Тони Парсонс - Be tavęs...

Kažkas tokio svarbaus, dėl ko jos akys prisipildo ašarų, kažkas, ko ji nesakys.

— Tu pastojai, ar ne?

Ji greitai linkteli. Pritaria su širdgėla.

— Bet vaiko negimdei.

Ji kresteli galva, plaukai apdrinka veidą.

— O plonapimpis pasiliko su žmona.

Ji kalba taip tyliai, kad beveik šnabžda, tačiau mane nustebina, kad ji beveik neturi akcento. Kai per daug apie tai negalvoja, angliškai kalba ji visai gerai.

— Žinoma.

Savo ranka paliečiu jos ranką.

— Nesijaudink dėl jo, Hiroko. Jis tikrai nebus gyvenime laimingas.

Ji dėkinga pažvelgia į mane ir pirmą kartą nusišypso.

— Pažadėk man, kad ateityje vengsi tokių plonapimpių jaunikių, — sakau jai.

— Gerai, — sako ji verkdama ir juokdamasi tuo pat metu.

— Daugiau jokių plonapimpių?

— Daugiau ne, daugiau jokių plonapimpių.

Dvi stiklinės alaus, vėliau kelionė juodu taksi už 10 svarų, ir štai mudu su Hiroko jau esame prie namo Hampstede, kur ji nuomojasi kambarį. Tai ne namelis — didžiulis dvaras viename iš tų plačių medžiais apsodintų šio rajono aveniu, bet šeimos kaip ir nėra — viena sena turtinga dama, nuomojanti kambarį studentėms, kad nesijaustų vieniša. Hiroko įsitikina, kad senoji dama apkamšyta lovoje su katinu Tidliu ir klausosi „Radio 4“ stoties, tada tyliai užveda mane laiptais į perdarytą palėpę, kur mėnesienos pluoštas krinta ant jos lovelės.

Ir kol ji maudosi — jos tokios švaruolės, tos japonės, vis šoka į dušą, o lovoje mūvi kelnaites — aš mąstau, kad Hiroko nuo kitų studentų skiriasi ir dar šiuo tuo.

Dauguma jų Londone ieško linksmybių. Hiroko atvyko čia dėl meilės. O galbūt ji tiesiog nuo jos bėga. Žinau, man ji niekada nepajus tos beviltiškos aistros, kokią jautė anam antrarūšiam verslininkui Tokijuje. Ir žinau, kad mano širdis jai niekuomet nepriklausys taip, kaip ji priklausė mano žmonai. Tačiau viskas gerai. Šiąnakt nors neliūdna. Tiesą sakant, savaip — bent kaip aš suprantu, — tai tobula naktis.

— Aš labai jaudinanti, — sako ji.

Ji turi omeny „aš labai susijaudinusi“. Turbūt šią klaidą padaryti labai lengva. Ne vienas studentas man sakė „aš esu nuobodus“, kai išties norėjo pasakyti „man nuobodu“. Esama tam tikro neatitikimo suvokiant, todėl verčiant iš japonų į anglų įsivelia ši klaida. Tačiau man ji patinka. Man patinka ši klaida.

Aš irgi labai jaudinantis.

Panikos priepuolis metro.

Pirmiausia man ima durti krūtinę, pajuntu nugara kylant ir smunkant stingdančią baimę; pamanau, kad tai vienas iš apgaulingų mano širdies priepuolių.

Tačiau šįkart daug blogiau.

Aš dundu į pietus šiaurine linija, sprunku iš Hampstedo, kol nepabudo Hiroko senoji katinų ponia, kol Tidlis nepranešė jai apie mano buvimą. Kabau įsitvėręs diržo sausakimšame vagone, šiais laikais visi į darbą sukyla vos prašvitus, kai be jokio įspėjimo ima trūkti oro, — gaudau jį trumpais, greitais kvėptelėjimais, kaip naras gelmėje, kuriam liko paskutiniai sudužusio oro baliono lašai.

Panika.

Tikra, baisi panika. Mane išpila prakaitas. Trūksta oro. Tai ne mano vaizduotė. Aš tikrai negaliu kvėpuoti. Mane šiurpina ir varo į neviltį aplinkui susispaudę žmonės, liguista gelsva vagono šviesa, priplėkęs tunelio oras, mus slegiančio miesto svoris.

Aš spąstuose. Pravirkčiau, imčiau spiegti, bėgčiau, bet nieko to negaliu daryti. Man reikia tuoj pat iš čia sprukti, tačiau nėra kur eiti, nematyti jokios pabaigos.

Grynas siaubas, nors kauk. Akis graužia prakaitas ir ašaros. Jaučiuosi, lyg tuoj parkrisiu, užspringsiu, jaučiu, kaip į mane žiūri. Keleiviai — visi ramūs, neatlaidūs keleiviai žiūri į mane ir, regis, žvelgia tiesiai mano įskilusion sielon. Mano veidas subliūkšta, aš užsimerkiu, kojos nebelaiko, traukinio dundėjimas kurtinantis, spaudžiu nutrintą odos kilpą, kol pabąla krumpliai.

Šiaip taip ištveriu iki kitos stotelės. Iššlitiniuoju iš traukinio, kylu aukštyn eskalatoriumi, veržiuosi į šviesą, į orą. Pritraukiu plaučius. Kai paliauju drebėjęs, suku namų pusėn. Tenka ilgai eiti, esu per mylių mylias nuo namų. Gatvėse tiršta žmonių, keliaujančių į darbą ir mokyklą. Rodos, aš vienui vienas traukiu priešinga kryptimi.

Mano kelias namo veda per Haiberi Fildsą, kur ant savo žolės lopinėlio stovi Džordžas Čangas.

Jo veidas vienu metu senas ir jaunas. Galva pakelta, nugara tiesi kaip žarsteklis. Jis manęs nemato. Vargu ar jis apskritai ką nors pastebi. Aš stoviu visiškai ramiai, stebiu jo lėtų judesių šokį. Jo rankos juda lyg smūgiuodamos, bet jose nėra smurto. Jo kojos ir pėdos spiria ir meta, tačiau be jokios jėgos. Kiekvienas jo judesys nepaprastai švelnus.

Ir aš suvokiu, kad niekuomet gyvenime nesu matęs kito žmogaus, kuris taip jaukiai jaustųsi savo kailyje.

— Noriu, kad tu mane išmokytum, — sakau Džordžui. — Noriu išmokti tai či.

Dabar mudu sėdime skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškos virtuvės patiekaluose prie Holovėj Roudo. Džordžas valgo pusryčius. Viščiukų sparnelius su bulvių šiaudeliais. Galėtum manyti, kad toks žmogus kaip Džordžas Čangas vengia tokių greitomaisčio užeigų kaip „Generolo Li“, manytum, kad pritūpęs suvalgytų garuose virtų ryžių, bet klystum. Džordžas sako, kad „Generolo Li“ maistas „labai paprastas“. Jis labai jį mėgsta.

— Išmokyti tave tai či, — sako jis. Tai nei klausimas, nei sutikimas.

— Turiu ką nors daryti, Džordžai. Tikrai. Jaučiuosi taip, lyg byrėčiau į gabalus. — Aš nesakau jam, kaip iš tiesų jaučiuosi. Ir kad noriu jaustis patogiai savo kūne. Kad noriu būti kaip jis. Iki gyvo kaulo įgriso būti savimi, taip įgriso, kad jūs tuo nepatikėtumėte. — Noriu būti ramesnis, — šitai jau pasakau. — Dabar negaliu atsipalaiduoti. Negaliu miegoti. Kartais negaliu net kvėpuoti.

Jis lyg ir gūžteli pečiais.

— Tai či gerai tinka atsipalaiduoti. Atsikratyti streso. Visų šiuolaikinio pasaulio problemų. Gyvenimas labai įtempti.

— Gyvenimas toks įtemptas, ar ne? O aš kartais jaučiuosi toks senas. Viską skauda, Džordžai. Neturiu energijos. Jaučiuosi išsigandęs — tikrai išsigandęs — tačiau net nesugebu pasakyti, kas ne taip. Mane viskas slegia.

— Vis ilgėtis žmonos.

— Taip, Džordžai. Bet kiekviena smulkmena man tarsi didžiausias sukrėtimas. Supranti, ką turiu omeny? Prarandu savitvardą. Noriu verkti, — pabandau nusijuokti. — Tiesiog einu iš proto, Džordžai. Padėk man. Prašau.

— Tai či tam tinka. Kas įsitempęs. Kas pavargęs.

— Kaip tik to man reikia.

— Tačiau aš negaliu tavęs išmokyti.

Mano širdis smukteli iš nusivylimo. Kai sukaupiau drąsos jo paprašyti, man niekad nė į galvą nešovė, kad jis atsisakys. Kurį laiką spoksau į jį, kramtantį viščiuko sparnelius, laukiu, gal paaiškins atsisakymą. Bet tyla tik gilėja. Akivaizdu, kad jis viską pasakė.

— Kodėl ne?

— Per daug ilgai.

— Tačiau aš matau, kad tu nuolat mokai žmones. Su tavim visada kas nors yra.

Jis nusišypso akis nudelbęs į sparnelius.

— Visada kas nors kitas. Kitas vyras, kita moteris. Ateina keliems rytams. Kiti ilgiau. Paskui nebeateina. Nes vakariečiai neturi kantrybės tai či. — Jis pažvelgia į mane pakėlęs viščiuko sparnelį. — Tai ne tabletė. Ne vaistai. Ne burtai. Kad tai tau padėti, kad tai padėti bet kam — reikia ilgo laiko. Ilgo laiko. Vakaruose žmonės neturi laiko.

Norėčiau jam pasakyti, kad aš turiu marias laiko, bet nebesivarginu. Nes staiga išvystu save su Džordžu parke, abu juodomis pižamomis, ir mudu šokame lėtų judesių valsą, o prisikimšęs traukinys rieda per 100 metrų po mūsų į šlepetes įspirtomis kojomis, ir šis vaizdinys mane tiesiog prajuokina.