Тони Парсонс - Be tavęs...

— Niekada?

— Nė vieno karto. Na, tiesa, viena žaisminga mažutė kroatė per praėjusių metų vakarėlį leido man įkišti ranką į jos „Wonderbra“ liemenėlę. Bet ta kukli apčiuopta saujelė ir buvo vienintelio kada nors įvykusio prasiskverbimo džiaugsmas.

— Negaliu tuo patikėti.

— Tačiau tai tiesa, dauguži. Be to, ką šitie aistringi vaikai darytų su tokiu storu senu šiknium kaip aš? Liaukis, tau jau reikia eiti.

Vadinasi, tai tiesa. Aš tikrai ne toks kaip Lenis Gašlūnas. Aš daug baisesnis.

Išeidamas iš mokytojų kambario išgirstu, kaip koridoriaus gale barkšteli kibiras. Štai ir ji, darbuojasi — liekna, šviesiaplaukė figūra mėlynu nailoniniu chalatu. Knyga „Širdis — tai vienišas medžiotojas“ įkišta į nuplyšusią kišenę, šokiams skirtomis basutėmis atviru kulnu, ji šluoste valo grindis. Šiandien Džeke Dei nusiavusi tuos žemakulnius darbinius batelius.

Ir negaliu suprasti, ar ji žvelgia kažkur į erdvę, ar žiūri kiaurai pro mane.

— Tai seksualinis imperializmas, — pareiškia Liza Smit. — Štai kas tai yra. Niekas kitas.

— Nesuprantu, apie ką kalbate, — teisinuosi, mano veidas dega, skauda nugarą.

— O, neabejoju, kad suprantate, — rėžia ji, — Jumi, Hiroko, dabar Vanesa. Mačiau, kaip ji padavė jums tą auksinį saldųjį.

Aš sukrėstas. Mane pagavo už rankos su Vanesa. Tačiau iš kur ji žino apie Jumi? Iš kur ji žino apie Hiroko?

— Negi jūs manot, kad studentės nešneka? — pasiteirauja atsakydama į mano klausimą.

Tai Vanesa, pamanau, jos ilgas, patyčias mėgstantis liežuvis.

— Tai ir neapsimeskite, kad nesuprantate, apie ką aš kalbu. Jūs įžeidėte šią mokyklą, bet prašyčiau neįžeidinėti bent mano nuovokumo.

— Gerai, — sakau. — Tačiau, atvirai sakant, nesijaučiu padaręs ką nors labai blogo.

Liza Smit apstulbsta.

— Nesijaučiate padaręs nieko blogo?

— Ne.

— Negi nesuprantate, kad mums suteiktas pasitikėjimas? — klausia ji, užmesdama koją ant kojos ir nekantriai bilsnodama karišku batu į rašomojo stalo šoną. — Negi nesuprantate, kad jūs piktnaudžiaujate tarnybine padėtimi?

Piktnaudžiavimu aš to niekad nelaikiau. Man visuomet atrodė, kad mes daugmaž lygūs. Žinau, kad esu jų mokytojas, kad jos mano mokinės, tačiau jos nebe vaikai. Jos suaugusios moterys, dauguma gerokai brandesnės už mane. Tačiau jos jaunos. Jos taip nuostabiai jaunos, visas gyvenimas dar joms prieš akis. Tiesa, aš juk vyrukas su kreida rankoje, tačiau jų pusėje laikas, jos dar gali tuščiai deginti metų metus. Man visad atrodė, jog tai mus padaro, na, savotiškai lygius, kad jų jaunystė lyg ir atsveria visa. Jaunystė juk turi savo galią, ypatingą savo statusą. Tačiau nieko šito direktorei pasakyti negaliu.

— Jos visos užtektinai suaugusios, kad žinotų, ką daro, — teisinuosi, — juk negrobiu jų iš lopšio.

— Esate jų mokytojas. Jūsų padėtis susijusi su atsakomybe. O jūs ta padėtimi piktnaudžiaujate blogiausiu įmanomu būdu.

Iš pradžių manau, kad ji nedelsdama ištrenks mane. Tačiau jos veidas sušvelnėja.

— Žinau, galvojate, jog esu paprasčiausia boba kazokas, kuri negali pakęsti, jei mato, jog kas nors gerai leidžia laiką, — priduria.

— Ne, ką jūs, visai ne, visai ne.

Kaip tik taip aš ir manau.

— Man pažįstamos kūno pagundos, aš keliavau į Vaito salą, į Dilano festivalį, praleidau savaitę Grinham Komono taikos stovykloje. Žinau, kas nutinka, kai žmonės sumetami sykiu. Tačiau aš negaliu pritarti seksualiniams mano mokytojų ir studenčių santykiams. Dar vienas kartas, ir atleisiu jus iš darbo. Ar supratote?

— Absoliučiai.

Net ir linksėdamas sau galvoju: tu negali manęs sustabdyti. Šis miestas pilnutėlis jaunų moterų, ieškančių draugystės, romantikos, trupučio pagalbos mokantis anglų kalbos. Net ir išklausęs galutinį įspėjimą, tvirtinu sau, kad viskas bus gerai, jog man nebereikės būti vienišam, kad aš nedarau nieko blogo.

Tu mielas, tu man patinki.

Kas čia bloga?

Kai skausmas nugaroj taip įsisiautėja, kad nebepadeda nuskausminamieji, einu pas gydytoją. Iš pradžių jis mano, kad atsirado dar vienas psichosomatinis simptomas — kaip ir tas, kai širdis kartais pupsi lyg nesuvirškintas gabalėlis kebabo. Tačiau kai papasakoju jam apie tą angelą, kurį bandžiau užtupdyti ant močiutės Kalėdų eglutės viršūnės, liepia nusivilkti marškinius ir mane visą apžiūri.

Ir praneša niekuo negalįs man padėti.

— Kartais su tomis strėnomis nutinka keistenybių, — tepasako.

Pakeliui į namus susiduriu su Džordžu Čangu. Jis išeina iš „Generolo Li“ su maisto paketėliu, keliauja atgal į „Šanchajaus drakoną“ padėti aptarnauti klientus per priešpiečius. Pažiūri man į veidą ir klausia, kas nutiko.

— Susivariau nugarą, — sakau jam. — Puošdamas močiutės Kalėdų eglutę.

Jis liepia man eiti kartu su juo į restoraną. Tvirtinu, kad man reikės atgal į darbą, bet jis elgiasi taip, kaip nuolat elgiantis pastebėjau jo žmoną. Jis tiesiog dedasi negirdįs, jog aš ką nors sakiau. Kai ateiname į „Šanchajaus drakoną“, liepia atsistoti visiškai ramiai. Uždeda rankas man ant nugaros, ant strėnų. Iš tiesų jis manęs neliečia, bet — visų keisčiausia — aiškiai jaučiu jo delnų šilumą. Jis manęs neliečia, bet jaučiu jo rankų karštį. Tarsi stovėčiau netoli ramiai rusenančios ugnies. Kaip tai paaiškinti?

Jis liepia man lėtai lenktis į priekį ir labai atsargiai tapšnoti sau per strėnas plaštakomis. Darau, ką jis liepia. Paskui pažiūriu į jį, nes įvyko kažkas nepaaiškinama.

Skausmas nugaroje slūgsta.

— Kas čia nutiko?

Jis tik šypsosi.

— Kaip tu tai padarei?

— Daryk šitą pratimą, — pasilenkia į priekį ir švelniai tapšnoja sau per nugarą. — Daryk jį kasdien keletą minučių, ne per smarkiai, gerai?

— Bet kas tai buvo, Džordžai?

— Paprasčiausias či kung pratimas.

— Kas tas či kung? Nori pasakyti „či“, kaip „tai či“? Ar tai tas pat?

— Bet koks pratimas su či yra či kung. Aišku? Skirtas sveikatai. Gydyti ligoms. Rytų dvikovoms. Nušvitimui.

— Nušvitimui?

— Visa tai či kung. Prisimeni či. Tvirtinai man, kad tu či neturi. Prisimeni?

Jaučiuosi kaip kvailys.

— Prisimenu.

— Na, ar jautiesi geriau?

— Jaučiuosi kur kas geriau.

— Tai kaip manai, gal vis dėlto turi šiek tiek či?

Juokiasi iš manęs.

— Vadinasi, turiu.

— Tai gal tau reikėtų ateiti į parką sekmadienio rytą?

— Negi tu mane pamokysi?

Jis tik suniurna.

— Pamokysiu.

— Kodėl apsigalvojai?

— Sekmadienio rytą. Nevėluok.

Šįmet šeima pamoko mane to, kas yra tikroji Kalėdų prasmė — jas išgyventi.

Tačiau ilgos valandos, kurias praleidau valgydamas Kalėdų pudingą ir žiūrėdamas išsinuomotus iš „Blockbuster“ filmus, laukdamas, kol droviai pasirodys tėtušis su paskutinę akimirką nukautomis gėrybėmis iš „Body Shop“, suteikė man galimybę pamąstyti.

Supratau, kad sekso policijai patruliuojant Tarptautinės Čerčilio kalbų mokyklos koridoriuose, sutikti naujų veidų darbe bus nelengva.

Tad nusprendžiu susipažinti asmeniškai. Pardavimo ir paslaugų žurnalėlio gale, „Asmeninių paslaugų“ skiltyje, iškart po „Pažinčių tarnybų“ ir prieš „Vienišų širdžių“ skirsnelį, įdedu skelbimuką.

Norite geriau išmokti anglų kalbos?

Kvalifikuotas anglų kalbos mokytojas moko privačiai.

Mes galime vienas kitam padėti.

Tada paleidžiu Sinatros „My Funny Valentine“ ir klausydamasis jo dainavimo laukiu.