Тони Парсонс - Be tavęs...

Džordžas teisus. Yra tokių šokių, kurių niekuomet neišmoksi. Tos tylos, tos ramybės, to grakštumo. Ką aš noriu apgauti?

Man tai tiesiog neduota.

Šešioliktas skyrius

Kalėdoms Hiroko skrenda namo, į Japoniją. Susitinkame Padingtono stotyje po didžiule egle, papuošta ryškiomis spalvotomis dėžėmis, neva primenančiomis dovanėles, ir įsėdame į Hitrou ekspresą, vykstantį į oro uostą.

Jaučiuosi keistai su ja atsisveikindamas. Man liūdna matyti ją išvažiuojant. Tuo pat metu džiaugiuosi, kad įstengiu šį tą pajusti, ne taip svarbu ką. Tik, — ir tai svarbu, — liūdna man iš tiesų ne taip jau labai.

Prie išvykimo vartų apsikabiname, Hiroko mojuoja man, kol išnyksta anapus užtvaros priešais pasų kontrolę. Paskui slampinėju po trečiąjį terminalą neskubėdamas namo. Šiandien oro uostas skalaujamas tikrų emocijų. Vieni įsimylėjėliai atsisveikina, kiti susitinka. Šeimos išsiskiria ir vėl sueina draugėn. Šitiek apsikabinimų, juoko ir ašarų. Prie išvykimo vartų įdomu, bet atvykimo salėje dar įdomiau. Atvykimo salėje tu tiesiog negali pasirinkti patogaus laiko. Negali pasirinkti to laiko, kada pasakysi „sveikas“ taip, kaip gali apsispręsti, kada metas pasakyti „sudie“. Tas „sveikas“ tiesiog atsitinka. Žmonės, nerimastingai laukiantys atvykstančiojo, nežino, kada tas veidas pasirodys priešais juos, lėtai stumdamas vežimėlį su lagaminais, šypsodamasis pro lėktuvo nuovargį, pasiruošęs pasibučiuoti ir prisiglausti, pasiruošęs pradėti iš naujo.

Atvykimo salėje pastebiu ir dar šį tą įdomaus. Čia daugybė jaunų moterų, atvykstančių į Jungtinę Karalystę mokytis anglų kalbos. Kad ir kur žvelgsi, blizgantys juodi plaukai, skaisčios rudos akys, „Louis Vuitton“ lagaminai. Jos tiesiog plaukia srautu.

Tarsi savotiškas stebuklas.

Už barjero lūkuriuoja nuobodžiaujantys vairuotojai ir linksmi poros tuzinų kalbų mokyklų atstovai, stoviniuoja su nedideliais ženklais ir plakatais, skelbimų lentelėmis, laukia kito didžiulio lėktuvo iš Osakos, Pekino ar Seulo, ar kurios nors kitos pasaulio vietos, kur Kalėdos ne tokios svarbios.

Ir stovėdamas tarp tų vyrų ir moterų su plakatais — MIS SUDZUKI, KIM LI, ŽALIOJO KRAIGO KALBŲ MOKYKLA, TAE-SUN LI, MIVAKO HONDA IR HIROMI TAKEŠI, OKSFORDO ANGLŲ KALBOS MOKYKLA, MIS VANG ir MIS VANG, — staiga suvokiu, kad šis miestas prigužėjęs jaunų moterų, besimokančių anglų kalbos.

Trečiąjį terminalą užplūdusi minia — visa iš Azijos. Neabejoju, jog kituose terminaluose išvysčiau skandinavų pulkus ar batalionus iš Viduržemio regiono. Tačiau jų tūkstančiai, ištisa armija, kasdien sulaukianti naujo pastiprinimo.

Pirmą kartą suprantu, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios vėl turėčiau likti vienišas.

Kai kurios iš tų jaunų besijuokiančių, pasitikinčių savimi, su nekantrumu laukiančių naujo gyvenimo moterų akimirksniu susiranda vairuotojus ar savo mokyklos atstovus. Kitoms atrasti tą ryšį tikras vargas. Jos vaikšto prie barjero, ieškodamos savo vardo ant vieno iš mažų, rankoje laikomų plakatų. Su viltimi, bet šiek tiek sunerimusios. Ir man dėl jų skauda širdį.

Jas aš ir stebiu ilgiausiai, dailias pasimetėles toje nuostabioje rudaakių invazijoje, ką tik iš lėktuvo, ieškančias ženklo.

O kažkur aukštai virš manęs oro uoste „Silent Night“ įrašą keičia „O Come Ali Ye Faithful“.

Vos močiutė praveria laukujės duris, užuodžiu dujas. Greit šmukšteliu pro ją į virtuvę, kur kvapas dar stipresnis.

— Alfi?

Vienas jos viryklės dujų degiklių iki galo atsuktas, o dujos neuždegtos. Dujų taip tiršta, kad ištiesęs ranką apčiuoptum. Kosėdamas it paklaikęs užsuku degiklį, atlapoju visus langus.

— Močiute, — prašau jos dusdamas, ašarodamas. — Prašau, būk atsargesnė.

— Nė nežinau, kas nutiko, — aiškina ji visai sutrikusi. — Aš kažką dariau... neprisimenu. — Mirksi man melsvomis ašarotomis akimis. — Nesakyk savo mamai, Alfi. Ar tėčiui.

Žvilgteliu į ją. Ji pasidažiusi. Antakiai — dvi virptelėjusios linijos, o lūpų dažai užtepti trupučiuką į šoną tarsi dvigubos ekspozicijos nuotrauka. Matydamas susirūpinusį močiutės veidą, jos nedailų pasigražinimą, apkabinu ją per pečius. Pro nertinį jaučiu, kokia ji maža ir trapi, lyg vaikas.

— Pažadu, kad niekam nesakysiu, — tvirtinu, nes žinau jos nuogąstavimus, kad mano tėvai ir taip mano, jog neįstengianti gyventi viena, žinau, kad labiausiai bijo, jog vienądien išveš ją į senelių namus. — Bet maldauju daugiau taip nedaryti, gerai, močiute?

Ji neslepia palengvėjimo, o aš stebiu, kaip ji ruošia arbatą. Murmėdama, pabrėžtinai rūpestingai užsuka dujų degiklį, kai virdulys užverda. Man gaila vargšės senutės, kuri nuolat vertinama stengiantis sukaupti įrodymų, kad jos šiltas, išmintingas, smalsus protas virto pliurza. Kad ir ką sakau, tos dujos mane išgąsdino. Bijau, ateis diena, kai sustosiu prie jos būsto durų, pro jų apačią veršis garai, o į durų skambutį jau niekas neatsilieps. Prisimenu, ko atvykau. Dieve. Ir mano paties atmintį jau palytėjo senatvinė negalia.

— Na, kur tavo eglutė, močiute?

— Mažam kambarėly, mielasis. Dėžėje, ant kurios užrašyta „Kalėdos“.

Močiutė dievina Kalėdas. Ji papuoštų eglutę viduryje rugpjūčio, jeigu jos nevaržytume. Nors Kalėdų dieną ji visuomet praleidžia su mūsų šeima — šįmet švęs jas su mama ir manimi, nes tiek iš mano šeimos liko, — vis tiek mėgsta pasipuošti ir savo eglutę, tvirtina, kad „Alfiui atėjus patiks“, tarsi artėčiau prie ketvirtojo gimtadienio.

Atmenu Kalėdas, kurias vaikystėje švęsdavome pas močiutę. Ji tada tebegyveno senajame name Ist Ende, tame name, kur užaugo mano tėvas, „Apelsinų Kalėdoms“ name, su vištų aptvaru kieme ir pianinu svetainėje. Namuose vos išsitekdavo mano dėdės, tetos ir pusbroliai, vaikai, žaidžiantys naujais žaislais, vis smarkiau įsisiūbuojantys suaugusieji; vyrai su didžiuliais bokalais tamsaus alaus, moterys su stikleliais raudono ir saldaus gėrimo, jie žaisdavo pokerį ir bregą, statydavo už arklius, žiūrėdami lenktynes per televizorių. Senas namas nuolat pilnutėlis žmonių ir muzikos, cigarečių dūmų ir juoko. Didžiulė eglutė atrodydavo tarsi atkeliavusi tiesiai iš Norvegijos miškų.

O dabar senojo namo nelikę, nelikę ir mano senelio, išėjęs ir tėtis, o močiutė gyvena viena šiame nedideliame baltame butelyje, viso gyvenimo daiktų telikę tiek, kad telpa vos keliuose pustuščiuose kambarėliuose. Dėdės ir tetos išsibarstė, Kalėdas praleidžia su savo vaikais ir anūkais, o tikrą eglutę pakeitė dirbtinė sidabrinė iš trijų dalių — viršutinės, apatinės ir pagrindo — šiek tiek primenanti dirbtinį Kalėdų Senelį, nenuoširdžiai griaudėjantį „chochocho“. Nuplyšusioje kartoninėje dėžėje, ant kurios užrašyta „Kalėdos“, randu eglutę ir eglutės lempelių rinkinį, įvairiausių eglutės žaisliukų. Kol susuku eglutės dalis, močiutė stebi mane susižavėjusiomis akimis.

— Nuostabu, — pareiškia. — Ta sidabrinė iš koto verčia. Tiesa, Alfi?

— Tikrai, močiute.

Siekteliu užtupdyti ant eglutės viršūnės angelą ir pajuntu, kaip nudiegia nugarą. Nugarkaulio apačioje „atsisako“ raumuo, ir aš staiga susiriečiu iš skausmo, vis dar laikydamas angelą kumštyje.

Kol sėdžiu ant sofos laukdamas, kada atlėgs skausmas, o močiutė nutapnoja išvirti dar po puodelį arbatos, man dingteli, kad pagaliau supratau jos meilę tai dirbtinei eglutei.

Kalėdų eglutės šiek tiek primena žmonių santykius. Tikra, suprantama, gražesnė, bet kiek su ja vargo, kiek pribarsto spyglių.