Тони Парсонс - Be tavęs...

— O tau, Alfi? — maloniai klausia Tamzina, stengdamasi įtraukti ir mane, taip, tarsi žinotų, kad klausinėja beprasmiškai, bet tai tik nekaltas pasismaginimas.

Kaip Džošui pavyko gauti tokią moterį? Ar ji jam ne per gera?

— Koks kokteilis labiausiai patinka tau?

— Nesu kokteilių mėgėjas, — atsakau nerimtai, tarsi šis pokalbis atrodytų man paviršutiniškas, ir išgurgiu alų. — Išties esu ne kažin koks gėrovas.

— Akivaizdu, — pareiškia Džošas.

Pasukioju rankose tuščią stiklinę, tarsi slaptas tam tikros srities žinovas.

— Tačiau man patinka „Tsingtao“. Primena namus.

— Namus? — sako Džeinė. — Turi omeny Honkongą?

Bet Indija užduoda kitokį klausimą.

— Kodėl mūvi jungtuvių žiedą? — klausia ji, žvelgdama į mano ranką su stikline „Tsingtao“, ir staiga visi prie stalo nuščiūva.

— Ką?

— Kodėl mūvi jungtuvių žiedą? — pakartoja ji. — Juk nesi susituokęs?

Pastatau stiklinę ir stebeiliju į žiedą ant trečiojo kairės rankos piršto, tarsi pats jį pirmąsyk regėčiau.

— Buvau, — atsakau.

— Ir vis dar mūvi žiedą? Ak. Kaip jausminga.

— Tiek skyrybų šiais laikais, — ištaria Danas filosofiškai. — Vaikams tai prastai. Tačiau gal geriau, negu kai tėvai lieka kartu ir, na žinot, nesutaria.

— Aš neišsiskyriau.

— Ne, — įsiterpia Džošas. — Jis neišsiskyrė. Jo žmona mirė, argi ne, Alfi? Ji buvo graži mergina, bet paskui mirė. Nardydama. Taigi, mes turime tavęs gailėtis. Vargšas Alfis ir jo mirusi žmona. Visi turime atsiprašyti už tai, kad gyvename.

— Džošai, — pertaria jį Tamzina.

— Žinai, man viso to gana.

Akimirksniu mudu su Džošu pakylame. Ir jeigu mudviejų neskirtų stiklinis stalas su puse tuzino įmantrių salotų, prisiekiu, jau būtume apsitalžę.

— Nenoriu, kad manęs gailėtumeisi, Džošai. Nebūtina. Bet būtų smagu, jeigu duotum man ramybę.

— Tikriausiai ateityje taip ir padarysiu.

— Gal taip ir padaryk.

Aš šaltai linkteliu Tamzinai ir einu sau. Džošas žengia iš paskos vis labiau tūždamas. Jis neketina taip lengvai manęs paleisti.

— Tavo žmona mirė, taigi toks tavo pasiteisinimas, kad atėjęs čia elgiesi kaip visiškas mulkis? Toks tavo pasiteisinimas, Alfi?

Tačiau aš traukiu prie durų ir nieko jam nesakau. Tik pats sau galvoju — ne, tai ne pasiteisinimas.

Tai priežastis.

Penkioliktas skyrius

Džeke nesirengia, kaip papuola.

Kiekvieną rytą ji atvyksta apsitaisiusi pasimatymui su Rodu Stiuartu. Kulnai visad aukšti, sijonai trumpi, bet, nepaisant to, atrodo keistai oficialiai. Jos išvaizda liudija, kad ji ilgai svarstė, ką apsivilks. Atrodo, tarsi jos makiažas atėmė tiek laiko, kiek sudėtinga širdies operacija. Tačiau jos provokuojantys drabužiai primena uniformą, skydą arba blizgų kiautą. Tai drovus seksualumas. Tarsi ji šitaip atrodo ne tam, kad ką nors demonstruotų, bet kad apsaugotų.

Net persivilkusi valytojos uniforma, Džeke vis tiek oficiali kaip stiuardesė ar policininkė. Dėl tų liepsnelių plaukuose, šiek tiek per tirštai užtepto akių tušo. Ji tikrai skiria per daug laiko tam, kad gražiai atrodytų. Ji ir taip graži.

Kartais susitinku ją mokytojų kambaryje, koridoriuje arba klasėje, kurioje nebėra studentų. Barškina kibiru, kažką blizgina užsimovusi geltonas pirštines. Dėl nesuprantamos priežasties aš niekuomet neklausiu Džekės apie ją pačią. Visada tik apie mergaitę iš „Širdies“.

Man smagu paklausti Džekės apie knygą. Tai tarsi mudviejų paslaptis.

Kaip Miką? — sakau.

— Vis dar svajoja. — Ji šypsosi.

Mano studentai kitokie negu Džeke. Jie rengiasi itin paprastai. Nelygu, kokios jų galimybės ir iš kokios šalies atvažiavę, — jie arba prabangiai nevalyvi arba skurdžiai nevalyvi. Pavyzdžiui, Vanesa kasdien mūvi juodais arba baltais „Versace“ džinsais, o Vitoldas — visada tai pačiais padirbtais lenkiškais — su neteisingai užrašytu „Levy“. Jeigu po pamokų jie neturi svarbaus susitikimo, tai dienų dienas vilki marškinėliais, treningais, kariško stiliaus kelnėmis arba džinsais. Išskyrus Hiroko.

Hiroko dirbo kontoros sekretore Tokijuje ir tebedėvi klasikinę sekretorės uniformą — neryškių spalvų, dailų suderintą sijono ir švarkelio kostiumėlį, juodus aukštakulnius ir netgi kūno spalvos pėdkelnes, kurias sekretorės, regis, mėgsta. Aš mačiau japonų turistes su tokiomis kūno spalvos pėdkelnėmis, kai jos pirko dizainerių sukurtus arbatos maišelius „Fortnum & Mason“ — negalėjau nepastebėti — bet niekada nemačiau tokių mūvint nė vienos savo studentės.

Tiktai Hiroko.

Hiroko kitokia negu Jumi. Hiroko dvidešimt trejų, bet galėtų būti ir penkiasdešimties. Nors dažytais plaukais ir besivadovaujanti džiaziniu mados jausmu Jumi atrodo kaip išsišokėlė, tokių japonių Čerčilio mokykloje sutiksi daug dažniau negu Hiroko.

Hiroko skiriasi ne tik drabužiais. Ji kruopšti darbe, pagarbiai elgiasi su mokytojais, niekada nekalba, jeigu jos neklausia, ir net paklausta atsako vien droviais, vienskiemeniais sakiniais. Ji nesilanksto — bet kai su ja kalbi, ji prašomai, drąsinamai linksi galva, — man tai grynoji japoniška raiška, daug japoniškiau už legendinius nusilenkimus. Kartais pamanau, kad Hiroko taip ir neišvyko iš tos kontoros Tokijuje.

Hiroko mokslai kelia daug galvos skausmo. Ji tarp mano pažengusiųjų studentų, ir jos rašto darbams nieko neprikiši. Tačiau šnekamoji anglų kalba jai nesiseka. Hiroko nemėgsta kalbėti. Hiroko nekenčia kalbėti. Iš pradžių maniau, kad tai paralyžiuojantis drovumas. Bet tai kur kas daugiau negu drovumas. Hiroko būdinga ta pati itin japoniška baimė, kad ji gali ką nors padaryti netobulai. Taigi ji daug mieliau apskritai nieko nedarys.

Tad ji sėdi mano pažengusiųjų klasėje kaip nebylė, slėpdama mielą apvalų veidelį su akiniais po juoda plaukų užuolaida. Padėtis jau tokia prasta, kad tenka paprašyti ją likti po pamokos, Hiroko sutikdama linkteli, o jos akys mirksi už akinių stiklų.

Aš pradedu nuo gerų žinių — ji viena geriausių mano studenčių, ir aš matau, kaip sunkiai ji dirba, o tada pasakau, jog ji turi daugiau kalbėti per pamoką, antraip neišlaikys egzamino žodinės dalies. Įtempta, klupinėjančia anglų kalba — ji aiškiai krūpčioja dėl kiekvienos padarytos klaidos — Hiroko klausia manęs, ar jai pereiti vienu ar pora lygių žemiau. Aš jai sakau, kad jos bėda būtų tokia pat, net jeigu ji pereitų į aukštesnį pradinį lygį.

— Paklausyk, tiesiog nebegalvok, kaip kalbi angliškai — sakau. — Neleisk, kad tai pasidarytų pernelyg svarbu, gerai? Net tie, kuriems anglų kalba gimtoji, daro klaidų. Nesvarbu, jei pasakysi kitaip, ne kaip vadovėlyje. Tiesiog praverk burną ir bandyk.

Hiroko žiūri į mane išplėtusi akis ir pritardama uoliai linksi. Iš kur kilęs tas mitas, kad visų azijiečių akys — pikti siauri plyšeliai?

Ji manimi visiškai pasikliauja, laukia, kad įvyktų dar kas nors, ir netrukus mes sėdime „Eamon de Valera“, Hiroko apsikabinusi taurę baltojo vyno su gazuotu vandeniu, o aš gurkšnoju alų. Čia ji man ir papasakoja apie savo sudaužytą širdį.

— Nieko gero, jeigu tai per daug svarbu, — sakau jai pakeliui į aludę. — Aš pats tai supratau. Jeigu kam suteiki pernelyg daug svarbos, viską sugriauni.

Hiroko širdis sužeista. Tokijuje būta vyriškio. Vyriškio iš Hiroko kontoros. Vyresnio vyriškio. Hiroko gyveno su tėvais, jis — su žmona. Juodu suvedė darbas. Jis buvo draugiškas ir žavus. Ji — jauna ir vieniša. Jis jai labai patiko. Taigi jie pradėjo.

Hiroko su tuo vyru eidavo į meilės viešbučius, tuos trumpam nuomojamus kambarius lainerių, pilių ir kosminių laivų pavidalo statiniuose. Ji žinojo, kad jis nėra laisvas, bet žinojo ir tai, kad jie tikrai vienas kitam svarbūs. Jis buvo keistas ir geras, sakydavo jai, kad ji graži. Su juo ji jautėsi patenkinta savimi, tarsi tikrai galėtų tapti tokia, kokia norėjo būti. Ir jis sakė mylįs ją, per vieną dviejų valandų pasibuvimą meilės viešbutyje sakė, kad ją myli. Paskui jis eidavo namo pas žmoną. Kažkas nutiko.