Тони Парсонс - Be tavęs...

— O kas ateis mokytis? — klausiu.

Ji, rodos, šiek tiek nustemba.

— Atleisk, maniau, aišku. — Tyli. — Mokysiuos aš.

— Bet... kam tau mokytis anglų kalbos?

— Kartą sakei, jog kadaise dėstei anglų literatūrą? Prieš pradėdamas dėstyti anglų kaip svetimą kalbą?

Atsargiai linkteliu. Džeke iš tiesų žino mano šlovingos mokytojavimo karjeros smulkmenas. Tačiau maniau, supranta, jog mano skelbimas niekaip nesusijęs su dalyku, kurį dėsčiau Princesės Dianos bendrojo lavinimo berniukų mokykloje. Tikėjausi, ji nori šį tą pasitikslinti prieš supažindindama mane su drauge iš Brazilijos.

Kad galėčiau mokyti anglų kaip svetimą.

— To aš ir noriu, — gyvai sako ji. — Anglų literatūros pamokų. Matai, man reikia anglų literatūros A lygio. Supranti, man labai reikia. Kad galėčiau grįžti į koledžą. Kad galėčiau vėl kibti į mokslus.

— Tai nesusipratimas, — sakau. — Mano skelbimas skirtas žmonėms, kurie nori mokytis anglų kaip svetimą kalbą. Ar neaiškiai parašiau? Man nereikia mokinių, kurie norėtų A lygiu baigti anglų literatūrą. Atleisk. Nuoširdžiai vyliausi, kad skambini dėl kito žmogaus. Kokios nors — na, gal brazilės.

— Kokios nors... brazilės?

— Nežinau net, kodėl taip pasakiau.

Jos šypsena išblėsta.

— Tu neturi reikiamos kvalifikacijos dėstyti anglų literatūrą A lygiu?

— Tiesą sakant, turiu. Tačiau tai ne...

— Man trisdešimt vieneri. Sukako per Kalėdas.

— Na... sveikinu gimimo dienos proga.

— Ačiū. Prieš dvylika metų mokslas man puikiai sekėsi. Mokiausi geriausiai klasėje. Tik labai gerais pažymiais. Visa kuo puikiausiai. Paskui teko mesti mokyklą.

Man nereikia tiek daug žinoti. Atsistoju. Ji tebesėdi.

— Baigiau A lygiu du dalykus. Prancūzų ir žiniasklaidą. Labai geri pažymiai. — Ji įžūlokai žiūri į mane. — Aš ne kvaila, jei nesutinki dėl to. Pinigų turiu. Man reikia anglų A lygio, kad galėčiau grįžti į mokyklą.

— Tai nuostabu, bet...

— Žinau, kokio noriu kurso, žinau, kokio noriu koledžo. Jei turėsiu anglų A lygį, galėsiu gauti humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį Grinvičo universitete.

Spoksau į ją.

— Eik į vakarinę mokyklą, — patariu.

— Negaliu.

— Kodėl?

— Man reikia privataus mokytojo. Negalėsiu prisitaikyti prie vakarinės mokyklos tvarkaraščio.

— Kodėl?

Jos blyškus dailus veidas apsiniaukia, lyg juo būtų perbėgęs debesis.

— Dėl asmeninių priežasčių.

Pasistengiu, kad mano balsas skambėtų tvirtai ir valdingai. Vaidinu mokytoją. Šiek tiek ironiška, kai pagalvoji.

— Atleisk, jog apvyliau, Džeke. Nuoširdžiai atsiprašau. Bet aš niekam nedėstau anglų A lygiu. Nei tau, nei kam nors kitam. Aš mokau anglų kaip svetimą kalbą. O tau to nereikia. Tiesa?

Ji nė nekrusteli. Matau, kaip nusiminė, ir man dilgteli širdį dėl šios jaunos išsipusčiusios mažaraštės.

Ji man patinka. Visada patikdavo. Tiesiog nenoriu tokios mokinės.

— Paklausyk vieno senio patarimo, Džeke, kvalifikacija — tik nereikšmingas popiergalis. — Stengiuosi nutaisyti linksmą ir malonų balsą. — Galiausiai iš diplomo jokios naudos. Patikėk, žinau, ką sakau.

— Tau lengva kalbėti, nes jį turi. Man tai — ne šiaip koks popiergalis. Man tai išeitis.

Nuo laiptų viršaus atsklinda mieguistas Vanesos balsas.

— Alfi? Grįžk į lovą. Tuoj turėsiu išeiti.

Paprastai namie nieko nepriimu. Man pasisekė, kad vyksta išpardavimas.

Džeke Dei atsistoja. Atrodo taip, lyg matytų mane pirmą kartą.

— Tai koks tu mokytojas?

Kartais aš pats svarstau.

Pirmą Naujųjų metų dieną tėvas atvažiuoja pasiimti dar likusių daiktų. Štai kaip. Jis ištrina paskutinius gyvenimo šiame name pėdsakus. Turėtų būti skaudžiau.

Bet kol prie namo stovi apdaužytas autofurgonas, kurį jis išsinuomojo, atrodo, įtampa atslūgo, istorija per ilgai užsitęsė ir visi telaukia pabaigos.

Motina net nepasirūpina išnykti. Ji neina į vidų, kol mano tėvas čia, ji su Džoise ir jos anūkais krapštosi lauke, sode. Tačiau nepabėga. Lieka sode su drauge.

Kol tėvas tempia laiptais dėžes, stoviu svetainėje ir pro langą žiūriu į Džoisę, Dianą ir Viljamą. Būgštauju, kad Džoisė įsiverš į vidų ir prirems tėvą prie sienos nelauktais klausimais.

Kas ši jauna moteris, su kuria gyvenat? Kiek metų? Vesit? Norit vaikų? Kaip manot, jūs išminčius ar senas kvailys? Ar mergina meldžiasi aukso veršiui? Ar jūs tik bandot atitolinti amžiną sapną?

Tačiau Džoisė taip nedaro. Ji lieka užnamės sode su motina, sodina į vazonus lelijas vidaus kiemelyje, persodina krūmus, kuriems per maža vietos, ruošiasi naujam sezonui, o abu vaikai atsargiai šluosto rytą iškritusį sniegą nuo visžalių krūmų ir spygliuočių medžių.

— Sausis! — šaukia man Džoisė. — Sode šiuo metų laiku daug darbo. Negalima snausti. Ankstyvoji varna snapą rakinėja.

— Dantis, Džoise.

— Puikiai žinai, apie ką kalbu, ponaiti.

Anot Džoisės, sode visais metų laikais daug darbo. Ir dabar aš girdžiu jos balsą, nelauktai švelniai kažką šnibždantį motinai, ir nors negirdžiu žodžių, neabejoju, kad jos kalbasi apie tėvą. Apima jausmas, panašus į triumfą.

Atsisuku pažiūrėti į tėvą, lipantį laiptais su paskutiniais daiktais. Tai dėžė su senais vinilo plokštelių albumais. Matau „Four Tops Live!“ ir Stivo Vonderio „I Was Made to Love Her“, ir Gledis Nait, ir „The Pips“ „Feelin’ Bluesy“.

— Ar nesi šiek tiek per senas dainelėms apie pupytes? — klausiu linktelėdamas į dėžę su „Motown“ plokštelėmis, nes noriu jį įžeisti.

— Nemanau, jog kada nors būni per senas trupiniui džiaugsmo, — atsiliepia jis. — Juk tiki trupiniu džiaugsmo, tiesa, Alfi?

Ir aš neapkenčiu jo taip baisiai ne dėl to, kad nesuprantu, o dėl to, jog puikiai suprantu. Jis mano tėvas, jis visada bus mano tėvas, ir aš būgštauju, kad paveldėjau daug jo bruožų.

Jaučiu, jog mūsų gyvenimai panašesni, negu norėčiau pripažinti. Šitiek naktų nuomojamuose kambariuose su moterimis, pasidėjusiomis prie lovos lagaminą, per miegus šnekančiomis kalba, kurios nesupranti. Šitiek išsisukinėjimo, mažų melagysčių, tenkinimosi, kaip puikiai suvoki širdies gilumoje, antrarūšiais džiaugsmais, nes pirmarūšiai — ne tau.

Taip, aš tikiu trupiniu džiaugsmo. Pastaruoju metu tai beveik viskas, kuo tikiu. Tačiau nuogąstauju, kad ir man, ir tėtušiui nuomojami kambariai tapo vieninteliais namais, kuriuos nuo šiol turėsime, vieninteliais namais, kurių būsime verti.

Jis išeina, nerangiai atsitrenkęs į lauko duris, o aš girdžiu moterų juoką užnamės sode.

ANTRA DALIS Traškučiai tik su patiekalais

Devynioliktas skyrius

Džeke užsuka, kai mankštinuosi parke su Džordžu. Mama ją įleidžia, pavaišina puodeliu arbatos, sausainiais, stengiasi, kad ši jaustųsi lyg namie. Motina į namus įleistų kiekvieną. Stebiuosi, kaip jos dar niekas nenužudė.

— Ji svetainėje, — sako mama. — Miela jauna mergina. Apsirengusi šiek tiek... na... gal kekšiškai.

— Oi, mama , — ištariu taip, lyg būčiau ką tik sulaužęs mėgstamiausią žaislą.

— Ji pasakė, kad atnešė tau rašinį, — linksmai kalba motina. — Maniau, ji — viena tavo mokinių.

— Visi mano mokiniai — užsieniečiai, mama.

Žvilgteliu pro svetainės durų plyšį. Sėdi ant sofos — ir vėl apsirengusi kaip į šokius, o gal nori gauti plaučių uždegimą. Marškinaičiai be petnešėlių, vos įžiūrimas sijonukas, kulniukai, kuriais galima iškabinti akį. Gurkšnoja arbatą žiūrinėdama nuotraukas ant sienos, pretenzingas menines nespalvotas darbininkų fotografijas, kurias kolekcionavo mano tėtušis, kai ėmė užkalti pinigų.