Тони Парсонс - Be tavęs...

Supažindinu Čangus su Olga, Džoisė ją iškart įvertina patyrusiomis akimis.

— Alfis nejaunėja, — pareiškia jai Džoisė. — Negali amžinai gyventi kaip plevėsa. Reikia žmonos, ir gana greitai.

Visi juokiasi, išskyrus Džoisę, kuri, mano nuomone, kalbėjo labai rimtai.

Bet kuriame kitame subuvime Olga, jauniausia, gražiausia moteris namuose, taptų pokylio karaliene, atsidurtų dėmesio centre ir būtų pirmoji pavaišinta gėrimais. Tačiau „Šanchajaus drakone“ šį vakarą ir kinų namuose visame pasaulyje pirmenybė teikiama amžiui. Čia žymiausia viešnia — mano močiutė.

Ji pasodinama garbingiausioje vietoje prie stalo, nukrauto lėkštėmis su valgiais, panašiais į nevirtus mėsėčius ar trikampius raviolius, kuriuos ji dvejodama apžiūrinėja, lyg tikėtųsi pastebėti ką nors pažįstamą, kaip antai žuvų pirštelius ar perteptus sausainius. Viljamas ir Diana atneša jai žaliosios arbatos, ji atsargiai gurkšteli, paskui gyvai kilsteli nykštį.

— Skonis šiek tiek panašus į „Lemsip“, — sako ji.

Vakarienei patiekiama vištiena. Vištiena, garuose virti ryžiai, patiekalai, į kuriuos negaliu net žiūrėti — šilkaverpių vikšrai, pajuodę keptuvėje, pilni baltos minkštos mėsos, — ir patiekalai, kuriuos mėgstu, mažos dešrelės, atrodančios taip, lyg jų vieta sumuštinių vėrinukuose.

Sėdžiu greta Džoisės, kuri nuolat krauna man į dubenį su ryžiais vištienos gabaliukus, todėl jaučiuosi kaip paukščiukas, kuriam į lizdelį metamos kirmėlaitės. Olga sako, kad ji nelabai alkana, užkando „Eamon de Valera“, nors man atrodo, kad ji šiek tiek varžosi dėl menkų valgymo lazdelėmis įgūdžių. Iš tikrųjų jai drovėtis nėra ko, nes Čangai mano, jog visiems gveilo reikia vakarietiškų peilių, šakučių ir šaukštų. Mano senelė irgi nemoka valgyti lazdelėmis, todėl pjausto vištieną peiliu ir šakute.

— Mano vyras mėgo raudoną mėsą, — sako ji Džoisei. — Jam patiko mėsa su krauju. „Nušluostyk karvei užpakalį ir gali tiekti į stalą“, — sakydavo. Pokštininkas buvo.

Po vakarienės mes gaminame virtinius, kuriuos valgysime vidurnaktį. Panašius Jumi ir Hiroko vadina giodza, o Džoisė sako, kad jie vadinami dziaodzi. Nukraustome stalą ir pritaisome lėkščių lėkštes dziaodzi virtinių — rankomis kočiojame tešlą, įdarome kiauliena, užraitome kraštus ir patikime Džordžui su Haroldu kepti.

Olgai nelabai sekasi daryti dziaodzi , todėl ji sėdi kampe, rūko cigaretę ir šypsosi stebėdama mūsų pastangas. Džordžas praneša, kad trys virtiniai ypatingi. Viename cukrus, antrame moneta, trečiame daržovė.

— Meilei, turtui, išminčiai, — paaiškina.

Mes valgome dziaodzi , kai laikrodis muša dvylika ir Tigro metai užleidžia vietą Triušio metams.

Diana gauna dziaodzi , kuris neša meilę.

Jos tėvas Haroldas — dziaodzi , kuris atneš turtą.

O aš gaunu dziaodzi , kuris atneš man išminties.

Taigi viskas susiklosto kuo puikiausiai.

— Kaip šešių pensų moneta kalėdiniame pudinge, — sako mano senelė. — Ar taip jau nebedaroma?

Laikas eiti namo.

— Kung hay fat čoi, — tariu Džordžui, kai išeiname, ir atkišu ranką. Jis paima, nors nemėgsta spausti rankų, ir aš kaip paprastai nustembu, pajutęs be galo minkštą paspaudimą. Girdime, kaip už mūsų su kitais Čangų šeimos nariais atsisveikina mano senelė, motina ir Olga.

Lauke po vidurnakčio, šaltas Londono vasaris. Raudoni žibintai „Šanchajaus drakone“ dega kaip ugnis.

— Kung hay fat coi, — sako Džordžas. — Kaip nugara?

— Dabar nebeskauda.

— Tik nevartok nuskausminamųjų, gerai?

— Gerai, Džordžai.

— Nelabai gerai nuskausminamieji. Kartais geriausia jausti skausmą. Kartais sveikiausia. Būdas pasveikti.

Negaliu paaiškinti, kodėl man atrodo, kad Džordžas iš tikrųjų kalba ne apie mano nugarą.

Jis kalba apie Olgą.

Ir aš staiga suprantu, kad ją atsivesdamas pasielgiau nelabai išmintingai. Čangai maloniai priėmė Olgą, ji iš kailio nėrėsi mėgaudamasi maistu ir žavėdamasi ritualais, bet nelabai natūraliai, per prievartą.

Suprantu, kad jai tikriausiai būtų buvę daug smagiau „Eamon de Valera“ bare su kokiu nors disko gražuoliu, įsivėrusiu į pimpalą auskarą, ir visomis Robio Viljamso dainelėmis.

Kiniški Naujieji metai „Šanchajaus drakone“ patiko jai kur kas mažiau nei, tarkim, būtų patikę Hiroko.

Pirmą kartą suvokiu, kad Olga — nepaisant iš pažastų augančių kojų, žavingo veido ir pavydėtinos jaunystės, — skirta ne man, o aš — ne jai.

Ir apsišarvavę šiomis žiniomis mes drožiame tiesiai į mano būstą ir pasidarome vaiką.

Dvidešimt šeštas skyrius

Jos dėl kažko susipyko.

Džeke su Slyva ateina pas mane, o tarp jų tvyranti tyla spragsi įniršiu. Džeke žengia tiesiai prie mūsų darbo stalo, juda stulbinamai greitai su tais leopardo piešinio auliniais, sunkiai tramdydama įsiūtį, atsisagsto lietpaltį. Slyva delsia kambario viduryje, niauriai žvelgdama į savo nutrintus sportbačius. Kirpčiai krinta jai ant akių uždengdami ją nuo šio nelemto pasaulio.

Pasielgiu be galo kvailai.

— Kas nutiko?

Džeke it viesulas užpuola mane.

— Kas nutiko? Kas nutiko? Panelė atidavė savo priešpiečių pinigus. Ir autobuso pinigus. Taip. Ir autobuso pinigus, štai, prašau, malonėkite.

Slyva šnairuoja pro rudą taukuotą uždangą, jos veidas iškreiptas kančios.

— Neatidaviau.

— Nemeluok man, — Džeke žingteli prie dukros, išsigąstu, kad jai suduos. Mergaitė per kelis žingsnius atsitraukia. — Leidžia jiems lipti ant galvos, tiems niekdirbiams vaikams iš mokyklos.

— Ne, neleidžiu, aš pamečiau pinigus, juk sakiau.

— Ar žinai, kiek turėjau dirbti, kad uždirbčiau tuos pinigus? Ar įsivaizduoji, kiek man reikėjo išplauti grindų, kad tuos pinigus uždirbčiau? Pinigus, kuriuos tu atidavei? Ar žinai?

Slyva pravirksta. Jaunu riebiu jos veideliu rieda didžiulės karštos ašaros.

— Aš pamečiau. Tikrai pamečiau.

— Ji leidžia jiems lipti ant galvos. Būtų pabandę taip pasielgti su manimi, būčiau juos pritvojusi.

— Tačiau aš tai ne tu, tiesa? — sako Slyva. — Ką nors panašaus aš sakyčiau tėčiui. Staiga pajuntu gailestį šiai mergiščiai. — Aš juk juos pamečiau.

Regis, tai niekuomet nesibaigs. Žengiu tarp jų, tarsi Jungtinių Tautų pasiuntinys, bandantis sutaikyti izraeliečius su palestiniečiais.

— Džeke, ką mes veikėme praėjusią savaitę?

— Analizavome emocijas dramatinėje ištraukoje, — sušnypščia ji, vis dar piktai dėbčiodama į dukterį, — iš „Širdis — tai vienišas lapais užsiknisęs medžiotojas“.

— Puiku. Gal gali tęsti darbą, kol nuvešiu Slyvą aplankyti močiutės?

Jos abi žiūri į mane.

— Į namus pas močiutę?

— Ji tik apsidžiaugs viešnia. Kitą savaitę močiutė vėl keliaus į ligoninę.

— Kas jai? — klausia Slyva.

— Pasakys biopsijos rezultatus, o ją darė, kad nustatytų, kodėl plautyje susirinko vandens. Močiutė šiek tiek nuogąstauja.

— Puiku, — sutinka Slyva.

— Tiek to, gerai, — nusileidžia ir Džeke.

Tad kol Džeke išsitraukia savo „Širdis — tai vienišas medžiotojas“ egzempliorių ir gilinasi į emocijas dramatinėje ištraukoje, aš vežu mergaitę aplankyti močiutės. Iš pradžių riedame tylėdami, ji junginėja radijo stotis, mėgina rasti, kas jai prie širdies. Neradusi atsidūsta ir išjungia.

— Tai kas tave mokykloje skriaudžia?