Тони Парсонс - Be tavęs...

— Aš tai ir padariau.

— Ne, nepadarei. Tu parodei, kas tau patinka labiau. Tau aiškiai patiko Jeitso eilėraštis, bet nepatiko antrasis. Lavleiso.

— Maniau, turiu rašyti, ką jaučiu. Juk taip sakei. Įdėk savęs į rašinį.

— Na taip, turi įdėti savęs rašydama. Tačiau tavęs neprašė nurodyti, kas tau patinka labiau. Čia ne koks grožio konkursas.

— Tačiau Jeitso eilėraštis toks geras. Jis apie tai, kaip senstamą drauge su kitu žmogumi. Apie tai, kaip mylime žmogų visą gyvenimą, apie tai, kaip mylime tą žmogų ir tada, kai jis jau senas ir išsekęs.

— Aš žinau, apie ką šis eilėraštis.

Ji užsimerkia.

— „Žavių akimirkų draugai visi

Aistringai garbstė tavo grožį mielą,

Tik vieną traukė piligrimo siela

Ir permainingo veido liūdesys.“ — Atsimerkia. Jos akys švyti iš susijaudinimo. — Kaip nuostabu. „Tik vieną traukė piligrimo siela.“ Dievinu.

— Apie tai parašei labai gerai. Tačiau per menkai vertini Lavleisą. Per egzaminą už tai gali prarasti balų.

— Ką apie meilę išmano šis vyrukas Lavleisas? Juk šios eilės „Lukastai, išvykstant į karus“ apie tai, kad visi kiti dalykai svarbesni už meilę. Aukščiau už meilę. Visi tie dalykai, — prunkšteli su panieka, nutaiso juokingą aukštą aukštuomenės damos balselį. — „Negalėčiau taip mylėti tavęs, mano miela, jei garbės nemylėčiau labiau.“ Išsivadėję paistalai. Menkysta.

— Tai vienas garsiausių kada nors angliškai parašytų meilės eilėraščių. Ir manau, kad tikriausiai prarastum balų, pavadinusi Lavleisą menkysta.

— Mama?

Tai pūslė.

Pūslė prakalbo.

Ji gyva.

— Ką, mieloji?

— Ten lauke stovi moteris. Stovi lietuje. Ji ten jau stovėjo, kai mes atėjome.

Kitoje gatvės pusėje, po gatvės žibintu, stovi jauna moteris. Jos striukės gobtuvas pakeltas, slepiasi po „Burberry“ skėčiu, kuris grasina tučtuojau susmegti. Nors veido ir nematau, pažįstu skėčio smėlio spalvos škotišką audinį, pažįstu striukę, pažįstu blizgančių tamsių plaukų garbanas, sprūstančias iš po gobtuvo.

Hiroko.

Ji laiko puokštę gėlių. Gėlės, ko gero, mano močiutei. Kaip tik taip Hiroko ir padarytų. Tas nereikšmingas gestas, kai prisimeni kitą žmogų, taip būdingas Hiroko. Ji tokia geraširdė.

— Kodėl tu taip gyveni? — klausia Džeke.

Neišspaudžiu nė žodžio.

— Kaip gyvenu? Jėzau, negaliu patikėti, kad tai girdžiu. Ką tu pasakei?

— Kam skaudini šias merginas?

Džeke Dei ir jos storulė dukra spokso į mane. Mano skruostai liepsnoja.

— Nieko aš neskaudinu.

— Ne ne, — nenusileidžia Džeke Dei, — tu jas skaudini.

Dvidešimt antras skyrius

Čerčilio mokykloje veidai nuolat keičiasi.

Nuolat atvyksta nauji studentai, kupini ryžto ir jaudulio, ir visai nesvarbu, ar toje pasaulio dalyje, iš kurios jie atkeliauja, juodas skurdas, ir ji dar tik vystosi, ar jų kraštas pertekęs turtų ir net per daug klestintis; o visi senieji studentai kada nors išvyksta namo, persikelia į kitą mokyklą, susituokia su kokiu nors įsimylėjusiu vietiniu, būna išsiunčiami iš šalies už darbą be leidimo arba paprasčiausiai įtraukiami miesto gyvenimo.

Tačiau daug veidų nesikeičia.

Šiandien mano visi pažengusieji pradinukai sėdi klasėje. Hiroko ir Genas abu įdėmiai žvelgia pro blizgančius, besimainančių spalvų plaukus. Elegantiškas ir susikaupęs Imranas šalia Jumi — jos subtilaus japoniško grožio veidą rėmina pigi blondinės aureolė — Kiotas virsta Holivudu.

Yra ir Dzengas su Vitoldu, abu bando įveikti ilgo vergavimo valandų skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose ir „Pampas“ kepsninėje nuovargį. Astruda priaugo svorio arba jai pirmi nėštumo mėnesiai. Olga sėdi priekyje, graužia rašiklį, stengiasi neatsilikti nuo klasės. Vanesa man bepostringaujant apie būtąjį atliktinį laiką apžiūrinėja savo idealius nagus. Ji sėdi nugara į duris, tad nemato vyriškio, kurio veidas staiga pasirodo mažame langelyje, o žvilgsnis naršo klasę. Jis gerai atrodantis keturiasdešimtmetis, bet šiek tiek apkultas, tarsi jam ką tik būtų nutikę kas itin riesto.

Vyriškio skruostas perdrėkstas raudonuoja, jis pametė akinių kojelę. Ir marškinius užsisagstęs ne visai įprastai. Jam teko iš kažkur nešti muilą.

Kai vyriškis pamato auksinius Vanesos plaukus, jo akys už tų sudaužytų akinių sužimba, ir aš iškart suprantu, kas jis toks, dar jam nepradėjus barbenti į durų langelį. Ji atsisuka, aikteli — išties aikteli, ir atsistoja nustebusi žvelgdama į mūsų svečią.

— Mes dažnai vartojame būtąjį atliktinį laiką, kai minime dvi praeities situacijas — sakau aš, — ir norime parodyti, kad viena jų ankstesnė. Pavyzdžiui, „Išvydęs tą moterį, jis supranta, kad laukė jos visą gyvenimą.“ Suprantate? „Buvo laukęs.“

Mokytojo niekas nebesiklauso.

Visi spokso į veidą prie durų langelio.

Kai vyriškis atveria duris, visi matome, kad jis nešasi prikimštą kelioninį krepšį. Jis lėtai žengia į klasę. Visi laukiame, kas dar įvyks.

— Aš tai padariau, — praneša jis. — Aš ją palikau.

Ir jie apsikabina, jų lūpos susiliečia, kaktos nepatogiai susitrenkia, vyriškio kelioninis maišas minkštai pliumpteli ant žemės, akiniai protestuodami šokteli ant kaktos.

Aš žiūriu į savo studentus — Hiroko ir Geną, Jumi ir Imraną, Dzengą ir Vitoldą, Astrudą ir Olgą — susidrovėję mes vieni kitiems nusišypsome. Mes žinome, kad dabar regime, kaip du — trys gyvenimai — ne, netgi daugiau, nes argi šis vyras neturi vaikų, kuriuos palieka? — apverčiami aukštyn kojomis ir iki galo atskleidžiami mums prieš akis. Visi šie gyvenimai nuo šiandien nebebus, kokie buvę.

Mes nervingai šypsomės mažumą susidrovėję, norėtume nusigręžti, bet nepajėgiame, nesame tikri, kokia turėtų būti mūsų reakcija, negalime apsispręsti, ar tai, ką regime — labai romantiška ar tiesiog juokinga.

Tačiau sudaužyti vyriškio akiniai nudilgina man širdį — „jis laukė jos visą gyvenimą“ — ir kiek paabejojęs, aš pereinu jų pusėn.

1997 m. birželio 30 diena. Perdavimo naktis. Tai naktis, kai išmušus vidurnaktį britai grąžino Honkongą kinams. Tą naktį virš Viktorijos viršūnės atsivėrė dangus ir prapliupo, kaip niekuomet nebuvo liję, tarsi dangūs būtų susigraudinę, kad ši išpuoselėta vieta paliekama.

Sulai susibūrė uoste: Princas Čarlzas ir paskutinis Gubernatorius. Kareiviai ir politikai. Visi žiūrėjo, kaip žygiuoja orkestrai, kaip nuleidžiama vėliava. Tačiau mes trynėmės Lokhart Roude, Vančai, atrodė, ten buvo susibūrę vieninteliai likę mūsų tėvynainiai.

Rožė Mao kostiumu. Džošas juodu kaklaraiščiu. Aš apsitaisęs kaip išblyškęs imperijos dvaro mandarinas. Ir visa vaikinų ir merginų komanda iš Rožės su Džošu kontoros, visi vakariniais drabužiais arba persirengę kiniškai priešinga lytimi.

Mes teškenom, pleškenom užlietomis Vančai gatvėmis iš baro į barą — kadaise buvęs raudonųjų žibintų kvartalas dabar virto veikiau girdyklų rajonu baltiesiems smalsuoliams.

Ir nežinojome, kaip turėtume jaustis.

Ar mes šventėme, ar gedėjome? Ar turėjome būti linksmi, ar liūdni? Ar tai puota, ar šermenys?

Nuotaika nebuvo pati džiugiausia. Anksti pradėję gerti nežinojome, kada liautis. Ir nebuvome vieninteliai. Vančai tai vienur, tai kitur įsiplieskė muštynės. Prie išvykusių mūsų tautiečių baro „Fruity Ferret“ išvydome vyrą sulytu smokingu, jį galva daužė jaunuolis „West Ham Away“ marškinėliais. Abu buvo britai. Kinai Vančai gatvėse nesimušė. Kinai turėjo svarbesnių reikalų.