Тони Парсонс - Be tavęs...

Mes nėrėme į „Fruity Ferret“. Mudu su Džošu prasistūmėme iki baro. Jis visą vakarą buvo bjaurios nuotaikos, murmėjo apie Kinijos Liaudies Respublikos nedėkingumą, vis labiau kaisdamas nuo vaisinių kokteilių ir „Tsingtao“. Tačiau belaukiant, kol australas puolėjas prie baro mus pastebės, jis staiga išblaivėjo.

— Jau greit tavo vestuvės, — tarė jis.

— Kitą mėnesį.

— Nenorėjote tuoktis namuose?

— Honkongas mūsų namai.

— Taviškiai atvyksta?

— Taip.

Jis atsiduso.

— Kol jūs nesusituokę su Rože, noriu tau šį tą pasakyti.

Pažvelgiau į jį manydamas, kad jis juokauja. Tačiau jis nejuokavo. Aš nusigręžiau ir pakviečiau barmeną, kad aptarnautų. Australas milžinas buvo užsiėmęs kitame baro gale.

— Aš tikrai noriu tau šį tą pasakyti. Tau reikėtų tai žinoti, Alfi.

— Man neįdomu.

— Kas?

— Man nerūpi. Kad ir ką tu ketini pasakyti, man neįdomu. Pasilaikyk sau.

— Tai apie Rožę.

— Atsiknisk, Džošai.

— Turi tai išgirsti.

Aš stūmiau jį, ir nors „Fruity Ferret“ dabar grūdomės kaip silkės statinėje, jis vis tiek nuskriejo. Sudužo stiklas, kažkas nusikeikė Londono akcentu, bet aš jau žengiau lauk, išsiyriau pro minią, pro nustebusią Rožę ir visą kontoros įgulą lietaus sudrengtais apdarais.

— Alfi?

Tačiau aš išėjau iš baro į gatvę, žengiau į Lokhart Roudo vidurį, manęs išsilenkdamas čiūžtelėjo raudonai ir baltai dažytas taksi — ir staiga viršum įlankos pažiro nuostabūs fejerverkai.

Vidurnaktis. Naktis, kai viskas turėjo visam laikui pasikeisti. Jie vylėsi, kad šią naktį mes patikėsime, jog sapnas jau baigėsi. Tarsi taip paprasta pabusti iš sapno. Tuomet šalia manęs išdygo Džošas, timptelėjo už rankos, nuo lietaus prisiplojo ir patamsėjo jo gražūs geltoni plaukai, vakarinis švarkas permirko kiaurai, varlytė stirksojo kreivai.

— Tu paikas šunsnukis, — išdrožė jis. — Ji tik dar viena mergina. Ar tu toks subingalvis, kad nesupranti? Rožė yra tik mergina.

Aš nustūmiau jį ir įėjau į „Fruity Ferret“. Kažkas iš kontoros pastatė visiems alaus. Rožė padavė man „Tsingtao“ ir aš pabučiavau ją. Aš taip ją mylėjau.

— Ko susikirtot?

— Nieko. Jis padaugino. Ateik, pašok su manim.

Ji nusijuokė.

— Tačiau čia nėra šokių aikštelės. Muzika negroja.

— Vis tiek pašok su manim.

Ir ji šoko.

Praėjo keletas mėnesių, ir tėtis davė mūsų vestuvių dienos vaizdajuostę. Kaip dažniausiai nutinka filmuojant vestuves, tėtė nebuvo tikras, kas iš svečių svarbūs laimingajai nuotakai ir jaunikiui asmenys, o kas tiesiog pažįstami.

Taigi jis stengėsi nufilmuoti visus. Atmintyje iš juostos man įstrigo vienas vaizdas — lėtas, besisukančia kamera padarytas kadras, kuriame svečiai stovi prie Laimingojo Slėnio bažnyčios, o mudu su Rože pozuojame vestuvinei nuotraukai.

Tarp visų tetų ir dėdžių, koledžo draugų ir bendradarbių stovi ir senis Džošas, dailus išlakus vaikinas dieniniu fraku, sunėręs rankas ant krūtinės.

Ir jis žiūri į nuotaką su jaunikiu.

Ir lėtai linguoja galva.

Aš laukiu, kol Džeke išeis iš Konelio galerijos Korko gatvėje.

Šįvakar ten vyksta kažkoks atidarymas. Pulkas prabangiai ir atsainiai apsitaisiusių žmonių, visi kalba vienu metu. Jie laiko vyno taures rankose visai nepaisydami paveikslų ant sienų.

Aš pakviečiu Džekę vardu, ir ji mane pamato, nėmaž nenustemba, visai kitaip negu aš tikėjausi. Paduodu jai voką.

— Kas čia?

— Tai tavo pinigai, Džeke, nebegaliu daugiau tavęs mokyti.

Ji žiūri į voką. Paskui į mane.

— Kodėl persigalvojai?

— Paprasčiausiai man nepavyks. Man ir taip per daug rūpesčių. Tau bus geriau vakarinėje mokykloje. Atsiprašau.

— Aš juk sakiau. Man reikia lankstaus tvarkaraščio. Dėl asmeninių priežasčių.

— Aš suprantu. Tau nelengva. Dirbti, vienai auginti vaiką.

— Tu tikriausiai manai, kad aš paika. Mergaitė iš Esekso įsigeidė universitetų. Skamba kaip pokštas. Tikrai. Tai pokštas. Bet aš jau girdėjau visus pokštus. Ir ne tik iš tavo draugo Lenio Gašlūno.

— Jis ne visai...

— Tokių kaip jis čia milijonai. Ir tu vienas jų. Ir gerai. Nieko baisaus, jei manai, kad tai pokštas. Nieko baisaus, jei laikai mane kvaile.

— Džeke, aš nemanau, jog tu kvaila.

— Žmonės man visą gyvenimą kala, kad aš kvaila.

— Aš niekuomet...

— Mano tėvai. Mokytojai. Buvęs vyras. Tas šunsnukis. Bet maniau, tu kitoks. — Ji pažvelgia į mane įdėmiai. — Nežinau kodėl. Man pasirodė, kad kažką tavyje pamačiau. Gal padorumo kibirkštėlę. Ar ką nors tokio...

Dabar aš jau viliuosi, kad ji teisi.

— Džeke...

— Tau nepatinka, kaip aš rengiuosi.

— Man nesvarbu, kaip tu rengiesi.

Mačiau, kaip į mane žiūrėjai. Niekinamai. Esekso mergina, na, žinai.

— Kas man rūpi, kaip tu rengiesi. Dėl manęs gali išsidažyti mėlžole, man tas pat. Aišku?

— Aš tau šį tą pasakysiu, ponaiti, — dabar jos balsas dreba. — Man atrodo, aš rengiuosi gražiai. Man atrodo, aš rengiuosi patraukliai. O kuo nuostabus tavo apsirengimas? Kaip seno valkatos.

— Aš niekuomet nesivaikiau madingų skudurų.

— Tai jau ne. Atrodai taip, lyg miegotum tarpuvartėje. Žinai, kokia tavo bėda, Alfi? Tariesi esąs vienintelis žmogus, kuriam kada nors nutiko kas nors bloga.

— Tai netiesa.

— Man gaila, kad tavo žmona mirė. Rožė. Tikrai. Tačiau nekaltink manęs.

— Aš tavęs nekaltinu. Nieko nekaltinu.

— Kaltini visą pasaulį. Žinau viską apie tavo sunkų gyvenimą. Gal norėtum išgirsti apie manąjį? Nori išgirsti apie vyrą, nuo kurio aš pastojau, kai man mokykloje tikrai gerai sekėsi? Tą patį, kuris kitus dešimt sušvinkusių metų mane dulkino kiekvieną kartą, kai kas nors jį įsiutindavo? Ar norėtum išgirsti ką nors apie tai?

Netariu nė žodžio. Nėra ką sakyti. Jos akyse — paniekos ašaros.

— Aš išlaikysiu šitą egzaminą, drauguži. Tavo padedama ar ne. Aš sudėsiu jį su dviem, kuriuos jau išlaikiau, ir stosiu į Grinvičo universitetą, gausiu bakalaurą. Tai ne Oksfordas ar Kembridžas, tu teisus. Bet tai mano svajonė. Gali šaipytis, kiek tinkamas. Tačiau tai vis tiek mano svajonė.

— Aš nesišaipau.

— Ir kai gausiu diplomą, mudvi su dukra gyvensime daug geriau negu dabar. Toks mano planas. O jeigu tu negali man padėti — jeigu trintis ir daužyti kokios nors užsienietės širdį tau svarbiau — tada tu ne itin vykęs mokytojas. Ir ne itin vykęs vyras.

Mudu ilgokai stovime įsmeigę akis vienas į kitą. Vernisažo vakarėlis jau įsisiūbavo. Visi tie per daug išmokslinti, per gerai apmokami žmonės kalba per garsiai. Ir aš suvokiu, kad man jos nuomonė svarbi.

— Aš norėčiau tau padėti, Džeke, tikrai.

— Bet tu gali. Tu gali daug ką pakeisti. Kodėl tuo netiki? Manai, pasaulyje negali nieko pakeisti. Negali įsivaizduoti, kaip galėtum pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Tau dar ne per vėlu, Alfi. Tu dar gali būti geras vyrukas.

Nežinau, kas man šovė į galvą.

— Tada susitiksime antradienio vakarą, — sakau.

Kas gi nutiko?

Dvidešimt trečias skyrius

Džordžas moko mane tai či trimis pakopomis.

Pirmiausia išmokstu judesį, kruopščiai bandau pakartoti jo neskubrų grakštumą, nors dažnai jaučiuosi it įkaušęs dėdė, mėgdžiojantis baleto šokėją. Tačiau jau imu suvokti, kad kiekvienas judesys turi savo tikslą.

Paskui išmokstu prie judesio derinti kvėpavimą, įkvepiu ir iškvepiu, kaip liepiamas, lėtai pripildau plaučius ir taip pat lėtai iškvepiu orą. Tarsi kvėpuoti mokyčiausi iš naujo.