ak, — mieguistai atsiliepia ji, — kambario draugelis.

Mes nuostabiai praleidžiame savaitgalį. Tokį laisvalaikį mėgstu labiausiai. Jis kartu įprastas ir nepaprastas.

Pabundame vėlai, ir Jumi pažada pataisyti pusryčius. Tačiau kažkas — mano nuomone, turbūt žieduotas kambario draugelis — nukniaukė jos duoną iš bendros virtuvės, o pienas, jos manymu, buvęs dar tinkamas, sugižo. Todėl, drauge išsimaudę po dušu — mintis atrodė gera, bet mes stebėtinai drovėjomės, — einame į kavinukę gatvės gale ir užsisakome sočius angliškus pusryčius. Jumi amžinybę krapštosi su keptu maistu.

Po pietų klaidžiojame po Kamdeno turgų. Jumi patinka apžiūrinėti dėvėtus drabužius, o aš laimingas, nes laiminga ji.

Mes laikomės už rankų, ir ji mane pakšteli, kai nesitikiu. Atmintyje įstringa su ja susiję dalykai, kurių Čerčilio mokykloje nebuvau pastebėjęs. Jumi drabužiai šiek tiek neįprasti — šiandien ji vilki seną suknelę, primenančią Zeldos Ficdžerald drabužius, o azijietė su kupeta dažytų šviesių plaukų traukia žvilgsnį. Tačiau aš didžiuojuosi, kad žmonės mane mato su ja. Ji puiki mergina, linksma ir sumani, mes geriame kavą su pienu, ir ji pasakoja man apie šeimą, paliktą Osakoje.

Jos tėvas buvo klestintis verslininkas didelėje korporacijoje, bet per ekonomikos nuosmukį neteko darbo. Motina — tipiška japonė namų šeimininkė, kuriai staiga paaiškėjo, kad teks išlaikyti šeimą iš sekretorės uždarbio. Sesuo — talentinga smuikininkė, kurią tėvai visada mylėjo labiau, nes ji nesidažė plaukų ir nedraugavo su vaikinais, kurie dažėsi plaukus. Jumi sako atvykusi į Londoną dėl to, kad gyvenimas Japonijoje panašus į spektaklį, kurio vaidmenis visi moka. Išskyrus ją.

O aš pasakoju savo istoriją. Pasakoju, kaip mokytojavau Londone, išvykau į Honkongą, sutikau Rožę. Pasakoju, kaip praradau Rožę, pasakoju viską, o ji laiko mane už rankos, ir jos rudos akys pritvinksta ašarų. Aš net papasakoju jai apie tėvą ir jo meilužę.

Paskui prisimenu, kad turiu apipirkti senelę. Tikiuosi, Jumi grįš namo ar kur nors eis, bet ji nori vaikščioti po parduotuves su manimi. Surandame prekybos centrą, ir aš perku senelei įprastą šeštadienio davinį: baltos duonos, margarino „I Can’t Believe It’s Not Butter“, keptų pupelių, sūdytos jautienos, konservuotos kiaulienos, kumpio, cukraus, pieno, arbatos maišeliais, perteptų sausainių, trupininių pyragaičių su šokoladu, imbierinių sausainių ir vieną bananą. Nuo to vienintelio banano man visada suspaudžia širdį. Lyg tai būtų ne vien senutės pirkinių sąrašas. Lyg tai būtų senųjų laikų pirkinių sąrašas.

Senelę visada džiugindavo nauji veidai, ir Jumi ji pasitinka išskėstomis rankomis. Fone skambant Sinatros „A Swingin’ Affair!“ — man tai geriausias Frenko albumas, nors konservatoriai labiau vertina — „Songs for Swingin’ Lovers!“ — jos sėdi šnekučiuodamosi, o aš iškraunu pirkinius.

Jumi sako senelei, kad ši privalanti pamatyti Kioto šventyklas, apsnigtą Fudzijamą ir žydinčias pavasarį Japonijos vyšnias. Senelė sutinka tai rimtai apmąstyti.

— Žavūs dantys, — sako senelė, kai Jumi išeina į vonios kambarį. — Turbūt nuo ryžių. Primink, iš kur ji, mielasis? Iš Kinijos?

— Iš Japonijos, senele.

— Dabar visi moka angliškai, — sako ji.

Jumi — mandagi viešnia, ji narsiai valgo imbierinius sausainius, kuriais vaišina senelė, ir koja muša „A Swingin’ Affair!“ taktą.

— Ak, — sako ji, — sena muzika.

— Kartais malonu pasiklausyti Sinatros, tiesa, mieloji? — klausia senelė.

Šie atsainiai meilūs kreipiniai — vienas žaviausių mano senelės bruožų. Net visiškai nepažįstamus žmones ji vadina švelniausiais vardais pasaulyje. Mieloji ir brangioji, vaikeli ir širdele. Mano senelė taip kalbina kiekvieną pašalaitį.

Tačiau Jumi tokių žodžių nusipelnė.

Metams baigiantis motina vėl imasi sodo.

Maniau, lapkričio mėnesį sodas nebegyvas, bet motina linksmai pareiškia, kad darbo per akis.

— Tu nieko neišmanai apie sodus, tiesa? — juokiasi ji. — Šiuo metų laiku reikia baigti sodinti tulpių ir kitų pavasarinių gėlių svogūnėlius. Reikia išvalyti ir sudėti į sandėliuką visus vazonus ir sėklų padėklus. Be to, metas paruošti žiemai rožes. Nuravėti, patręšti kompostu ir trąšomis, pasodinti. — Motina šypsosi man. — Žinai, kiek darbo reikia įdėti ruošiant rožes žiemai?

Kartą grįžtu namo, o ji ne viena. Girdžiu vieną kitą žodį Kantono tarme, įmaišytą tarp angliškų, ir suprantu, kad sode su motina Džoisė Čang ir jos anūkai. Džoisė su mano mama stovi keturpėsčios ir iš kažko juokiasi purendamos žemę, o Viljamas ir Diana už save didesnėmis šluotomis oriai braukia paskutinius nukritusius lapus.

— Tinkamas metas sukasti žemę naujam daržui, — aiškina man Džoisė. — Kaip darbas?

— Ką?

— Kaip nauja mokytojo vieta? Pinigai geri? Šioje šalyje su mokytojais elgiasi labai blogai. Čia mokytojai negerbiami. Kinijoje mokytojas kaip tėvas.

Kaltinamai žiūriu į motiną, bet ji purena žemę. Kiek ji papasakojo šiai moteriai?

— Sekasi neblogai, ačiū.

— Mokytojų atlyginimas nedidelis, bet nuolatinis, — praneša man Džoisė. — Pasauliui visada reikia mokytojų. Tačiau darbas sunkus. Mokytojui pinigai iš rojaus nekrinta. — Ji sukiša į žemę gumbuotus pirštus. — Reikia padėti motinai.

Ji kalba apie mane, apie save ar apie mus abu?

— Lapkritis, — sako Džoisė. — Geriausias laikas daržui.

— Džoisė padės man sukasti daržą, — įsiterpia mama. — Ar ne nuostabu, mielasis?

Motina daro tai, kas, galvą galėjau guldyti, po tėvo išėjimo nebeįmanoma. Ji ruošia rožes žiemai. Ir suprantu, kad linkėtų to paties ir man.

— Džiaugiuosi, kad dažniau žmonėjiesi, vaikeli, — sako mama.

Džoisė pritariamai linkteli ir įsmeigia į mane įžvalgias kaip karoliukai akis.

— Reikia batus sunešti. Dar ne katės metų.

Papurtau galvą.

— Turite omeny, klumpes sunešti. O aš dar nesu šuns metų.

— Puikiai žinai, apie ką kalbu, ponaiti.

Tai tiesa.

Tryliktas skyrius

Šeštadienio vakarą mes einame į šokius. Mėginu išsisukti, bet Jumi užsispiria, kad šeštadienio vakaras skirtas šokti, todėl einame į nedidelį klubą Soho rajone, kur muzika ne tokia prasta, kaip tikėjausi, o aplinka ne tokia madinga, kaip būgštavau. Nuostabu. Visai nepanašu į tuos laikus, kai man buvo dvidešimt. Niekas nesistengia vaizduoti kieto. Niekam nesvarbu, kaip tu apsirengęs ar kaip šoki. Taigi mes šokinėjame, striksime ir juokiamės, Jumi netrukus taikosi pritūpti ir numalšinti troškulį buteliuku „Evian“, o aš noriu šokti toliau.