— Tau galas, šunie! — staugia Luitas paslikam Biliui Kaubojui. — Tavo vidurius draskys maitvanagiai! — Jis tūžmingai baksteli pirštu į nejudantį varžovą. — Nešokinėk aukščiau bambos ir užčiaupk koserę, šunie!
Luitas atgręžia nugarą Biliui Kaubojui ruošdamasis perlipti virves ir išrėžti kalbą miniai, kurią, rodos, sudaro bjauriai nutukę vaikai, apsirengę kasmetinei kelionei į sporto salę.
Teisėjas nusisuka pasitarti su kolega iš pirmosios eilės aplink ringą, ir tuo metu Bilis Kaubojus pašoka, jo batų kutai šokinėja iš susijaudinimo, o vienas pakalikų pastumia po virvėmis didžiulę sidabro spalvos šiukšlių dėžę.
— Kurgi ne, — sakau. — Lyg jis savo pusėje būtų laikęs šiukšlių dėžę. Tokioms akimirkoms, kai jos iš tikrųjų prireikia.
— Ša! — subara močiutė.
— Lenkitės šeimininkui, šunsnukiai! — rėkia Luitas. — Uostykit baimę ir duokit čia alų! Nes Luitas grįžo į miestą! Visiems parodysiu, iš kur kojos dygsta!
Nors dešimt tūkstančių balsų baubia Luitui atsisukti, Biliui Kaubojui pavyksta prisėlinti varžovui iš nugaros ir trenkti didžiule sidabro spalvos šiukšlių dėže. Luitas krinta nuo virvių kaip pastipęs paukštis, ir aš pirmą kartą patikiu, kad tame ringe žaizdos tikros.
— Kas nutiko teisėjui? — reikliai klausiu. — Kaip jis pražiopsojo?
— Liaukitės, — sako Slyva. — Jei teisėjas viską pamatytų, būtų netikroviška, tiesa?
Slyva su močiute spokso į mane stebėdamosi, kad aš toks nesupratingas.
Paskui abi vėl sužiūra į televizoriaus ekraną, lyg tai, ką išvydo, būtų ne sportas, ne pramoga, o visa pasaulio neteisybė.
Dvidešimt penktas skyrius
— Tu guli su Olga? — klausia manęs Liza Smit.
— Olga? — pakartoju.
— Olga Simonova. Viena iš savo pažengusių pradinukių.
Liza Smit žvairuoja į mane pro akinių viršų. Už jos plonų kaip popierius durų girdėti mokinių juokas, batų brūžinimas, ritmingas japonų kalbos tarškesys.
— Aš ją pažįstu.
— Žinau. Bet ar labai artimai?
Čerčilio mokykloje atmosfera vėl įkaitusi. Liza Smit stebi mane it trumparegis, tulžingas, senas vanagas. Aš vėl atsidūriau jos dėmesio centre, nes policija neketina pareikšti kaltinimo Hamišui už tai, ką jis padarė Haiberi Fildso viešajame tualete. Mano bendradarbis taip nudžiugo išsisukęs, kad tučtuojau nuėjo į Lesterio aikštę ir pasiūlė oralinį seksą slapta dirbančiam policininkui.
Aš nuoširdžiai žaviuosi Hamišu. Čerčilio mokykloje netrūksta dailių jaunų vaikinų, kuriuos jis galėtų vaikytis — Rytų Azijos gyventojų lygia oda, mąslių indų, čiupnių italų — bet jis prie jų nesiartina. Hamišas turi pavydėtiną savybę, kurios man taip skaudžiai trūksta, — nepainioti darbo su malonumu.
Negulėjau su Olga. Kaip mane gyvą matai.
— Ar tai tiesa?
Tai tiesa. Kartą sekmadienį — vienintelę savaitės dieną, kai Olgos nereikia nei Tarptautinėje Čerčilio kalbų mokykloje, nei „Eamon de Valera“ aludėje, — užkopiau su ja į Raktažolių kalvos viršūnę. Žiūrėdami į miestą, laikėmės už rankų, paskui nuėjome į Kamden Tauną, kuriame ji leidosi dorybingai pabučiuojama į lūpas po sočių angliškų pusryčių.
Mudu su Olga vaikščiojome šiaurės Londono kanalų krantinėmis, žiūrėjome į jachtas, o aš atsargiai apkabinau ją per liemenį stebėdamasis jaunystės stangrumu. Štai ką prarandi sendamas — tą stangrumą. Sekmadienio popietę mes klaidžiojome po nuošalesnes Hampsted Hito vietas, valgėme ledus Kenvudo rūmų sode, ir ji pasakojo apie namus, svajones, vaikiną, kuris liko tėvynėje. Tačiau aš su ja nepergulėjau. Dar ne. Dar laukiu žalios šviesos.
Kodėl ne? Kas nuo to nukentėtų?
Išėjęs iš Lizos Smit kabineto, pamatau koridoriaus gale manęs laukiančią Hiroko. Ji apsimeta skaitanti skelbimus lentoje — išnuomojami kambariai, parduodami ryžių virimo puodai, perkami dviračiai, — bet man artinantis lėtai atsisuka, juodi plaukai užkritę ant akinių, ir aš būgštauju, kad ji irgi klaus, ar miegu su pažengusia pradinuke, vardu Olga Simonova. Tačiau ji neklausia.
— Noriu atsiprašyti, — sako Hiroko.
— Tu nieko blogo nepadarei.
— Tą naktį stovėjau prie tavo namo. Maniau... nežinau. Maniau, kad mums gera. Tau ir man.
— Mums buvo gera.
— Nesuprantu, kas atsitiko.
Nemoku paaiškinti. Manau, per daug tau rūpėjau. O jei mane pažinotum — jei iš tikrųjų mane pažinotum — suprastum, kad aš to nevertas.
Tu geraširdė, miela, dosni, ištikima ir padori, o aš neturiu nė vieno šių bruožų, jau seniai nebeturiu. Tu neteisingai mane supratai. Taip neteisingai, kad aš išsigandau. Niekada neleisk, jog kas nors tau įgytų tokią galią, noriu jai pasakyti. Nedaryk taip, Hiroko.
— Sutiksi ką nors kitą, — guodžiu. — Pasaulyje daug gerų žmonių. Galėtum pamilti kurį nors iš jų.
— Bet aš jau sutikau tave, — sako ji.
Paskui nusišypso, šypsena tokia, kad aš suabejoju savimi. Šypsena tokia, kad pamanau, jog Hiroko apie tai žino daugiau, negu aš kada nors sužinosiu.
„Šanchajaus drakono“ langai papuošti gėlėmis ir žibintais. Persikų, apelsinų ir narcizų žiedų kompozicijas jaukiai apšviečia žvakės tuzinuose raudonų žibintų. Restoranas — kvapų ir spalvų oazė nuobodžioje Holovėjaus gatvės pilkumoje ir dūmuose. Ant durų iškaba UŽDARYTA, bet senoji užkandinė niekada nebuvo tokia gyva kaip šįvakar.
Mes stovime gatvėje, žiūrėdami į šį mažą stebuklą judrioje šiaurės Londono gatvėje. Mama, senelė, Olga ir aš mėgaujamės šiltu raudonų žibintų spindesiu.
— Kaip gražu, — sako motina.
Prie „Šanchajaus drakono“ priklijuoti du raudoni plakatai su auksiniais kiniškais hieroglifais, reiškiančiais laimę, ilgaamžiškumą ir klestėjimą. Prie durų dar pritaisytos dvi besišypsančios, besilankstančios figūrėlės — mergaitė ir berniukas kinų tautiniais drabužiais, panašūs kaip du vandens lašai, sudėję rankas naujametiniam sveikinimui — plaštaka ant kumščio. Abu atrodo juokingai gražūs, laimingi ir stori. O svarbiausia — turtingi. Mes paskambiname.
Staiga už veidrodinio stiklo durų pasirodo sesers Dianos lydimas Viljamas apskritu besišypsančiu veidu ir krapštosi su skląsčiu. Paskui ateina tėvai, apkūnus Haroldas ir drovi Dorisė, paskui Džoisė ir Džordžas. Visi šypsosi iš džiaugsmo. Niekada nemačiau jų tokių laimingų.
— Kung hay fat čoi! — sako mums Čangai, kai įeiname į vidų.
— Laimingų Naujųjų ir jums! — šypsosi mano mama, nors kung hay fat čoi reiškia „linkiu jums klestėti“ ir su Naujaisiais metais nelabai susijęs. O gal kinai mano, kad klestėjimas būtinas laimei. Man dingteli, jog kartais ši šeima atrodo labai angliškai — kai Džordžas šveičia keptus vištų sparnelius skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose, kai matau Džoisę geriant anglišką arbatą su mano motina, kai Dorisė žiūri muilo operą „Karūnavimo gatvė“, kai girdžiu nepriekaištingą londonietišką Dianos ir Viljamo tartį, kai Haroldas sekmadienio rytą eina žaisti golfo. Tačiau šį vakarą Čangai yra kinai.
Restorane girdime sproginėjant fejerverkus.
— Tik įrašas, — paaiškina Viljamas vartydamas akis pavargusia nuo pasaulio šešiamečio mina. — Netikri fejerverkai.
— Fejerverkus išrado kinai! — sako jam Džoisė.
— Žinau, senele, žinau, — jis bando ją nuraminti.
— Bet valdžiai nepatinka tikri fejerverkai, — sako ji aprimusi. — Jie jai kaip sprogmuo po kaklu. Todėl piktąsias dvasias dabar visi vaiko įrašais. Irgi padeda.
Читать дальше