Тони Парсонс - Be tavęs...

— Na, ar judu susipažinote? — klausia ji.

Mudu su jaunuoliu staiga atšokame vienas nuo kito kaip boksininkai, kuriems išsiskirti liepė teisėjas, įnirtingai šnopuojame priešingose kavos stalelio pusėse. Močiutė atsargiai padeda arbatą ir kreminius pyragėlius.

— Autobusų stotelėje man pritrūko kvapo, — pasakoja ji, — laukiau, pakeliui į namus šiek tiek pasidairiusi po parduotuves, ir staiga man atėmė kvapą. Ar tavęs retkarčiais neapima toks jausmas, Alfi, kad negali kvėpuoti? Na, kad trūksta oro? — maloniai šypsosi jaunuoliui, kurį aš užpuoliau. — Kenas padėjo man grįžti namo.

— Benas, — pataiso jis.

— Lenas, — tvirtina senelė. — Pasijutau taip keistai. Bet Lenas parnešė mano krepšį, padėjo man įeiti į vidų. Na, argi jis pasielgė nekilniai, Alfi?

— Ačiū jums, — dėkoju.

Jaunuolio žvilgsnis sunaikina mane nevaldomos neapykantos liepsna.

— Nėra už ką, — atsako greit šyptelėdamas močiutei. — Man jau metas. — Jis dreba.

— Kenai, — kviečiu, — Benai, prašau pasilikti ir išgerti su mumis arbatos.

— Jau tikrai turiu skubėti, — į mane jis nebežiūri. — Tikiuosi, pasijusite geriau, — sako močiutei.

Palydžiu jį iki durų, bet jis vengia mano žvilgsnio.

— Aš nežinojau, — pradedu, kai jis atsidaro duris. — Maniau, kad...

— Mulkis, — sumurma.

Tai tiesa. Aš ir esu mulkis. Negaliu patikėti, kad šiame pasaulyje dar egzistuoja nuoširdumas ir gerumas. Man atrodo, jog visa tai jau priklauso praeičiai. Nepastebiu net to, kas dedasi pačioje mano — mulkio — panosėje.

Grįžtu į svetainę. Močiutė užmigusi fotelyje su loterijos bilietu vienoje rankoje ir kreminiu pyragėliu kitoje. Pastaruoju metu ji staiga ima ir užsnūsta. Kartais palinksta į priekį, ir man tenka ją pagauti, kad nesusižalotų.

— Aš taip dažnai užmiegu, — vis kartoja man, — tiesiog jaučiuosi pavargusi, mano mielas.

Tačiau dabar suvokiu, kad močiutė toli gražu neužmiega.

Ji praranda sąmonę.

— Song yi-dien! — sako man Džordžas, kartoja nuolatos. — Song yi-dien!

Song yi- dien. Tai vienas iš nedaugelio posakių Kantono tarme, kuriuos žinau. Honkonge nuolat girdėdavau jį nedidelėje siuvyklėlėje netoli „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokyklos, kai klientai skųsdavosi, kad kostiumai, kuriuos matuodavosi, per ankšti. „Song yi-dien!“, šaukdavo jie į veidą siuvėjui ponui Vu.

Džordžas nori, kad aš neįsitempčiau. Jam atrodo, kad per smarkiai stengiuosi. Jis teisus. Mano tai či — viena įtampa. Man viskam reikia pastangų. Mano tai či tarsi sunkus fizinis darbas. O Džordžas juda taip, kaip dainavo Sinatra, spinduliuodamas tokią pat pastangų nereikalaujančią galią, tarsi visas šis sumanumas ir menas būtų patys natūraliausi dalykai pasaulyje.

— Song yi - dien , — sako jis, — labai svarbu, kai žaidžiame tai či.

Kai žaidžiame tai či? Juk jis tikrai turėjo galvoje, kai atliekame tai či, kai praktikuojame tai či, kai mokomės tai či? Jis tikrai nenorėjo pasakyti „žaidžiame“?

Nors ir su ryškiu Kantono akcentu, Džordžas angliškai kalba puikiai. Jo nekankina lingvistiniai tikai, ištinkantys jo žmoną. Kartais mažumą supainioja laikus ir turi įprotį numesti žymimąjį artikelį. Bet supranti jį visad be vargo. Todėl nustembu, kad jis galėjo taip neteisingai parinkti veiksmažodį.

— Tu juk nenorėjai pasakyti „žaisti tai či“, Džordžai? Turbūt norėjai pasakyti „mokytis tai či“ ar ką kitą. Ne žaisti?

Jis žiūri į mane.

— Ne, — jis sako, — mes žaidžiame tai či. Žaidžiame. Visuomet, visuomet. Tai či tai ne mankšta sporto salėje. Tai či nereikalauja suprakaituoti, o paskui susiversti į pilvą šešiapakį alaus. Tai či ne treniruotė. Kai tai suprasi, tada imsi išmokti. Tada tu atsipalaiduosi, song yi - dien. Kodėl vakariečiai visuomet nori taip įsitempti? Na, gerai, pabandyk dar.

Aš bandau.

Prasižergiu, pastatau pėdas pečių plotyje, nusileidžiu į arklio pozą, sulenkiu kelius, bet žiūriu, kad jie neišsikištų toliau už kojų pirštus. Kaklas ištiestas, bet atpalaiduotas. Smakras šiek tiek įtrauktas. Stuburas tiesus, bet neįtemptas tarsi pagal komandą „ramiai“. Užpakalis įtrauktas. Stengiuosi sulėtinti ir sušvelninti kvėpavimą, stengiuosi kvėpuoti ramiai, be prievartos. Atpalaiduoju riešus. Atveriu visus sąnarius. Stengiuosi pajusti savo dan tien , energijos centrą, kuris, kaip sužinojau, yra per penkis centimetrus nuo bambos ir per tiek pat gilyn į kūną.

Man tai žaidimo visai neprimena.

— Ar žinai posakį „be vargo nebus četvergo“? — klausia Džordžas.

— Aišku.

— Tai niekai.

— Aš per anksti, tiesa? — klausia Džeke Dei. — Jei per anksti, galiu...

— Nieko baisaus, — sakau, — užeik.

Įžengia į mano naują būstą, dairosi į neišpakuotas dėžes.

Pagaliau aš susiradau kur gyventi. Vieno miegamojo butas Viktorijos stiliaus name, čia gyvena daugybė muzikos studentų. Girdėti, kaip kažkur toli čirpina violončeles ir smuikus, bet groja taip gerai, kad jų pratybos daugiau ramina, nei erzina. Graži vieta. Mano močiutė vyko į ligoninę tyrimams, Čerčilyje prasidėjo naujas semestras, todėl dar neturėjau laiko išsikrauti daiktų. Išskyrus pačius būtiniausius.

Rožės nuotraukas.

Kai ką iš Sinatros klasikos.

Elektrinį virdulį.

Einu į fotobūdelės dydžio virtuvę paruošti tirpios kavos, o Džeke dairosi, kur pritūpti.

— Dievinu šią senamadišką muziką, — šūkteli man, kai Frenkas pabaigia „Wrap Your Troubles in Dreams“ ir pradeda nesenstančią „Taking a Chance on Love“ interpretaciją. — Koks čia diskas?

— Čia „Swing Easy“, kuriame faktiškai viskas, kas buvo to paties pavadinimo vinile ir dar visa ilgai grojanti plokštelė, pirmiausia išleista kaip „Songs for Young Lovers“. — Truputį paklausau. — Taip, šitas man irgi patinka, jis vienas mano mėgstamiausių.

— Ar čia Haris Konikas jaunesnysis?

Aš vos nepaleidžiu virdulio.

— Haris Konikas jaunesnysis? Ar čia Haris Konikas jaunesnysis? Tai juk Sinatra. Frenkas Sinatra.

— Ak. Skamba panašiai kaip Haris Konikas jaunesnysis, tiesa?

Nieko nesakau. Kai ateinu iš virtuvės, ji žiūrinėja Rožės nuotraukas.

Rožė savo firmos džonkoje Honkonge. Mūsų vestuvių diena. Naujųjų metų šventė Viktorijos viršūnėje. Honkongo perdavimo Kinijai diena.

O štai ir mano mėgstama fotografija. Tai padidinta paso nuotrauka, Rožė žiūri tiesiai į fotoaparatą, neįmanomai jauna, rimta ir graži, jos plaukai ilgesni, nei man yra tekę matyti, nors fotografuota šiek tiek anksčiau, negu susipažinome.

Visuomet maniau, kad Rožė — vienintelis pasaulyje žmogus, kuris kada nors gerai atrodė fotografuojamas pasui.

— Ar čia tavo mergina? — vos šypteli Džeke Dei. — Čia ne ta mergina, kurią mačiau tavo tėvų namuose.

Truputį pagalvoju, kol prisimenu, jog kalba apie Vanesą.

— Ne, ten tiesiog draugė. Čia mano žmona. Jos vardas Rožė.

— Ak.

Kone girdžiu, kaip tiksi jos protas. Ir galvoju: kodėl aš visuomet turiu tai pasakoti? Kodėl mums paprasčiausiai negalėtų duoti ramybės?

— Ar tu išsiskyręs?

— Mano žmona mirė, — pasakau imdamas iš jos rankų nuotrauką ir paduodamas puodelį tirpios kavos. Atsargiai vėl pastatau nuotrauką ant pakavimo dėžės. — Ji žuvo... per nelaimingą atsitikimą.

— Važiuodama?

— Nardydama, mes gyvenome Honkonge.

— Dieve, — ji negali nuleisti akių nuo Rožės fotografijos. — Dieve, kaip tave užjaučiu.