Тони Парсонс - Be tavęs...

— Man nerūpi.

Genas gūžteli pečiais.

— Jis seniai jai patinka. Nuo tada, kai pradėjo šitame koledže. — Jis įdėmiai žiūri į mane galvodamas, ką dar pasakyti. — Atleiskit.

— Ačiū, Genai.

— Kaip tu?

— Puikiai.

— Grįžk į vidų, sensei. Išgersi „Guinness“. Pasiklausysi „The Corrs“.

— Kitą vakarą.

— Tada labanakt, sensei.

— Labanakt, Genai.

„Kvailys“, — sakau sau ir metu gėles į artimiausią šiukšlių dėžę. Bet kelias saldžias akimirkas — šokdamas mažajame klube, sekmadienio rytą ant Raktažolių kalvos, mylėdamasis su ja raudonajam lagaminėliui stovint sargyboje, — nuoširdžiai maniau girdįs, kaip mane šaukia rytojus.

Oi, surinkau ne tą numerį.

Aš ją matau. Turiu omenyje Rožę. Matau ją Londono gatvėje, matau ją tokioje vietoje, kur jos negalėtų būti.

Važiuoju taksi iš Vest Endo. Ir staiga pasirodo Rožė — ne moteris, panaši į Rožę. Pati Rožė — tas pats veidas, ta pati kantri išraiška kaip visada, kai ji ko nors laukdavo. Drabužiai kiti, bet mergina ta pati. Ir nors žinau, jog tai negali būti ji, ilgą svaigią valandėlę negaliu netikėti.

Ji laukia autobusų stotelėje. Vos susilaikau nesurikęs taksi vairuotojui, kad sustotų, vos susilaikau nepuolęs prie jos. Žinau, jei prisiartinsiu prie šios moters, Rožė išnyks, ją pakeis netobula nepažįstamoji. Tai ne Rožė. Jos nebėra, ir aš niekada jos nebepamatysiu. Bent jau ne šiame pasaulyje.

Užmegzti ryšį su mirusiaisiais?

Juokinga.

Aš nepajėgiu užmegzti ryšio net su gyvaisiais.

Keturioliktas skyrius

Šiandien pirmadienio rytas, ir studentai bando mano paskutinę kantrybę.

Dzengas klasės gale linguoja. Imranas nereginčiu žvilgsniu spokso į mobiliojo žinutę. Astruda ir Vanesa plepa. Vitoldas maldo verksmą, o Jumi stengiasi jį nuraminti. Tik Genas žiūri į mane, laukia, kol kas nors įvyks.

Aš stoviu priešais juos ir laukiu, kol kas nors pastebės, jog esu čia. Dzengas užknarkia.

Aš atsikrenkščiu.

Imranas suspaudo žinutę į telefoną. Astruda ir Vanesa leipsta juokais. Vitoldas pravirksta, įsikniaubęs veidu į delnus. Jumi apkabina jį per pečius. Genas nusisuka, tarsi susidrovėjęs dėl manęs.

— Nagi, kuris jūsų atliko tuos namų darbus? — klausiu. — Namų darbus? Kuris nors?

Iš to, kaip jie visi sukinėjasi savo vietose ir delbia šalin akis, suprantu, jog namų darbų neatliko nė vienas.

Paprastai žiūriu į tai pro pirštus. Bet šiandien nepadaryti namų darbai kelia man klausimą, ką aš čia veikiu. Ir ką jie čia veikia.

— Ar kas nors prisimena, kas skirta namų darbams?

— Teminė esė, — atsako Jumi, paduodama Vitoldui popierinę nosinę. — Reikėjo pateikti kokią nors informaciją ir savo nuomonę. — Mes spoksome vienas į kitą. — Itin formaliu stiliumi.

Itin formaliu stiliumi? Na, tai tiesa. Tačiau nesu tikras, ar ji kalba apie diskursinį rašinį, ar apie mus.

— Kas nutiko, Vitoldai?

Lenkas palinguoja suvytusia galva.

— Nieko.

— Nieko blogo?

— Ne.

— Tai ko tada verki?

— Jis ilgisi savo šeimos, — Jumi gindama jį apkabina.

Vitoldas prapliumpa verkti smarkiau, net jo pečiai dreba, jis apsisnarglėja. — Žmona. Vaikai. Motina. Taip toli. Ši vieta tokia... sunki. Oi, čia taip sunku. „Pampas“ kepsninė tokia sunki. Šalin rankas nuo Folklandų, Argi. Pasakyk Maradonai, kad mes nukaposime jam rankas , Argi.

— Tu dešimt metų vargai, kol gavai vizą čia atvažiuoti, ir dabar ilgiesi savo šeimos?

— Taip.

— Na, ateityje ribok troškimus, Vitai. Nes jie gali išsipildyti.

Jumi veria mane akimis.

— Jis turi teisę ilgėtis savo šeimos.

Ir aš veriu ją akimis.

— O aš kaip mokytojas turiu teisę tikėtis šiek tiek pagarbos. Tai reiškia, kad klasėje neleistina duoti valią nervams. Reiškia, kad mobilieji klasėje turi būti išjungti. Ačiū, Imranai. Tai reiškia, jog šioje vietoje turite elgtis taip, kaip atėję mokytis, o ne tikėtis nusnūsti posmą.

— Nusnūsti posmą?

— Tai naujas posakis, — kažkas pareiškia.

Dzengas vis dar kietai įmigęs. Aš pritupiu šalia. Jo oda minkšta ir lygi, vos keli plaukeliai želia ant viršutinės lūpos. Neatrodo, kad jis skųstųsi dažniau negu kartą per mėnesį. Prikišu veidą jam prie pat ausies.

— Ar norėtumėte prie šio patiekalo ir bulvių šiaudelių? — sušnypščiu, ir Dzengas krūptelėjęs pabunda.

Vanesa su Astruda prajunka, bet, išvydusios mano veidą, liaujasi.

— Ko tu atvykai į šią šalį, Dzengai?

— Geresnio gyvenimo, — žiopteli jis tankiai mirksėdamas.

— Jei nori geresnio gyvenimo, pasistenk nemiegoti per pamokas.

Aš jam šaltai nusišypsau.

— Šiek tiek mažiau stenkis skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose ir šiek tiek daugiau Tarptautinėje Čerčilio kalbų mokykloje. Sutarėm?

— Sutarėm.

Paskui liepiu niekšeliams rašyti teminę esė. Tema — mokslo ir technikos raida, kaip ji paveiks žmoniją — teigiamai ar neigiamai. Kol jie skrebena, aš vaikštinėju.

— Noriu, kad pateiktumėte abiejų pusių argumentus, — aiškinu jiems. — Už ir prieš. Neigiamus ir teigiamus. O savo mintis sujunkite tokiais posakiais, kaip „kai kas sako“, „kiti ginčytųsi, jog“... „žinoma, esama ir rizikos, antai...“

Paprastai jie klausia patarimo ir kvailioja, bet šiandien juos arba per daug išgąsdinau, arba supykdžiau. Ir man tampa labai nesmagu pagalvojus, kad jie manęs nebemėgsta.

Nuskambėjus skambučiui visi išrūksta kaip įmanydami greičiau. Išskyrus Jumi. Aš kraunuosi daiktus ir jaučiu ją stovint prie mano stalo.

— Neversk to ant jų, — sako ji.

Aš į ją nežiūriu.

— Aš atsiprašau, Alfi.

— Atsiprašai už ką? Nėra už ką atsiprašinėti.

— Man buvo su tavim smagu, — sako ji, — bet tu mane išgąsdinai.

— Kaip aš tave išgąsdinau?

— Gėlės. Gėlės mane išgąsdino. Aš pasijutau, lyg tu nori — nežinau. Per daug.

Sukišu knygas į krepšį ir užtraukiu užtrauktuką.

— Nesijaudink, — tariu jai. — Gėlių daugiau nebus.

Džošo santykiai su naująja mergina dabar pasiekę tarpsnį, kai jie savo laime trokšta dalytis su visu pasauliu. Nesuprantu, kodėl laimingos poros negali džiaugtis savo laime vienumoje. Kam jiems reikia mūsų visų, kad patvirtintume jų laimę? Ar todėl, kad išties netiki tuo, ką atrado? Kad jiems kyla įtarimas, jog tai miražas? Kodėl jie negali atsikabinti ir duoti visiems ramybę?

Džošas ir Tamzina — naujoji mergina, kuri ir yra toji klientė, pas kurią jis taip skubėjo paskutinį kartą, kai buvome susitikę, — pakvietė vakarienės į jos namus. Tai vakarėlis, kuriuo jie oficialiai skelbia esantys pora, tad man nepavyko išsisukti, nors, Dievas mato, bandžiau. Nurodžiau porą tikrai svarių priežasčių, bet Džošas, gudrus niekšelis, vis pasiūlydavo kitą datą. Vienintelis būdas atsikratyti jo būtų buvę tiesiai išdrožti: „Atšok ir dink, Džošai — aš vis tiek niekuomet tavęs nemėgau.“ Tai buvo šovę man į galvą. Tačiau negaliu taip pasakyti, nes Džošas mano geriausias draugas, vienintelis mano ryšys su praeitimi, kuris man dar liko, ir aš bijau jo netekti.

Tad šitaip atsiradau prie didelio namo su terasomis Noting Hilo rajone, su buteliu kažko balto ir sauso, liftu užšvilpiau į trečią aukštą. Jaučiausi keistai, nes mačiau kažką metro skaitant „Apelsinus Kalėdoms“ minkštais viršeliais. Man tai visada keista. Ypač kai jie ima juoktis iš kurios nors tėčio juokingos istorijos apie tą nuostabų Ist Endo skurdą ir nepriteklius.